Mes kalbamės Mažojo teatro fojė. Už pravirų durų – teatro įkūrėjo ir meno vadovo Rimo Tumino kabinetas, kuriame jis lankosi retai. Atrodo tuščias ir šaltas be šeimininko.
Talentingasis lietuvių režisierius šypsosi nuotraukoje ant fojė sienos už mūsų nugarų. Fojė tuoj prasidės jo dukros režisuojami literatūriniai skaitymai. „Ar toli obuolys nuriedėjo nuo obels?“ – kirba mintis, ir aš įjungiu savo diktofoną.
– Gabriele, ar lengva būti R.Tumino dukra?
– Lengva, – iššauna greitas režisierės atsakymas.
– Nustebinote. Juk rizikuojate atsidurti milžino šešėlyje. O gal ir pavėsyje?
– Taip, būna ir sunkių momentų, ir lengvų. Kaip sakote – tai pavėsyje, tai šešėlyje.
– O kas yra lengva?
– Žmonės gali traktuoti, kad tu dirbi tėvo įkurtame teatre, lyg ir tęsi jo darbą, tavo individuali patirtis nebevertinama, ji lyg suplakama į bendrą.
O kūrybiniai žiūrovų, aktorių lūkesčiai, taip, jie yra susiję su tuo, ką darė mano tėvas. Ir tai nėra lengva.
– Jūs juk ir įstojote į jo vadovaujamą režisierių kursą?
– Būtent. Ir tai dariau sąmoningai. Nebuvo taip, kad aš teatro užkulisiuose užaugau ir nemačiau kito kelio. Studijavau kultūros istoriją ir antropologiją, išėjau iš trečio kurso tada, kai tėvas surinko Konservatorijoje režisierių kursą. Jis kaip režisierius man labai patiko ir patinka. Supratau, kad iš jo galiu daug išmokti.
Nes vien dėl to, kad jis mano tėvas, kad nemokamai pamatysiu vieną kitą jo spektaklį, aš režisiere netapsiu. Vienas kelias – įstoti į jo kursą. Ir tada aiškiai atsiskyrė – tėvas namie, o akademijoje mokytojas.
R.Tuminas yra pajuokavęs: „Net pamiršdavau, kad viena iš studenčių yra mano dukra. Sakydavau: „Na, Tuminaite“ ir pagalvodavau – kur man girdėta ta pavardė?“
- Mažasis teatras buvo įkurtas, kai jums buvo 4-eri. Buvo daug maišaties, teatrą statė ir aktoriai, teatro darbuotojai. Prisimenu, kad jie sugrįždavo ir į jūsų namus Senamiestyje. Įdomu, kaip jūs įsivaizdavote vaikystėje tą teatrą?
– Maišaties iš pradžių nebuvo, nes mes gyvenome pas senelius, mamos tėvus, Viršuliškėse dideliame bute. Niekada nejaučiau jokios disharmonijos.
Močiutė su seneliu virė cepelinus, mes visada savaitgaliais važiuodavome į kaimą, turėjome didelį šunį. Žinodavau, kad tėvas daro kažką teatre, o vėliau mes nueisime pažiūrėti. Kai buvau paauglė, tėvas išvis metė gerti, ilgai neragavo net vyno ir nekentė visų, kurie geria.
Todėl jokios bohemos namie nebuvo. Mama taip pat laikė ir iki šiol laiko visus namų kampus. Dabar ypač jaučiu, kaip anuomet buvo gerai, nes auginu 8 metų Izabelę ir nuolat tenka organizuoti, kur ją palikti, nors mama ir daug padeda.
Kai man buvo 12 metų, tėvai atsikėlė į savo butą Didžiojoje gatvėje, ir man čia atrodė kaip tremtis. Namai liko pas senelius.
– Ar neišgyvenote tokio jausmo – na, ir įgriso man tas teatras! Jau kuo kuo, bet nei aktore, nei režisiere nebūsiu!
– 8 klasėje mane labai sužavėjo „Kino pavasaris“, ir užsidegiau – studijuosiu kino meną! Bet tuo metu pasirodė tėvo spektaklis „Madagaskaras“. Ir padarė tokį įspūdį! Nauja teatro kalba, vaizdai. Man visada tėvo spektakliai buvo panašūs į kiną. „Madagaskaras“ buvo ir teatras, ir nauja vizualinė aktorinė kalba, susprogdinusi įprastą teatro suvokimą.
