Šį pavasarį atsinaujinusi pasitiko viena išskirtinių Kauno ramybės oazių – Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodas.
Paties kunigo įkurtame sode, kaip ir anuomet, pirmosios sužydo snieginės. Taip snieguoles vadino kunigas ir poetas Maironis. Gyvybės ženklus jau rodo ir jo sodinti obelis, kriaušė bei keli kiti medžiai.
Augalai šiemet dar puikiau išskleis savo grožį, nes atnaujinta visa sodo aplinka. Muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei apmaudu tik dėl to, kad aplinkosaugininkai neleido pašalinti savaime čia užaugusių klevų. Su klevų rovimu susijęs ir juokingas pačiam Maironiui nutikęs atsitikimas.
Buvo puikus sodininkas
Užsukus į Kauno senamiestyje, Muziejaus gatvėje, esantį Maironio lietuvių literatūros muziejų norisi pasimėgauti ir jo kieme esančio sodo atgaiva.
Dabartinio muziejaus pastatą – barokinio stiliaus rūmus Maironis įsigijo 1909 metais. Greta buvo sąvartynas, riogsojo statybinės šiukšlės ir akmenys. Sutvarkęs aplinką Maironis įkūrė sodą, kurį prižiūrėjo su drauge gyvenusia savo seserimi Marcele Mačiulyte.
A.Ruseckaitė yra tyrinėjusi ne tik Maironio kūrybą. Gilindamasi į kunigo gyvenimo vingius muziejininkė sužinojo ir įdomių faktų apie tai, kad prelatas buvo puikus sodininkas, pats rūpinosi augalais ir savo užveistu sodu.
Augino įvairiausių gėlių
Nuo ankstyvo pavasario Maironio sode sužydėdavo pirmosios gėlės. Iš pradžių išlįsdavo snieguolės, vėliau krokai, mėlynos karolinės gegutės, balti ir geltoni narcizai. Vėliau – pakalnutės. Sodo šeimininkas grožėdavosi mažais neužmirštuolių žiedais.
Vienos mėgstamiausių jo gėlių buvo žemčiūgai – nasturtės. Žydėdavo ir lelijos, rožės, tulpės, viendienės, jurginai. Greta augo ir žydintys jazminų, alyvų krūmai.
Dabar sode tebeauga tos pačios gėlės. Vienos jau žydi, kitos dar tik lenda iš po žemių. Muziejaus darbuotojai stengiasi išlaikyti Maironio tradicijas.
„Skaitydama prisiminimus sužinojau, kokias gėles Maironis mėgo. Užtikau, kad jis žavėjosi ir geltonais žieminiais jurginais. Ėmiau domėtis, kur jų gauti, kad galėtume pasodinti sode. Staiga sulaukiau malonaus netikėtumo – tarp gausybės augalų pamačiau išdygusius ir pražydusius tokius jurginus. Net nežinojau, kad jie išliko“, – prisiminė A.Ruseckaitė.
Darbas sode – atgaiva
Sodą jau 9 metus prižiūrinti kraštovaizdžio dizainerė Reda Kazokevičienė pasakojo, kad pats gražiausias metas sode ir yra pavasaris, nes medžiai dar nesužaliavę, o akis jau džiugina gėlės.
„Rūpintis šiuo sodu yra ne tik darbas. Čia atskrenda įvairių paukščių. Stebime jų tuoktuves, tai, kaip jie inkiluose peri paukščiukus, kaip skraido ir maitinasi. Todėl dirbti čia yra ir atgaiva“, – sakė moteris.
Sodininkė pasakojo, kad Maironis savo namus mėgo puošti gėlėmis, todėl ir dabar muziejaus darbuotojos ekspoziciją puošia sode žydinčiais žiedais.
„Problema ta, kad sodas gana ūksmingas, todėl sunkiausia jame išauginti žydinčių gėlių. Bet tai pavyksta padaryti.
Šią vasarą sužydės viendienių, kurių kolekciją atnaujinome pernai, laukas. Taip pat atsirado ir naujų įvairių augalų – rudbekijų, šluotsmilgių, flioksų, česnakų ir kitų gėlių, kurios gražiai atrodo ir žydi“, – pasakojo R.Kazokevičienė.
