Siūlome iš arčiau susipažinti su pasaulinio garso pianistu, šiuo metu viešinčiu Lietuvoje.
– Džiugu vėl su jumis sveikintis Lietuvoje. Gal galėtumėte pasidalyti mintimis apie save ir muziką? Kaip ji atėjo į jūsų gyvenimą?
– Mano abu tėvai yra pianistai. Tėtis yra garsus kompozitorius Ukrainoje. Kai mama manęs laukėsi, skambindavo fortepijonu Johannesą Brahmsą. Taigi pianinas buvo nuo pat pirmųjų mano dienų.
– Jūs turite Izraelio ir Kanados pilietybes. Gimėte Ukrainoje. Dabar jūs gyvenate JAV. Kaip šios šalys atsirado jūsų gyvenime?
– Ukrainoje aš gimiau. Po to buvo emigracija. Izraelis, Kanada ir JAV, kur aš studijavau. Visada jaučiausi emigrantas. Nepriskiriu savęs nė vienai šaliai. Kiekvienas pagal save identifikuoja, iš kur ir kam aš priklausau. Iš tiesų priklausau emigrantų „kompanijai“, taip aš manau. Taip psichologiškai jaučiuosi.
– Išduokite paslaptį, kaip renkatės repertuarą? Šįkart jūs grosite Fryderyko Chopino 24 etiudus. Kodėl jie?
– O, tai ilga istorija. Visų pirma mano mokytojas iš Izraelio davė man išmokti F.Chopino etiudus „Opus 10“. Tai tikriausiai vienas sunkiausių kūrinių fortepijonui.
Aš anksčiau esu grojęs keletą F.Chopino etiudų, kai pradėjau studijuoti pas Sergejų Babajaną (Armėnijos pianistas). Jis lankėsi pianistės Marthos Argerich (Argentinos pianistė) koncerte. Po koncerto S.Babajanas užlipo į sceną. Ten buvo daugiau norinčiųjų pasveikinti M.Argerich. Ir tarp jų buvo labai naivi fortepijono mokytoja, kuri mokė vaikus. Ji paklausė pianistės: „Kaip aš galiu išmokyti savo mokinius groti taip, kaip jūs grojate?“ M.Argerich atsakė jai: „Duokite savo mokiniams vienus sunkiausių repertuarų ir leiskite jiems patiems išmokti.“
Ir S.Babajanas, kai aš pradėjau pas jį studijuoti, duodavo man vienus sunkiausių repertuarų. Tai buvo F.Chopino etiudai „Opus 10“, Roberto Schumanno „Toccata“. Tai istorija, kaip atsirado F.Chopino 24 etiudai.
Yra ir antroji istorijos dalis. Kartą man paskambino koncertų meno vadovas iš Kanados. Jis buvo iš mažo miestelio ir paprašė manęs koncerte sugroti 6 F.Chopino etiudus. Aš turėjau 3 etiudus, kuriuos galėjau sugroti, bet šešiems dar būčiau turėjęs pasiruošti. Buvau nemaloniai nustebintas ir piktas. Kas jis toks, kad manęs prašo sugroti 6 F.Chopino etiudus, negi nežino, kaip tai sunku.
Kelias dienas neatsakiau, o paskui pagalvojau: „Ar aš bijau tokio užsakymo?“ Ir supratau, kad taip, bijau. Visada turiu motyvaciją kuo geriau sugroti fortepijonu. Taigi jau prieš 3–4 metus aš grojau 12 etiudų „Opus 10“ koncertuose.
Ir trečioji istorijos dalis: supratau, kad mano mėgstamiausi pianistai savo koncertuose yra groję F.Chopino etiudus. Ir tada nusprendžiau: jei garsūs pianistai tai padarė, kodėl aš turėčiau praleisti šią progą.
Kai klausiausi pianisto Ignazo Friedmano įrašų, negalėjau patikėti, kaip jis visa tai sugrojo. Sąrašas pianistų, iš kurių aš semiuosi patirties: Danijilas Trifonovas, „Opus 10“ ir „Opus 25“ jis grojo nuo 19 metų. Tai padarė man didelį įspūdį. Yuja Wang grojo „Opus 10“ etiudus, kai jai buvo 12 metų. Grigorijus Sokolovas...
Pianistas Vladimiras Horowitzas man niekada nepasensta. Kai klausausi F.Chopino „Noktiurno“, negaliu sustoti ir paspausti stop mygtuko.
– Jūs taip pat esate kompozitorius. Kiek laiko skiriate savo kūrybai?
