Viename gražiausių Sūduvos sostinės parkų šeši skulptoriai iš Lietuvos, Serbijos, Lenkijos bei Portugalijos kelias dienas kaukšėjo kaltais, virino metalą.
Jų darbą smalsiai stebėjo parke vaikštinėjantys marijampoliečiai, besidžiaugiantys vis gražėjančiu miestu.
„Skulptoriai iš anksto turėjo parengę eskizus. Atvykę į Marijampolę jie iki vidurnakčio vaikštinėjo po parką, rinkdamiesi vietas, buvo sužavėti, kaip šis gamtos kampelis miesto centre apšviečiamas vakare, – sakė plenero koordinatorius Zigmas Buterlevičius, gyvenantis ir kuriantis netoli Marijampolės. – Skulptorių vizijos keitėsi kelis kartus, kai jie pamatė natūrą dieną ir naktį“.
Jis džiaugėsi bendradarbiavimu su Poezijos parko architektais Reda ir Algirdu Marcinkevičiais, Andriumi Byčenkovu.
Į plenerą susibūrė įvairių mokyklų skulptoriai.
Iš Portugalijos atvykęs Arlindo Arez, savo šalyje rengiantis simpoziumus, laimėjęs ne viename tarptautiniame konkurse, teigė, jog jam šis projektas yra ir įdomus, ir svarbus.
Skulptorių sužavėjo Poezijos parkas, nudžiugino pažintis su jo architektais.
„Dirbu su įvairiomis medžiagomis. Su lauko rieduliu dirbsiu pirmą kartą, bus įdomi patirtis“, – sakė skulptorius iš Vilniaus Liutauras Griežė, Vilniaus dailės akademijos auklėtinis.
Jis be skulptūrų dar užsiima teatro ir kino dekoracijomis, 2D ir 3D vizualizacijomis.
Iš Lenkijos atvykusi Olga Wielogorska pasakojo, jog iki vėlumos vaikščiojo Poezijos parke ir žavėjosi architektų darbu: „Grįžusi į Suvalkus kreipsiuosi į savo miesto architektus, kad imtų pavyzdį iš Marijampolės“.
Serbas Ivanas Markovičius pirmenybę teikia akmeniui, o jo kraštietis Vukasinas Milovičius – Marijampolės Poezijos parke akmenį sujungė su metalu.
2012-aisiais parengtame Poezijos parko projekte buvo numatytos vietos šiuolaikinio meno skulptūriniams akcentams. Iki šio plenero parke buvo dvi skulptūros.
Šiemet Marijampolė tapo Lietuvos kultūros sostine. Savivaldybės ir architektų nuomone, dabar yra pats tinkamiausias metas papildyti parką meno kūriniais.
„Mes, architektai, davėme pradžią. Atėjo laikas parkui atsiskleisti naujai“, – teigė A.Byčenkovas.
Architektas A.Marcinkevičius pabrėžė, jog parkas turėtų vystytis ir tęstis: „Nesinori konkretumo, – skulptūros turėtų sukelti jausmus, norą kurti poeziją“.
Tai atspindi ir pirmojo plenero tema – „Šiuolaikinė poezija“.
Architektė R. Marcinkevičienė prisiminė, kokių problemų kilo po to, kai Poezijas parkas atgimė 2012-aisiais.
„Daug pastangų dėjome, kad, kaip tuo metu juokavome, parkas nevirstų kapinėmis. Buvo daugybė norų jame statyti paminklus konkretiems žymiems žmonėms, kurių mūsų krašte iš tiesų yra labai daug.
Dvejus metus labai kovojome, kad taip neįvyktų. Mieste trūksta netikėto meno, ne paminklų“.
Architektams skaudu girdėti viešoje erdvėje sklindantį pasakymą: „Aptrinkelinome Lietuvą“, todėl jie stengiasi įvairioms Marijampolės erdvėms suteikti išskirtinio žavesio.
