Liepos 10-ąją V.Jasukaitytei sukako 70 metų. V.Jasukaitytė gimė 1948 m. liepos 10 d. Pumpučiuose, Šiaulių rajone. Nuo 1955 m. mokėsi Toliočiuose, Voveriškių aštuonmetėje, Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje.
Nuo šešiolikos metų pradėjo dirbti. 1966 m. baigė Šiaulių 3-iąją vakarinę vidurinę mokyklą. 1967–1971 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo pataisos darbų įstaigų valdyboje, „Minties“ leidykloje, LSSR kultūros ministerijoje.
Atgimimo metais su kitais įsteigė „Sietyną“ – kultūros ir teatro studiją. 1990-1992 m. buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė, Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė. Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 1979 m.
Interviu su rašytoja V.Jasukaityte skaitykite čia
Liko daug kūrinių
1970 m. pasirodė pirmoji V.Jasukaitytės publikacija, o 1976 m. – pirmoji poezijos knyga „Ugnis, kurią reikia pereiti“. Iš viso išleido septynias poezijos knygas (be minėtos, „Taip toli esu“, „Mano broli, žmogau“, „Saulės per daug“, „Neiškastam sidabrui pasakyk sudie“, „Tikrasis nebūties veidas“ ir „Subačiaus gatvė. Getas“), dvi apysakų knygas („Stebuklinga patvorių žolė“ ir „Balandėlė, kuri lauks“), esė „Golgotos vynuogės“, keturis romanus („Po mūsų nebebus mūsų“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“ ir „Aš nužudžiau savo dukterį“).
Pagal rašytojos scenarijų sukurtas kino filmas „Žolės šaknys“, kurį režisavo Gytis Lukšas.
2002 m. apysakų rinkinys „Stebuklinga patvorių žolė“ išverstas į ispanų kalbą ir išleistas Madride.
V.Jasukaitytė – Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės ir Juozo Paukštelio literatūrinių premijų laureatė. Apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.).
V. Jasukaitytė buvo ištekėjusi, turi du sūnus ir dukrą.
Gyveno sunkiomis sąlygomis
Pasitraukus iš aktyvaus gyvenimo V.Jasukaitytei teko patirti nemažai išbandymų. Onkologine liga susirgo ir ji, ir vyras. Vėliau prislėgė skola už vandenį. „Vilniaus vandenims“ signatarė buvo skolinga net 628 eurus.
„Kas čia tokio? Ar mažai žmonių yra skolingi?“ – tuomet bėrė klausimus socialiniame būste Subačiaus gatvėje gyvenanti rašytoja, paklausta apie antstolio įteiktą raginimą grąžinti skolą. Dėl negrąžintos skolos rašytoja buvo pasirašiusi vekselį. Jai atrodė, kad vekselį pasirašė metams, pasirodo, trumpesniam laikotarpiui.
Socialiai remtiniems asmenims skirtame bute gyvenanti V.Jasukaitytė visą vasarą su motina praleido Šventojoje. Grįžo tiktai rudenį ir tvirtino nė nežinojusi, ar jai dėl skolos vandens tiekėjai siuntė kokius nors raštus, ar ne.
Signatarė prisiminė, kaip kartą pašto dėžutėje surado laišką. Pirma į galvą šovusi mintis buvo: „Žalty, jau atidavė antstoliams.“ Pasirodo, ji neklydo.
Paskambinusi į „Vilniaus vandenis“ V.Jasukaitytė sužinojo, kad skolos reikalus galima sutvarkyti. Tačiau kitą dieną darbuotoja jai nepaskambino. Sumokėti trukdė liūdesys Pripažinusi, kad yra ir jos kaltės, V.Jasukaitytė sakė, jog skola jos nejaudina: „Aš turiu tiek egzistencinių problemų.“
Ji prisipažino rašanti dvi knygas, o ateityje žadėjo parašyti esė, kaip sunku gyventi paprastam žmogui. V.Jasukaitytė pasakojo, kad skolą žadėjo sumokėti prieš praėjusias Kūčias. Bet prieš šventes butas ištuštėjo – nebuvo nei dukters Kunigundos, nei sūnaus Algirdo. Rašytojai pasidarė liūdna ir apie skolą ji užmiršo.
