Jei gyvenimas – tik plati skylė, vadinasi, jis tragiškas. Tačiau skylės sūryje man nuo studijų laikų atrodo komiškai. Tada gyvenau tokioje skylėje be šaldytuvo. Studijos, kiek aš atsimenu, buvo susijusios su nuolatiniu žinių ir maisto alkiu, tad sykį atsiriekiau gabalą sūrio, o iš visų jo skylių pabiro naminės skruzdėlytės.
Praėjusį šeštadienį apšlubusios skruzdėlės greičiu judu nemokamu mugės autobusu paskui milžinišką automobilių eilę.
Bejausmiam dronui visas šis judėjimas turbūt atrodo taip pat komiškai kaip man skruzdėlyno sūris.
„Keista, kodėl čia nėra autobusų juostos?“ – burbu panosėje, nes tokia reakcija neatsiejama nuo Vilniaus knygų mugės. Štai prieš kelias dienas per mugės atidarymą diktorius iškilmingu „Poezijos pavasario“ baigiamojo vakaro vedėjo balsu ištarė: „Kaip skaityti?“ Pamėgdžiodamas jo balsą burbtelėjau: „Skaitymo būdu!“
Telefone atsidarau feisbuką – čia vyksta dar viena knygų mugė. Štai humoro laidų kūrėjas siūlo išeitį, kaip suvaldyti šalies leidybą ir atpratinti grafomanus leisti knygas. Pasak jo, tereikia pirkėjams suteikti galimybę nepatikusias knygas grąžinti pardavėjams. „Jeigu tokia galimybė būtų įteisinta, neabejotinai tektų rengti Vilniaus knygų grąžinimo mugę“, – šypteliu ir prisimenu, kaip sykį patekau į „Burbuliatorių“.
Ne, tai ne tas daiktas, kuris akvariume palaiko nardančių skruzdėlių gyvybę. Tai tokia linksma šventė, kurioje žmonės smaginasi pūsdami burbulus. Į dangų pakyla muilo burbulas, o jį išpūtusio asmens veidą papuošia šypsena. Plati kaip viešųjų ryšių atstovo.
Tiesą sakant, „Burbuliatoriuje“ man, kaip žiūrovui ir vertintojui, patiko tik vienas kitas išskirtinesnis burbulas, likusius, panašius vienas į kitą lyg skruzdėlyno gyventojai, norėjosi grąžinti pūtėjams. Bet burbulai patys sproginėjo danguje nepalikdami pėdų. Visai kaip kai kurios perskaitytos knygos. Visai kaip kai kurie Vilniaus knygų mugės renginiai. Visai kaip gyvenimas, kuris – lyg burbulas sūryje.
„Viskas yra komiška, kas nėra tragiška“ – mugėje ištaria vienas žinomas rašytojas, Kanados lietuvių išeivių šeimos palikuonis. Pritardamas linksiu galva, nes jis tai tikrai gerai žino: gyvendamas Kanadoje į Lietuvą gali žvelgti tarsi iš šalies, o dažnai sugrįždamas į Lietuvą gali lygiai taip pat iš šalies pažvelgti į pasaulį.
Vilniaus knygų mugėje per keturias dienas neįvyksta nieko tragiško – kaip sakoma, net skruzdėlė nenusižudo. Tad jos vertinimo galimybių smarkiai sumažėja.
Štai vienoje salėje garsus lietuvių rašytojas sako, kad kiekvienas privalo dirbti savo darbą, kurį geriausiai išmano, o kitoje salėje fotografas vertina romaną: „Intriga yra, ir tai labai gerai.“
Užsuku į Muzikos salę, o čia pažįstamas muzikantas atkiša savo naują kompaktinį diską: „Štai kompaktą mugei išleidom, o tu ką?“ „Laikraštį parašiau“, – juokauju suprasdamas, kad tokiu pokštu neatsidėkosiu. Tad lekiu į Bukinistų pasažą, tarp senienų atkasu puikų austrų novelių rinkinį „Vargšas muzikantas“, sumoku lygiai eurą ir tekinas lyg skruzdėlė gabenu savo bičiuliui muzikantui iškalbingą dovaną.
Staiga mane už rankos sugriebia šviesaus veido moteris: „Jūs Gerbutavičius? Visas jūsų rekomenduotas knygas nusipirkau.“ „Dar „Vargšą muzikantą“ pamiršau rekomenduoti“, – šypteliu, nors per milimetrą aptirpstu iš tuštybės.
Viena geriausių lietuvių rašytojų pasakoja, kad turi draugę ukrainietę, kuriai sekasi su vyrais. Kai jos pasiteiravo, kaip jai taip gerai pavyksta megzti romanus, ji atsakė: „Čia duota arba neduota.“ Kai po daugybės metų toji ukrainietė susiruošė rašyti memuarus, lietuvė jai pasakė: „Žinai, čia duota arba neduota.“
Kažin ar tie 67 tūkstančiai lankytojų irgi apdovanoti Dievo kiekvienų metų vasarį sugrįžti į „Litexpo“ sūrį? Taip norėtųsi pasakyti, kad Vilniaus knygų mugė – kaip skylė Lietuvos literatūros metų sūryje. Tačiau žiauriai klysčiau, nes bent kol kas yra labiau atvirkščiai.