– Kalbėdavotės su tėčiu, aktore mama Inga Burneikaite, kaip tai pasiekti?
– Jie kalbėdavosi, aptarinėdavo. Bet supraskite, jie mano tėvai ir taip neįdomu, ką jie ten kalba ar man pasakoja. „Atstokit, aš turiu savo gyvenimą“, – tuo metu galvodavau.
– Turbūt nebuvote labai lengvas vaikas? Turėjote laisvės, nes tėvai nuolat teatre, aplink Senamiestis su savo barais, pagundomis...
– Turėjau daug laisvės. Jeigu tėvai viską žinotų, gal jiems būčiau atrodžiusi sunkus vaikas. Bet nežinojo. Su draugėmis patekdavome į įvairias situacijas. Tranzuoji per dieną iki jūros ir atgal, eini pas kažkokius banditus, kad būtų nuotykis. Kai dabar pamąstau – juk tikrai buvo pavojinga, bet išvengėme nemalonumų.
Tėvui nebūdavo laiko kontroliuoti, kur tas vaikas. Viskas man buvo greta – čia pat žaislai, čia pat kitas gyvenimas. Dabar lengviau kontroliuoti vaikus, nes jie turi telefonus.
– Girdėjau, kad teatrą pradėjote žaisti jau vaikystėje, bet uždanga nusileido net nepakilusi?
– Taip, kiemo pavėsinėje su draugais statėme kažkokį spektaklį, susikvietėme tėvus. Bet turėjome vieną nesveikos psichikos kaimynę. Ji ėmė mus vaikyti su peiliu, ir spektaklis baigėsi. Be aplodismentų. Vėliau, jau antroje klasėje, rengdavome savarankiškai spektaklius ir eidavome rodyti jų į darželius. Ir mano dukra jau rašo pjeses. Aš jos juk nemokiau. Tad teatras visada yra žaidimas.
– Bet į teatro fakultetą nestojote iš karto?
– Ne. Aš ir dabar nestočiau, jei nebūtų konkretaus kurso vadovo. Jokiu būdu! Nes reikia būti neadekvačiu žmogumi, kad šiaip norėtum stoti į aktorinį fakultetą. Gyventi griuvėsiuose 4 metus nežmoniškomis sąlygomis. Nes aktoriai studijuoja ne Gedimino prospekte, bet kažkokiame kalėjime, sugriuvusiame Sluškų rūmų pastate be jokių žmoniškų sąlygų. Konservatorijoje rodydavome tik diplominius darbus. Ir mano kurso draugai stojo studijuoti konkrečiai pas Tuminą.
O jei stoji bet kaip, rizikuoji savo psichikos sveikata. Kas nors tave tuose griuvėsiuose tiesiog murdo ketverius metus. Nuo ryto iki nakties. Jei bent būtų gerų dėstytojų, kad ir gerų filosofijos paskaitų. Bet ten niekam niekas neįdomu. Todėl nesistebiu, kad būna ir aktorių savižudybių. Nes jaunas žmogus, patekęs į tokias žiaurias sąlygas, neišlaiko. Mes, studentai, kaip bomžai gulinėjome ant išmestų senų čiužinių, nes koridoriuje nebuvo net suoliukų. Turėjai būti prisirengęs, nes šalta, nešildoma. Buvo trys auditorijos, dėl kurių mes visą laiką kovodavome. Aš turiu visų raštų kopijas, nes kiekvieną sezoną pradėdavome nuo prašymų dekanui, ministerijai. „Prašymas. Mes negalime dalyvauti judesio pamokoje, nes auditorijoje 11 laipsnių šilumos.“ „Mes nenorime kovoti dėl auditorijų, gal galite paskirstyti laiką?“ Būdavo, kad bėgi ir užsiimi auditoriją, viduje užsirakini. Ateina kitas dėstytojas, beldžia, įleiskit, mums paskaitos. Mes sėdime užsirakinę, atkovoję tai valandai teritoriją.
Būdavo, per judesio pamoką nukrinta nuo lubų didžiulis tinko gabalas vos ne ant dėstytojos.
– Tėvai žinojo, kur jūs stojate. Neatkalbinėjo?
– Ne, aš norėjau studijuoti režisūrą, kito kelio nebuvo.
– Net R.Tuminas, būdamas tokio masto menininkas, nesugebėdavo išpešti geresnių sąlygų studentams?