V.Jasukaitytės vyras Vincas Dineika po sunkios ligos buvo miręs prieš trejus metus. Prašė perkelti į Žvėryną Keturių kambarių butą Subačiaus gatvėje V.Jasukaitytei savivaldybė paskyrė 2002-aisiais. Prieš kelerius metus V.Jasukaitytė su tuomet dar gyvu vyru V.Dineika Vilniaus savivaldybės prašė šį socialinį būstą pakeisti į trijų kambarių butą su nedideliu sodu dar geresnėje vietoje A.Mickevičiaus gatvėje Žvėryne.
Šis butas taip pat priklauso savivaldybei. Socialiai remtina V.Jasukaitytė aiškino, kad butas Subačiaus gatvėje šeštame aukšte netinka, nes jį vyrui per sunku pasiekti laiptais.
Rašytoja prie prašymo prisegė pažymą apie šeimos metines pajamas, kurios buvo vos 4 tūkst. eurų. Prašydama buto A.Mickevičiaus gatvėje V.Jasukaitytė tarybos nariams priminė, kad ir ji, ir vyras sirgo onkologinėmis ligomis, neužmiršo pateikti tai liudijančių pažymų.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautoje sakoma, kad rašytojos meilė Lietuvai, žmogui atsispindėjo jos aistringoje kūryboje.
„Joje visada atrasdavome neabejingą požiūrį į gyvenimą ir istoriją bei savitą žodį ir mintį“, – sakoma Prezidentūros paskelbtoje užuojautoje.
„Netekome poetės, prozininkės, dramaturgės, Kovo 11-osios akto signatarės, prisidėjusios prie mūsų šalies valstybingumo pamatų kūrimo ir palikusios gilų įspaudą lietuvių literatūroje“, – sakoma premjero Sauliaus Skvernelio užuojautoje.
* * *
Pateikiame vieną paskutinių V.Jasukaitytės publikacijų, išspauddintą portale propatria.lt 2017 metų gruodį.
Vidmantė Jasukaitytė. Lukiškių mįslė: Vytis – eilinė „Vilniaus prekybos” auka?
Valdžios melas supriešino visuomenę. Tačiau atidžiai ir nuosekliai nesekant veiksmų, kurie lydi šią puikią idėją nuo 1999 metų, kai Valstybės Suvereno įgaliotas Parlamentas oficialiai įteisino šios aikštės sutvarkymo gaires, reikšmę ir paskirtį, šiandien lengva pasiklysti įvairiose priešpriešose. Tos priešpriešos kuriamos ne atsitiktinai. Stebimas nuoseklus Valstybės idėjos, simbolių ir tautiškumo identiteto menkinimas, ardymas, pastangos padaryti, jog tai atrodytų tarsi nereikšmingos smulkmenos, dėl kurių šiandien pergyvena tik „seniai“, vyresnioji karta.
Piktybiškai ir bukai atmetamas egzistuojantis pasaulėjautos perimamumo faktorius, kuris ir daro tautas unikalias, saugo istorinę atmintį, brandina mus, kaip galinčius praturtinti globalizacijos veikiamą savo originalia kultūra ir paveldu, kuris lydi mus tūkstantmečiais. Būtent materijos ir sąmonės paveldas šiame besikeičiančiame laike, kurį negailestingai traiško globalizmo dantys, leistų mums oriai gyventi ir tvirtai savimi jaustis atvirame pasaulyje ir jį turtinti. Tačiau šis svarbus faktorius šiandien šluojamas nuo žemės paviršiaus, iš ateinančių kartų sąmonės, iš tradicijų lobyno, skubiai, negailestingai ir žiauriai keičiant mąstymą, vertybinius prioritetus, niekais verčiant ir deformuojant šimtametę ir istoriškai patikrintą bei pasiteisinusią gyvenimo etiką.
Tačiau, matyt, Vytis – didingas, bebaimis, su kuriuo, net pro šalį praeinant, būtų galima identifikuoti tautos dvasinę stiprybę, fizinį nesunaikinamumą ir atpažinti tuos ženklus savyje – taps ta tautos dvasinės ir politinės laisvės siekį įkūnijančia ir simbolizuojančia figūra, dėl kurios susikirs tautos tiesa ir valdžios melas. Matyt, išmušė toji valanda, kai mūsų istorinis Vytis, nors šiandien niekinamas bei ignoruojamas, parodys savo jėgą ir atsijos pelus nuo grūdų.
Ginčas, o iš tiesų vis aštrėjantis ir nežinia į ką galintis išvirsti visuomenę supriešinęs konfliktas dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo turi ne tik idėjinį aspektą. Sutelkus dėmesį tik į jį, iš akiračio iškrenta virtinė mįslingų aplinkybių ir sutapimų, kurie ne tik leidžia, bet ir skatina kelti nepaprastai svarbų klausimą. O jis yra toks: ar kartais nėra taip, kad visi šie „idėjiniai” ginčai užgožia ir paslepia tikruosius motyvus ir priežastis, dėl kurių paminklo konkursas baigėsi milžnišku skandalu?
