Nuotraukos kelia klausimus
Pasak R. Ostrovskajos, iš viso gauta apie šimtą nuotraukų, o laureatai išrinkti vieningai. Atrinktos nuotraukos pateko į po visą Lietuvą keliaujančią parodos ekspoziciją ir publikuojamos kataloge.
Fotografuoti socialiai jautrių grupių atstovai, patiriantys arba dėl savo pažiūrų, gyvenimo būdo galintys patirti diskriminaciją, būti izoliuoti. Nuotraukose užfiksuoti kasdienybės vaizdai, įprasta buities aplinka, taip žiūrovą kviečiant susimąstyti, ar kitokiais vadinami žmonės kuo nors skiriasi nuo tų, kuriems klijuojama normalumo etiketė.
Nuotraukos kelia jautrius klausimus, analizuoja socialinės atskirties, nepritapimo priežastis, kviečia svarstyti, kas yra kitoniškumas, įvairovė, skatina permąstyti vertybes. Reikia pasakyti, kad tam tikru aspektu „Įvairovės veidai“ yra nepatogus projektas: žiūrėdami į pažeidžiamus žmones esame priversti patys savęs paklausti, ar mes pakankamai jautrūs ir sąmoningi.
Prie kiekvienos nuotraukos pateikiamas autentiškas autoriaus komentaras. „Dėl komentarų mūsų redaktorė diskutavo, o aš nenorėjau nieko keisti. Menininkai dažnai būna tylūs, uždari, jiems gal ir sunkiau reikšti mintis, todėl man norėjosi, kad paliktume autentiškus komentarus, kaip patys fotografai supranta jų užfiksuotą situaciją ir įvairovę, todėl taisėme tik gramatiką“, – pasakoja R. Ostrovskaja.
Nuotrauka gali paskatinti pokyčius
Alinos Ovčiarovienės 2016 metais darytoje nuotraukoje „Vienas“ užfiksuotas neįgaliojo vežimėlyje sėdintis berniukas. Nuotraukos autorė imitavo situaciją: vienos Kauno mokyklos vaikai ieško klasės keturių aukštų mokyklos pastate, o neįgalus berniukas lieka laiptų apačioje sėdėti savo vežimėlyje, negalėdamas patekti į pamoką. „Nuotrauka labai simboliška ir atspindi mūsų visuomenės situaciją, – komentuoja autorė. – Lipdamas laiptais tik vienas vaikas atsisuko į vežimėlyje sėdintį berniuką. Jie dar vaikai, o kiek iš jų atsisuks, kai bus suaugę?“ Ši nuotrauka sukėlė stebėtiną reakciją: atsakingi asmenys pasirūpino, kad mokykloje būtų sumontuoti neįgaliesiems skirti liftai.
Dar vienas vežimėlyje sėdintis žmogus užfiksuotas Gedimino Ryženino nuotraukoje „Šypsotis“. Neįgaliųjų šokių būrelį lankanti alytiškė šypsosi su vaikštyne stovinčiai draugei. Pastaroji nuotrauka ypač aiškiai rodo, kad neįgalieji griauna standartus. Jiems neužtenka siuvinėjimo, tapybos, keramikos ir panašių užsiėmimų. Neįgalus žmogus gali visa siela pasinerti į gyvenimo džiaugsmą, viena to išraiškų – šokis.
Inga Dinga fotografavo Darių ir Petrą – „Naujojo teatro“, kuriame drauge dirba profesionalai ir mėgėjai, neįgalieji ir sveikieji, aktorius. „Pasivedu juos prie lango ir prašau „piktos veido išraiškos“, – komentare rašo fotografė. – Abu sekundei sustingsta vaidmenyje ir tuoj pat pratrūksta juoktis – šilti ir malonūs žmonės. Atrodo, kad gyvenime, už scenos ribų, būti piktiems ir niūriems jiems nėra taip paprasta...“ Darius ir Petras turi regėjimo negalią.
Psichikos negalia – lyg dramblys kambaryje
Parodos kuratorę ir katalogo „Įvairovės veidai“ sudarytoją R. Ostrovskają ypač džiugina tai, kad konkursui atsiųsta nuotraukų, vaizduojančių psichikos negalią turinčius žmones. „Mes dažnai kalbame apie vežimėlį, apie žmogų be rankų, galbūt be kojų, bet apie psichikos negalią vengiame kalbėti. Lietuvoje daugybę metų diskutuojama, kaip pagerinti neįgaliųjų gyvenimą, patys neįgalieji buriasi į draugijas. Kalbant apie fizines negalias, esame nemažai pasiekę. Kodėl bijome žmonių, turinčių psichikos problemų? Man atrodo, žmonės bijo, kad kažkas nutiks, kad psichikos negalią turintis žmogus bus agresyvus. Kitas dalykas – patys esame įnikę į savo problemas problemėles ir nenorime į savo mintis įsileisti dar ir negalią turinčių žmonių. Iš pradžių jie mus verčia pasijusti nejaukiai, pradedame jų gailėtis. Paskui turime pradėti galvoti apie savo reakciją, empatiją. Ne visi tam turime laiko, ne visi turime noro“, – svarsto parodos kuratorė.