– Pastarąjį kartą aš kūriau muziką vasarą prieš dvejus metus. Dabar savo kūryboje padariau pauzę. Kai aš kuriu, tai vien tik tai ir darau. Daugiau jokios kitos veiklos. Ir niekada neieškojau taškų, kaip būtų galima ir kurti, ir groti.
Šiandien pasaulis tavęs nemotyvuoja sukurti ką nors gražaus. Mes visi skubame. Tu gali įvykdyti užsakymą, už kurį gausi pinigų, bet tik tiek. Tu nesukursi ko nors įstabaus ar įspūdingo. Pavyzdžiui, F.Chopinui parašyti „Barcarolle in F-sharp Major“, Op. 60, užtruko trejus metus. Ar žmonės šiomis dienomis turi tam laiko? Ar gali įsivaizduoti ką nors, kuris laukia rezultato trejus metus?
Dabar viskas vyksta kuo greičiau, greitas maistas ir visa kita. Turi 2 savaites sukurti ką nors. Ir jei suspėji per 10 dienų, būni apdovanotas. Taigi tokiame pasaulyje mes gyvename. Jame sunku kurti muziką.
Kai studijavau kompoziciją, supratau, kad žmonės nesistengs gerai sugroti mano parašytų kūrinių, geriau jau aš sugrosiu pats.
– Koncertuojate skirtingose šalyse. Ar pastebite publikos skirtumų?
– Visose šalyse publika yra skirtinga. Pietų šalyse žmonės yra kiek aptingę. Kai kuriose šalyse, kurių neminėsiu, kur klasikinės muzikos kultūra tik formuojasi, publika nesupranta, kad nereikia neštis spragintų kukurūzų ar kokakolos į koncertų salę. Kad per koncertą netinka kalbėti telefonu (kartais taip įvyksta). Jie elgiasi kaip kino teatre.
Taigi tose šalyse, kur klasikinės muzikos kultūra tik prasideda, publika žiūri kaip į šviesų reginį. Bet publikos kultūrai susiformuoti reikia laiko.
– Ar turite mėgstamų vietų, į kurias vis norisi sugrįžti groti?
– Viskas priklauso nuo keleto dalykų: ar fortepijonas atitinka mano lūkesčius (o taip nutinka ne visada), akustikos. Po 11 metų fortepijonas, skirtas koncertams, turi būti pakeičiamas. Deja, į tai dažnai neatsižvelgiama. Negaliu įvardyti tik vienos vietos.
– Kas jus inspiruoja gyvenime muzikuoti? Kas jūsų įkvėpėjai?
– Yra skirtingos inspiracijos. Pirma yra tėvai. Tėvai stengiasi šypsotis, o tai svarbu. Vėliau stengiesi išgauti šypseną iš savo mokytojo. Man pasisekė, kad mano mokytojas šypsosi. Kai kurie žmonės apskritai nesišypso.
Kai baigi mokslus ir nebeturi mokytojų, tada reikia išgauti šypseną iš savo veido. Todėl, kad mes esam baisiausi savo kritikai. Ir, ačiū Dievui, kad yra technologijos. Kai tau atrodo, kad sugrojai siaubingai, pasiklausai įrašo ir nusiramini.
– Gal galėtumėte papasakoti, koks jūsų laisvalaikis?
– Dabar man ganėtinai intensyvus ir stresinis laikotarpis. Aš daugiau ne ilsiuosi, o užsiimu veikla, kuri mane nutolina nuo rūpesčių. Tai nėra relaksacija, o labiau bėgimas nuo problemų.
Per atostogas buvome Monrealyje, bet buvo taip šalta, kad negalėjome būti lauke. Sugadintos atostogos. Po vestuvių su žmona važiuosime medaus mėnesio į Italiją. Tada pailsėsime.
– O gal pailsite skaitydamas? Ar turite mėgstamų rašytojų?
– Šiomis dienomis skaitau, kad užmigčiau. Paprastai tai būna istoriniai detektyvai ar mokslinė fantastika. Mano kita knyga bus Boriso Pasternako „Daktaras Živaga“.
Pianistą D.Levkovičių gyvai bus galima išgirsti jau šį penktadienį Paliesiaus dvare. Atvykusieji į koncertą turės progą ne tik mėgautis gera muzika, bet ir pavakarieniauti aristokratiškoje dvaro menėje ir pasigrožėti pavasariu kvepiančiais gamtos vaizdais. Norintieji pasilikti ir pailsėti ilgiau turės galimybę pernakvoti jaukiame viešbutyje.