Kalbant dar aiškiau: ar nėra taip, kad Vytis buvo paaukotas pirmiausia ne dėl politinių ir ideologinių motyvų?
Kokios gali būti tikrosios priežastys, vertusios viešai regimus Vyčio paminklo priešininkus griebtis virtinės beatodairiškų veiksmų?
Juk buvo ignoruota Seimo pareikšta valia ir reprezentatyviose apklausose akivaizdžiai išryškėjusi daugumos piliečių nuomonė.
Maža to, desperatiškai griebtasi iš anksto sovietiniu stiliumi surežisuoto balsavimo farso, kai nebuvo galimybės identifikuoti pačių balsuotojų ir sužinoti tikrojo dalyvavusiųjų balsavime skaičiaus.
Galiausiai Vyčio šalininkų „pergalė” pripažinta šio spektaklio režisierių pasirinktu juokingai mažu 47 balsų skirtumu. Toks skirtumas yra kaip reta nerangus ir komiškas mėginimas imituoti vykus „tikrą” balsavimą ir iki skausmo primena sovietmečio praktiką, kai už „išmintingosios ir vadovaujančios komunistų partijos” parinktus kandidatus vis tik balsuodavo ne 100, o tik 99,5 proc. rinkėjų. Kad triumfuotų tarybinė demokratija.
Nėra abejonių, kad tokie brutalūs veiksmai, kuriais šalis ir jos sostinė buvo atvirai atblokšti į gūdžiausius sovietinės „demokratijos” laikus, nedaromi be svarbios priežasties, nes iš tikrųjų gerokai peržengia įprastos oligarchinės savivalės ribas. Ir ta priežastis negali būti jokia kita, išskyrus visų kovų užkulisiuose tūnančių ir viešai regimus pasirinkto „bunkerio” gynėjus už virvelių tampančių tikrųjų spektaklio režisierių ir veikėjų ineteresą.
Perprasti šį interesą ir išsiaiškinti bei įvardinti „bunkerio” projekto architektus ir įgyvendintojus – toks šiandien yra kovos, kad Vilniuje atsirastų valstybės reprezentacinė aikštė, pirmasis žingsnis ir uždavinys.
Kad visi kelių konkursų dalyviai, veltui dėję savo pastangas šios garbingos Aikštės projektui įgyvendinti ir padaryti ją visų laikų Laisvės kovų simboliu, nebūtų įžeisti, nepasijustų atstumti, pažeminti, neįvertinti ir nesuprasti, siūlau sutelkti stipriausias visuomenės pajėgas (itin laukiama jaunoji karta) ir pareikalauti valdžios atsakyti į kai kuriuos klausimus.
Kadangi pastebima, jog tuos klausimus jie ekvilibristiškai apeina, siūlau pasitelkti į pagalbą Prokuratūrą bei STT ir FNTT specialistus. Visos aplinkybės turi būti ištirtos išimtinai sąžiningai ir kuo skubiau. Visuomenę privalo pasiekti tik tikrovę atitinkančios žinios apie gerai organizuotame valdžios pogrindyje veikiančias jėgas ir įtakas bei j jų finansavimo būdus ir šaltinius.
Būtina ir atėjo laikas kreiptis į Prokuratūrą dėl Visuomeninio intereso gynimo, kad būtų aiškiai ir įtikinamai atsakyta į šiuos svarbiausius klausimus:
– Kokiais dokumentais remiantis oficialiai Valstybės paveldo įstatymų ir institucijų saugomos aikštės plotas buvo sumažintas daugiau nei per pusę?
– Kieno nurodymu tai buvo daroma, kokiais motyvais grindžiama ir kas konkrečiai už tai turi atsakyti?
– Kaip aikštės sumažinimas susijęs su šalia esančio vienuolyno tolimesne ateitimi, kokia ji numatoma ir kaip tai siejasi su buvusio „Vilniaus prekybos“ savininko Marcinkevičiaus padovanotu „išmaniuoju fontanu“?
– Kokiais dokumentais pagrįstas oligarcho Marcinkevičiaus sandoris su Vilniaus savivaldybe ir, konkrečiai, kaip su šiuo sandoriu susijęs miesto meras liberalas Remigijus Šimašius: ar oligarchas perka šį istorinę vertę turintį objektą, ar jam kokiais kitais būdais leidžiama disponuoti šalia esančiu Vienuolynu bei didele aikštės dalimi mainais į „išmanųjį fontaną“?