R. Ostrovskaja atskleidžia, kad, norint publikuoti psichikos negalią turinčių žmonių nuotraukas, iškilo šiokių tokių keblumų: reikėjo gauti ne tik fotografuojamo asmens, bet ir jo artimųjų sutikimą.
Rasitos Liulienės nuotraukoje „Aš kitoks, bet mylimas“ užfiksuotas tėčio ir sūnaus artumo momentas. Komentare nuotraukos autorė rašo: „Aš juodu sutikau netikėtai vasarą šeimos šventėje. Jie kiekvieną sekundę buvo drauge. Rankytės apsivyniojusios tėčio kaklą, be galo meilus, švelnus ir su pačia didžiausia šypsena. Vienas apkabinimas atiteko ir man. Jis ypatingas... Jei yra noro ir meilės, viskas padaroma dėl šio mažo žmogučio.“ Neįtartum, kad tai negalią vaizduojanti nuotrauka. Tą patį galima pasakyti ir apie Editos Atkuceviciūtės-Ilinos darbą „Gabija ir fontanai“ – nuotraukoje matome tiesiog mažą į žaidimą dėmesį sutelkusią mergaitę. Abu vaikai turi Dauno sindromą.
Iš Andriaus Lamausko nespalvotų fotografijų į mus žvelgia Šeduvos globos namų gyventojai. Šiuose namuose gyvena nesavarankiški ar iš dalies savarankiški senyvo amžiaus ir suaugę neįgalūs asmenys. Jautrus fotografo žvilgsnis atskleidžia savitą kiekvieno jų charakterį.
Visuomenei trūksta žinių apie tai, kas yra psichikos negalia, kaip turėtume su ja elgtis. Neįgaliųjų artimieji nedažnai nori prabilti, nes visuomenės požiūris į psichikos negalią labai slogus. Elgiamės taip, tarsi galvotume, kad kambaryje esantis didžiulis dramblys išeis, jei vaikščiosime ant pirštų galų. „Nereikia būti naiviems: visuomenėje yra žmonių, kurie turi psichikos negalią. Mes galėtume palengvinti jų gyvenimą. Turėtume integruoti, dirbti su tais žmonėmis, nebijoti, savo vaikus auklėti taip, kad jie nebūtų priešiški tokiems žmonėms“, – komentuoja R. Ostrovskaja.
Metas atsiskleisti?
Prieš porą metų LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendruomenės narių iniciatyva išleista knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“, kurioje, pasitelkiant tekstus ir vaizdus, pateikiamos itin asmeniškos istorijos apie seksualinės tapatybės paieškas ir atradimą. Tuo metu daug kalbėta, kaip svarbu įvardyti savo tapatybę, kokią psichologinę naštą nuo pečių nuima atvirumas.
R. Ostrovskaja įsitikinusi, kad atvirumas padeda nugalėti vidinius demonus. „LGBT atsiskleidimo praktika man pasirodė labai teigiama, nes garsiai ištariamas slepiamas dalykas. Ištaręs jo neatsikratai, bet pasakai, kas esi, pasidaro daug lengviau gyventi negu meluojant, slepiant, vengiant žvilgsnių. Galbūt nereikėtų aklai bet kam rėkti, bet kai garsiai įvardiji, man atrodo, žmogui labai palengvėja. Ir aplinkiniams tada lengviau, nes jie ima suprasti“, – svarsto R. Ostrovskaja.
Neįgalūs žmonės taip pat, bijodami sulaukti smerkiančių žvilgsnių, replikų, nemalonių klausimų, dažnai įkalina save namuose. Be to, atsisakę socialinio gyvenimo, kuo įvairesnių jo formų, susitapatina su savo negalia ir pamiršta, kad visų pirma visi esame tiesiog žmonės.
Remdamasi asmenine patirtimi galiu pasakyti, kad neretai, bandydama prakalbinti neįgalų žmogų, susiduriu su prašymu: „Jei neskelbsite vardo ir nebus nuotraukų.“ Neįgalieji neretai bijo garsiai įvardyti savo problemas, nes visuomenė dažnai juos laiko nevisaverčiais. Vis dėlto kodėl atvirumo strategija negalėtų būti aktuali ir neįgaliesiems?
Paroda ir katalogas „Įvairovės veidai“ išleistas įgyvendinant Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir asociacijos LGL projektą „Pokytis versle, viešajame sektoriuje, visuomenėje – nauji standartai diskriminacijai mažinti“.
