– Kaip kilo filmuko „Vilnius – miestas visiems?“ idėja, koks jo tikslas?
– Vizualiosios žurnalistikos paskaitai ieškojome idėjos žurnalistiniam tyrimui. Norėjome kalbėti prasminga tema, kurią galėtume parodyti iš savo perspektyvos. Studijuojame Vilniuje, tad nieko keista, kad gerai pažįstama sostinės aplinka tapo atspirties tašku. Nors miestas iš pirmo žvilgsnio yra atviras ir draugiškas gyventojams ir turistams, pastebėjome, kad ne visi čia gali judėti savarankiškai ir jaustis patogiai.
Šiuo filmu siekėme aktualią ir rimtą problemą iškomunikuoti kitaip: šiek tiek ironizuojant, tačiau be negatyvumo ar didaktikos. Taip pat norėjome ir žiūrovus supažindinti su tema, apie kurią jie galbūt rečiau susimąsto ar tiesiog mažai žino.
Kodėl atrodo, kad problemos, su kuriomis susiduria neįgalieji ir jų artimieji, svarbios tik jiems patiems? Pritaikyta infrastruktūra, universalus dizainas aktualūs kiekvienam be išimties. Neįgalieji juk nėra griežtai apibrėžta, nekintanti grupė, neįgaliuoju galima tapti ir laikinai, tarkime, susilaužius koją. Tada net ir kelionė iš namų antrame daugiabučio aukšte be lifto gali tapti sunkiai įveikiama.
– Papasakokite apie kūrybos procesą.
– Filmukas trumpas, tad tikriausiai sunkiausia buvo tai, ką norėjome iškomunikuoti, sukoncentruoti į kelias minutes.
Taip pat buvo svarbu, kad filmukas būtų įdomus, išlaikytų žiūrovo dėmesį. Tam pasitelkėme vežimėlio, kaip pagrindinio mūsų reportažo herojaus, animacijas, kuriose jis bando įveikti įvairias Vilniaus miesto gatves ar įvažiavimus. Personifikuotas veikėjas priartina šią patirtį prie žiūrovo, kuriam tokie iššūkiai mažiau pažįstami.
– Kalbinote tris pašnekovus – kaip juos radote?
– Galimų pašnekovų ėmėme ieškoti dar svarstydamos, kokią temą pasirinkti. Taip atradome straipsnį apie žurnalisto Gintaro Radausko atliktą socialinį eksperimentą, kai jis išbandė, ką reiškia judėti Vilniuje neįgaliojo vežimėliu. Su juo kalbėjome apie eksperimento metu kilusius sunkumus, praeivių reakciją, sudėtingiausiai Vilniuje pravažiuojamas vietas.
Pirmasis pašnekovas taip pat pasiūlė pakalbėti su asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariu Mindaugu Kraulaidžiu. Iš jo sužinojome ne tik apie asociacijos veiklą, bet ir asmeninę patirtį keliaujant Vilniuje, Taline, Helsinkyje.
Teisinius klausimus ir niuansus norėjome aptarti su šioje srityje dirbančiu žmogumi, todėl kreipėmės į Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentę Dovilę Juodkaitę. Ji plačiau papasakojo apie neįgaliųjų organizacijų veiklą, formalias procedūras registruojant statybinius objektus, universalų dizainą ir situaciją Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos valstybėmis.
Džiaugėmės, kad visi pašnekovai, į kuriuos kreipėmės, labai geranoriškai sutiko bendradarbiauti, o jų mintys padėjo išgryninti esmines kuriamo projekto idėjas.
– Kokių filmuko žiūrovų reakcijų sulaukėte?
– Filmukas dar visai šviežias, pirmieji atsiliepimai ir reakcijos teigiamos ir tuo labai džiaugiamės.
– Ką patartumėte Vilniaus ir kitų miestų valdžiai, kad miestas taptų draugiškas neįgaliesiems?
– Kaip ir minima filmuke, draugiška miesto aplinka neatsiejama nuo universalaus dizaino. Įgyvendinant jo principus miestas tampa patogus visiems gyventojams.
Taip pat priimant sprendimus, susijusius su infrastruktūros pritaikymu, prieinamumo didinimu, būtina kalbėti su žmonėmis, kuriems šie sprendimai aktualiausi. Juk dažnai būna taip, kad sprendimą dėl keltuvo, įėjimo ar nuovažos priima asmuo, mažai žinantis apie neįgaliųjų poreikius. Dėl to erdvės neretai pritaikomos tik formaliai, o judėti jose vis tiek nepatogu ar neįmanoma. Taigi svarbiausia kalbėtis ir išgirsti realius žmonių poreikius.