– Ar aikštėje įrengti takeliai nėra aiškiai vizualizuotas kvietimas į privatų oligarcho prekybos (?), pramogų (?) centrą, kuris, tikėtina, galėtų atsirasti Vienuolyno vietoje;
– Ar tikrai konkurso dalyviams buvo nurodyta sąlyga kurti paminklą mažame aikštės lopelyje, griaunant universalų architektūros modelį, nesilaikant erdvės proporcijų, neatsižvelgiant į tokio pobūdžio meno vertikaliosios ašies galimybę: tokiame lopelyje Vyčio autorius turėjo jį triskart sumažinti ir šitaip paliko laisvę galimiems vandalizmo aktams?
– Kiek ir kieno lėšų išleista komunikacijoms, žemės darbams, vandentiekio vamzdžiams ir kitiems reikalingiems priedams įrengti, kad fontanas veiktų, taip pat aikštei pertvarkyti ne pagal 1999 m. Seimo direktyvas (pasodinti medžiams, nutiesti takeliams, įvesti vandentiekiui ir t. t.) ir kiek tai galėjo realiai kainuoti? O taip pat – kiek lėšų įdėta į Bernardinų sodo įrengimą (19 mln.?) ir kiek vertas realiai matomas rezultatas?
– Kaip su tuo susijęs Vilniaus meras R.Šimašius, premjeras S.Skvernelis. Seimo pirmininkas. V.Pranckietis, kuris nevykdo 1999 m. parlamento direktyvų bei Seimo Kultūros komitetui vadovavęs R.Karbauskis? Ar jie ką nors žino apie Savivaldybės ir oligarcho susitarimą, ką mano apie oligarcho kėsinimąsi į paveldo įstatymų saugomos Vilniaus žemės bei vienuolyno ateitį?
– Ar jiems neatrodo, kad „niekam neįdomus“ Vienuolynas galėtų būti įdomus valstybei ir pasitarnauti jauniems menininkams – dailininkams, architektams, skulptoriams, aktoriams, modernaus šokio kūrėjams ir net rašytojams – įrengiant kūrybines studijas ir meninio lavinimosi centrus, o ne būtų slepiamomis nuo visuomenės sąlygomis perduotas tarnauti tik privačiam interesui?
Būtų labai prasminga ir kilnu, jeigu garbingo Valstybės atsikūrimo 100–mečio paminėjimo garbei savivaldybės įsigytų jau visų konkurso metu sukurtus projektus, autoriams padedant pritaikyti juos gražiausioms ir labiausiai istorinę atmintį saugančioms vietoms ir įgyvendinti. Tai būtų nuostabus visos Lietuvos susivienijimas prieš kelių valdžių abejingumą Tautos Šventei. Taip mes pagerbtume prieš šimtą metų iš naujo susikūrusią valstybę.
Laisvės kovotojų organizacijos ruošiasi Aikštėje statyti palapines ir budėti, – nepaklusti brutaliems valdžios veiksmams ir ginti Aikštę. Labai reikia, kad kuo daugiau visuomeninių organizacijų prisidėtų prie taikaus protesto. Iš visos Lietuvos – nuo dzūkų ir aukštaičių iki žemaičių – lankykime tuos, kurie budės palapinėse, juos pakeiskime ir palaikykime kaip tik išgalime – kaip Sausio 13- tąją.
Susivienykime. Tegul savivaliaujanti ir oligarchams patarnaujanti valdžia pamato, kad nesame negyvas tautos muliažas, o vis dar turinti valios gyventi ir kovoti už savo ateitį laisva ir ori tauta.
Tegul šiandieniniai mūsų žingsniai įkvepia ieškančius pragyvenimo galimybių užsienyje –, gal jie panorės sugrįžti ir stoti Valstybei į pagalbą, įgiję naujų žinių, išmokę verslo, kalbų, įgūdžių...
Tegul Naujieji 2018 tampa iš tikro laisvi – nuo valstybinės korupcijos, paniekos žmogui, melavimo, savo piliečių apgaudinėjimo nuo valdžios kleptomanų ir visų kitų sovietinių liekanų.
Po dvidešimt šešerių Nepriklausomybės metų užbaikime savo Laisvės procesą dabar – su tvirto ir bebaimio Vyčio simboliu širdyse.
