Jo ekscelencija priminė, kad Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, su kuria Armėnija atkūrė diplomatinius santykius 1991-aisiais ir pirmoji šalis, pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę. Šį ketvirtadienį ji tapo dar ir trečiąja Europos sąjungos šalimi, ratifikavusia Armėnijos ir ES glaudžios partnerystės sutartį. „To negalima pamiršti“, – pabrėžė ambasadorius.
Tad šventinis koncertas tapo šiltu draugystės vakaru, priminusiu publikai, jog abi šalis sieja dar ir nepriklausomybės šimtmečiai.
Lygiai prieš šimtą metų, kaip tik šiomis dienomis – tarp gegužės 22 ir 29-osios, armėnų ginkluotosios pajėgos, kurias sudarė visų visuomenės sluoksnių – nuo kunigų iki valstiečių – kovotojai, laimėjo mūšį prieš turkus netoli armėnų dvasinio centro Ečmiadzino. Pergalę lydėjo Armėnijos Respublikos įkūrimas.
Šalis po 650 valstybingumo praradimo metų atgavo nepriklausomybę. Mat XI-XIV a. Viduržemio jūros pakrantėje gyvavo vadinamoji Kilikijos Armėnija, iš pradžių kunigaikštystė, vėliau karalystė. Nepaprastai spalvingos istorijos šalis yra priklausiusi romėnams, partams, arabams, mongolams, persams, siaubta turkų ir sovietų.
Didingos ir tragiškos armėnų tautos istorijos momentus savo „Ečmiadzino“ simfonijoje įkūnijo armėnų kilmės JAV kompozitorius Alanas Hovhanessas. Šiuo armėniško kolorito kūriniu šventinį koncertą Filharmonijoje pradėjo Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.
Koncerto programoje tą vakarą žėrėjo ryškiausi armėnų kultūros perlai. Turbūt šiandien niekas nepagriežtų taip genialiai garsaus Aramo Chačaturiano Smuiko koncerto, kaip svarbiausių konkursų laimėtojas Sergejus Chačatrianas. Aišku, jei genialiu galima vadinti paukščio čiulbėjimą – taip pat natūraliai ir jausmingai Vilniaus scenoje liejosi šio solisto nuostabaus Guarneri smuiko „Ysaÿe“ (pagamintas 1740 metais) pasažai.
Sergejaus sesuo tituluota pianistė Lusine Chačatrian vakare užbūrė fortepijono poezija atlikdama su Filharmonijos orkestru kitą šedevrą – Maurice‘o Ravelio Koncertą G-dur.
Armėniškos muzikos mozaiką efektingai papildė euforija trykštanti Alexanderio Arutiuniano „Šventinė uvertiūra“. Publika, kurios didelę dalį sudarė armėnų bendruomenė, skirstėsi pakylėta. Nuotaikos nesugadino nei mobiliųjų telefonų skambesiai, nei plojimai ne vietoje.