– Jis kovojo visą laiką. Bet nebūdavo su kuo kalbėtis. Raštai dingdavo arba į juos neatsakydavo. Tie kultūros biurokratai tikrai neadekvatūs žmonės. Laimė, kad studijų pabaigoje jau išeidavome į Mažąjį teatrą, kad patirtume, kas yra scena, prožektoriai...
– O viso to studijuojant nebuvo?
– Ką jūs, ne.
– Į Mažąjį teatrą atėjo visas R.Tumino rengtas kursas?
– Ne, visi išsibarstė. Dalis susirinkome visai atsitiktinai per 4–5 metus, nes nebuvo etatų. Visi dirbome atskirai. Dabar susidarė mūsų branduolys.
– Kaip jums sekėsi įsiterpti į Mažąjį teatrą, kuris turėjo aktorius žvaigždes? Ar sunkiai vyko ta kartų kaita? Juk turėjo keistis ir žiūrovas, kurį užsiaugino R.Tumino spektakliai?
– Buvo visaip. Durų niekas mums neatvėrė. Atėję čia, į valstybinį teatrą, vėl susidūrėme su biurokratija. Mes norime, mums reikia, bet turėjome kovoti su biurokratine mašina, kad gautume sceną, finansavimą. Mes norėjome kurti, buvome išalkę veiklos. Organizavome festivalį „Tylos!“. Išgirskite mus!
Tada ėmėme kurti Labdarių gatvėje esančiuose sandėliuose, beveik nelegaliai įsikūrėme nuostabioje teatrui vietoje, kuri buvo tuščia. Radome ir privačių investuotojų. Bet kultūros biurokratai uždraudė ir tai. Kodėl? Neaišku. Man tada pakirto rankas. Nebedariau ir festivalio „Tylos!“. Niekam nereikalingi. Bet turime viziją, kad ten kada nors bus teatras.
O čia, teatre, aišku, yra R.Tumino užaugintas žiūrovas. Mes turėjome rasti savus. Pirmi darbai yra pirmi. Buvome ir giriami, ir nulinčiuojami nepagrįstai. Bet turime ką pasakyti.
– Mažajame teatre statėte Nikolajaus Erdmano „Savižudį“ ir sakėte: „Pjesė išprovokavo mūsų norą pasisakyti. Ar teatras nebeturi didelės galios daryti įtaką, viskas tampa be prasmės, ir ne tiesiogine, o metafizine prasme norisi tapti savižudžiu?“ Čia kalba jūsų nusivylimas, protestas? Skausmingi žodžiai.
Juk tarp jūsų, jaunosios menininkų kartos, išties nemažai savižudybių, depresijos, alkoholizmo?
– Tai nutinka ne tik meno žmonėms, taip pat ir tie seksualinio priekabiavimo skandalai. Visa tai patiria įvairių profesijų žmonės. Ne visi menininkai girtuokliauja, priekabiauja, tai melas, blefas, kultūros žmones juodinanti epidemija, vėl norint nukreipti dėmesį nuo to, kad kultūra ir švietimas turi būti finansuojami pirmoje eilėje.
Bet aktoriaus profesija žiauri. Kai studijavome, jau žinojome – jei tu susirgai ir negali dalyvauti repeticijose, niekas nepagailės. Tu pats kaltas, savimi nesirūpinai, aplaidžiai žiūri į savo profesiją. Nes tos profesijos žmonės susirgti negali. Ir mes nuo pirmo kurso žinojome – į repeticiją gali neateiti tik dviem atvejais – jei gimdai arba esi laidotuvėse. Spektaklis atšaukiamas tik dėl labai sunkios ligos. Aktorius vaidina ir sirgdamas, ir net miršta scenoje.
– Bet, sutikite, aktoriaus darbas – nuolatinės emocijos, balansavimas dažnai ant normalios psichikos krašto?
– Jei aktorius turi psichologinių problemų, vadinasi, tai ne jo profesija. Yra daug psichologų kabinetų, turi susitvarkyti, kad galėtum ištverti tokią ekstremalią profesiją. Ir nuolaidų, romantizavimo čia nėra.
Aišku, už aktorinio fakulteto studentus pirmiausia atsakingi dėstytojai, kurie turi žiūrėti į jaunus žmones ne kaip į „krepšelį“, o suprasti, kad dirbama su žmonių emocijomis.