Stiebiasi Maironio medžiai
Lankantis sode vis dar galima prisiliesti prie Maironio sodintų medžių. Sodo centre auga sena obelis, o pakraštyje – kriaušė.
„Maironis pats sodino, skiepijo vaismedžius. Dabar išliko du jo sodinti vaismedžiai. Kokios jie buvo veislės, jau sunku pasakyti. Obelis vis dar prinokina po kelis nedidelius obuolius, juos sudžioviname. Kriaušė vaisių subrandinti nepajėgia, vasarą maži vaisiai supūva ir nubumbsi ant žemės“, – pasakojo A.Ruseckaitė.
Sode stiebiasi ir Maironio sodinti du galingi ąžuolai bei dvi tuopos.
Norėdami pagerbti kunigą ir poetą muziejaus darbuotojai papildė sodą naujais augalais. 2012 metais minint Maironio 150-ąsias gimimo metines jie pasodino jo ypač mėgtas antaninę, ananasinę ir alyvinę obelis. Taip pat atsirado ir naujų alyvų krūmų.
Laukia „Poezijos pavasario“
Maironio sode jau daug metų tradiciškai vainikuojami „Poezijos pavasario“ laureatai. Praėjusių metų šventė buvo išimtis. Renginys vyko Vytauto Didžiojo universiteto salėje.
„Tuo metu sode vyko atnaujinimo darbai. „Poezijos pavasario“ dalyviai apgailestavo, jog negali jame burtis, ir prašė, kad šiais metais juos jau priimtume“, – pasakojo A.Ruseckaitė.
Netrukus sodas vėl bus pasirengęs priimti lankytojus. Vyksta paskutiniai atnaujinimo darbai.
Darbų metu pavyko atnaujinti Maironio ir jo svečių ypač mėgtą sodo pavėsinę.
Pastatyti nauji suolai, įrengtas naujas apšvietimas. Netrukus bus sumontuotas atnaujintas fontanas. Naujai išgrįstas ir grindinys bei takai.
Taip pat meistrų rankų laukia ir sode stovinti Kristaus skulptūra.
„Artėjant poeto mirties metinėms dar nebuvo pastatytas mauzoliejus. Maironio kūnas ilsėjosi Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje. Sesuo M.Mačiulytė pamatė skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus sukurtą Kristaus skulptūrą ir ją 1933 metų birželio 28 dieną – per pirmąsias Maironio mirties metines – pastatė sode“, – pasakojo muziejaus vadovė.
Sovietmečiu paminklas buvo saugomas Vitražų galerijoje. Dabar jis vėl puošia sodą, tačiau jam reikia šiokios tokios restauracijos.
Liko dar keli darbai
A.Ruseckaitė sakė, kad sode beliko atnaujinti vieną apgriuvusią autentišką tvorą, ir tai bus daroma šiemet. Taip pat reikėtų atnaujinti ir nedidelį sode esantį pastatą. Jame Maironio laikais buvo skalbykla.
Tačiau apmaudžiausia muziejaus vadovei, kad aplinkosaugininkai draudžia naikinti sode augančius klevus.
„Maironis jų nemėgo, pats juos raudavo. Su tuo susijusi linksma istorija, kurią yra užrašiusi jo sesuo M.Mačiulytė. Dabartinių klevų taip pat niekas nesodino. Jie į žemę įsiterpė patys ir ilgainiui suaugo. Rudenį, kai lapai pagelsta, gražu, tačiau tai nėra autentiški sodo augalai“, – sakė A.Ruseckaitė.
Klevas raunamas lengvai nepasidavė
Iš Maironio sesers Marcelės Mačiulytės atsiminimų:
„Namus kieme turėjo visiškai nugriauti. Jų vietoje užveisė sodą. Pats sodino, pats skiepijo.
Sode buvo didelių klevų, kuriuos reikėjo versti. Ir dirbdavo pats, susikvietęs žmonių pagalbon.
Kartą užrišo, matyt, netvirtą virvę. Žmonės susikibę traukia, o klevas nė nebraška. Tik staiga pokšt – virvė trūko. Visi parkrito, o Pralotėlis šaukia – „šoną nulaužėt, šoną...“. Žmonės nusigandę supuola kelti, o jis pats atsistojęs tik juokiasi... Linksmas buvo žmogus...“