Nors neįgalieji sudaro didelę dalį visuomenės – dešimtadalį, sveikieji dažnai jų nepastebi arba į juos reaguoja su gailesčiu. Kaip manote, ko jiems iš tikrųjų reikia? Neįgaliesiems, kaip iš esmės visiems kitiems visuomenės nariams, reikia galimybių gyventi savarankiškai. Infrastruktūros, kuri leistų laisvai judėti, keliauti ten, kur norisi, o ne ten, kur įmanoma apeiti aptrupėjusius šaligatvius ar slenksčius.
– Ar žadate tęsti šią temą?
– Konkrečių planų šiuo metu neturime, bet kodėl gi ne? Grafinis dizainas – komunikacinė specialybė, o ieškoti būdų, kaip įtaigiau parodyti visuomenei svarbias problemas, visada įdomu.
Socialinės temos mums aktualios, todėl ateityje norėtume plėtoti tiek šią, tiek kitas problemas.
– Ką planuojate veikti baigusios studijas?
Dovilė Kačerauskaitė: „Norėčiau ir toliau užsiimti grafiniu dizainu. Labiausiai mane traukia iliustracijos ir animacija. Visada malonu personažui sukurti išvaizdą ir charakterį.“
Diana Molytė: „Baigusi studijas visų pirma norėčiau gerai išsimiegoti (juokiasi). Man patinka kurti iliustracijas, animaciją, taip pat artimas knygų, leidinių dizainas. Ateityje norėčiau tobulinti šias raiškos sritis ir jomis kalbėti apie tai, kas svarbu.“
Ieva Krikštaponytė: „Baigusi studijas svajoju kurti ir savo gebėjimus panaudoti tam, kad pasaulis būtų geresnis.“
„Vilnius – miestas visiems?“
Autorės: Diana Molytė, Dovilė Kačerauskaitė, Ieva Krikštaponytė.
2018 m.
Dovilė Juodkaitė, Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė: „Jeigu pereitume Gedimino prospektą, nepamatytume beveik nė vienos kavinės ar restorano, prieinamo neįgaliesiems. Ir, deja, turime konstatuoti, kad Vilniaus miestas, nors nori būti ir yra atviras visiems, bet nėra draugiškas negalią turintiems, nes pastatyti pandusą dar nereiškia pritaikyti – jis gali būti per status, jis gali būti netinkamas, be ranktūrių arba užstatytas gėlių vazonais.
Mindaugas Kraulaidis, asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ narys: „Neseniai teko lankytis Pinigų muziejuje, ten yra laiptukai, o šalia – keltuvas. Manau, tokių keltuvų apskritai neturėtų būti.“
Gintaras Radauskas, „15min.lt“ žurnalistas: „Iš tiesų nujaučiau, kad yra visai kitaip, kai esi vežimėlyje negu kai gali vaikščioti, bet įspūdis dar stipresnis, kai atsisėdi ir bandai judėti gatve, per perėją, netgi tais jau suplanuotais mechanizmais – tai irgi labai nelengva.“
Dovilė Juodkaitė: „Pavyzdžiui, Europos Komisija renka prieinamiausią ir patogiausią miestą, jis renkamas ne tik atsižvelgiant į fizinę infrastruktūrą, bet žiūrima, kuris yra draugiškiausias, įtraukiausias ir pan. Be abejo, dažniausiai laimi arba Skandinavijos, arba Vokietijos miestai.“
Mindaugas Kraulaidis: „Lyginant Taliną su Vilniumi, jie smarkiai nesiskiria: nauji pastatai daugiau mažiau pritaikyti, senamiestis toks pats, kaip pas mus. O lyginant su Helsinkiu, tai kaip naktis ir diena.“
Gintaras Radauskas: „Lengva pasakyti: nereikia čia vaikščioti. Kas čia per nesąmonė – noriu ir vaikštau, ir su vežimėliu važinėju, man grynas oras patinka, kodėl aš turiu su mašina kažkur važiuoti? Tai čia tie tokie paaiškinimai, kad nėr čia ko, man atrodo, turėtų būti labai įžeidžiantys, ypač neįgaliesiems, kurių Lietuvoje yra 250 tūkstančių – ketvirtis milijono.“
Eitynių „Už miestą visiems“ dalyviai: „Mes norim ko? Miesto visiems!“