– Ar yra tokių išmintingų dėstytojų? Ne paslaptis, kad ne vienas kursą turintis režisierius savo pareiga laiko sulaužyti jaunuolio stuburą. Ištversi ar ne?
– Jauno žmogaus psichika labai pažeidžiama. Nekreipti dėmesio, kaip vyksta darbas auditorijose, yra beveik nusikaltimas. Bet daugelio dėstytojų darbas yra savamoksliškas, nieko bendro su profesija neturintis. Studentą moko kažką daryti jį laužydami, nematydami jo kaip žmogaus. Visada reikėtų patarti studentui, kuris kelia abejonių, rinktis kitą profesiją. O aktoriui reikia turėti humoro, savikritikos jausmą, išsiugdyti išgyvenimo taktiką. Ir per tuos ketverius metus aktorius turi būti parengtas tai ekstremaliai profesijai.
Tam buvo sukurtos aktorių mokyklos – Stanislavskio, Čechovo, Brechto, amerikiečių, kad aktoriai galėtų dirbti. Sistemos buvo imtos kurti XIX amžiuje, o iki to aktoriai dažnai scenoje ir mirdavo, ir išprotėdavo. Sudegdavo teatre.
Ir tos traumos kurias minėjote, savižudybės, depresijos nutinka, kai ir dabar su jaunu žmogumi dirbama neprofesionaliai.
Ši profesija tuo gera, kad mes patys daug skaitome, analizuojame situacijas, baimes. Repeticijų metu tai ir vyksta – kuriamas žmogiškų ryšių tinklas.
Tarp aktoriaus ir personažo, jų santykių. Kodėl mama nekenčia savo vaiko? Kodėl sūnus nužudo tėvą? Tai labai sunkūs dalykai, ir be analizės aktorių ir režisierių laukia nesėkmė.
– Gabriele, o jūs pati kokia esate režisierė? Išmokote ko nors iš tėvo?
– Tėvo repeticijos – visas atskiras pasaulis. Taip gal dirba tik jis. Jis daug rodo, pats vaidina. Aktoriai jį tiesiog įsimyli, nes niekada nebūna nuobodu, sunku, visada vyksta kažkokia šventė.
Todėl ir aš turiu tokį kompleksą – kaip jis gerai dirba! Mokausi ir iš jo, ir iš kitų gerų režisierių, kaip tai padaryti, kaip tą temą išpasakoti.
Gal esu per daug minkšta, ieškau aktoriaus pateisinimų. Tada jis gali manimi manipuliuoti. Reikia išmokti supykti. Jei aktorius ko nors neįgyvendina, vadinasi, tave išduoda. Turi tai suprasti.
– Jūsų spektaklį pagal Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ galima pavadinti „tuminišku“. Tiek jausmo, emocijų, net spaudžiančių ašaras.
Dabar rengiatės statyti pjesę pagal Žemaitės apsakymą „Marti“. Ką randate toje lietuvių praeities klasikoje? Juk dabartiniam jaunimui, kuris gali studijuoti visame pasaulyje ir domisi globaliomis problemomis, atrodytų, turėtų būti nuobodu.
– Mes porą metų mąstėme, ką prasmingo sukūrus Lietuvos šimtmečio proga?
„Marčios“ tema juk labai gili ir įdomi. Kūrinys parašytas šiurkščiai, groteskiškai.
Bet labai stipri idėja – puolamo, sudraskomo žmogaus gramzdinimas į tokią pelkę. Ir Lietuvoje dabar labai akivaizdus žmogaus puolimas, pasmerkimas, jei tik nesi kokioje nors grupėje. Ir juk tai marčiai nereikėjo to Jonio, juo šlykštėjosi, bet sakydavo, kad myli. Kodėl? Pabaigoje gaila ne tik moters, bet ir tos šeimos, kuri taip elgėsi ne iš pikto. Ir tai šį kūrinį prilygina pasaulinei literatūrai, kurioje stiprus filosofinis pradas.
– Režisierių moterų yra, bet dažniausiai laurai atitenka vyrams. Ar jaučiate, kad tai vyriška profesija?
– Moteriai sudėtingiau derinti profesiją su asmeniniu gyvenimu. Bet dabar yra daug vadovaujančių moterų, ir tas vyro mitas liko kaip mitas. Gal vyrui lengviau dirbti su aktoriais, jie labiau juo pasitiki. Juk režisierius yra žmogus, kuris veda tave į nežinomybę. Privalai tikėti jo stiprybe.
