– Sakėte, jog rašydamas šią knygą jūs siekėte, kad Lietuvos gyventojai geriau pasirengtų rugsėjo mėnesį numatytam popiežiaus Pranciškaus vizitui į mūsų šalį. Ką reiškia geriau pasirengti? – „Lietuvos rytas“ paklausė T.Vilucko.
– Paskelbus apie Pranciškaus vizitą į Lietuvą Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pasakė: „Mes priimsime popiežių karališkai.“ Man tai nepatiko.
Popiežius nėra karalius. Jis teisiškai neturi šio statuso. Be to, jis nėra įžymybė.
Todėl nutariau parašyti knygą, kad popiežius Pranciškus lietuviams neatrodytų tik tolimo Vatikano vadovas.
– Teigiate, jog iki šiol nesate aptikęs, kad lietuvis būtų parašęs knygą apie kurį nors Romos popiežių. Kaip manote, kodėl nebuvo tokių knygų?
– Lietuvos katalikų bažnyčia buvo izoliuota nuo visuotinės Bažnyčios tendencijų ir joje vykstančių procesų.
Tai mūsų sąmonėje paliko savotišką pėdsaką – esą yra tokia „lietuviška katalikybė“.
Todėl mes nelabai domimės procesais Vatikane, esame provincialai. Lietuviams ne tik popiežius, bet ir teologiniai procesai menkai pažįstami.
– Kada jūs pradėjote domėtis popiežiaus Pranciškaus gyvenimu?
– Kai Pranciškus buvo išrinktas, iš karto supratau, kad XXI amžiaus Bažnyčioje įvyko lūžis, ir su šiuo popiežiumi mes esame prie naujos katalikybės eros slenksčio.
– Kas leidžia taip teigti?
– Pirmiausia Pranciškus tarp katalikų leido diskusijas, kurios iki tol nebuvo leidžiamos.
Faktiškai nebeliko temų, kuriomis negalima diskutuoti: kunigų celibatas, šeiminio gyvenimo aspektai, moterų vaidmuo Bažnyčioje.
Popiežius atsigręžė į žmogų, jo kančią, prabilo apie socialinį teisingumą.
– Ne kartą teko girdėti, kad moterys gali tik valyti bažnyčią ir puošti ją gėlėmis.
– „Moterys nėra pigi darbo jėga. Bažnyčios nebūtų be moterų“, – taip yra pasakęs Pranciškus.
– Ar tikrai popiežius taip kalbėjo?
– Nuolat girdžiu tokį klausimą, todėl ir parašiau šią knygą.
– Ar Pranciškaus gyvenime yra lietuviškas pėdsakas?
– Lietuviško pėdsako nėra, bet jis turi patirties, panašios į mūsų.
Jaunas kunigas turėjo dirbti totalitarinio režimo sąlygomis Argentinoje, todėl galima suprasti Pranciškaus susidomėjimą Genocido aukų muziejumi Vilniuje.
Šis muziejus yra tapęs mūsų kančios liudijimu.
– Argentinoje yra nemažai lietuvių. Ar kai kurių jų keliai negalėjo susikirsti su Pranciškaus?
– Apie tai neturiu informacijos. Gal būdamas Buenos Airių arkivyskupu jis galėjo spręsti kokius nors klausimus su lietuvių bažnyčios administracija. Nors apskritai Bažnyčia nėra linkusi palaikyti tautiškumo. Mes Lietuvoje linkę jungti tautiškumą ir katalikybę, nes tokia mūsų patirtis.
– Ar rašydamas šią knygą sužinojote tai, kas jus labai nustebino?
– Įdomiausia buvo skaityti apie Pranciškaus šeimą ir vaikystę.
Tai buvo paprasta šeima, joje nebuvo perdėto pamaldumo, bet religija buvo savaime suprantama.
Italų emigrantų šeimoje vaikai turėjo kalbėti ispaniškai, nes tėvai norėjo, kad jų vaikai įsilietų į visuomenę.
Tačiau labiausiai nustebino, kad Pranciškus yra pirmasis popiežius, griežtai smerkiantis klerikalizmą. Niekada iki šiol nė vienas Šventasis Tėvas nėra kalbėjęs apie šią problemą.
– Kaip manote, kodėl popiežius nusprendė aplankyti Lietuvą?
– Popiežius mėgsta mažiausius. Tai labai evangeliška. Jis dažnai pasirenka tai, kas vadinama periferija. Tarkime, paskyrė kardinolą Tongos Karalystėje, kur yra 15 tūkstančių gyventojų.
Pranciškus, pavyzdžiui, dar nėra aplankęs Prancūzijos, kuri pirmoji priėmė krikštą. Bet atvyksta į Lietuvą, kuri krikštą priėmė paskutinė Europoje.
Tai bus padrąsinimas Lietuvai, įžengusiai į antrąjį atkurtos valstybės šimtmetį. Popiežius atvyks į šalį, kurioje dar daug socialinio neteisingumo, skurdo, susipriešinimo.
Šiuo metu mūsų dvasinės vertybės išklibo, žmonės sutrikę. Staiga supratome, kad nebežinome, kur einame. Reikia, kad kas nors mums suteiktų vilties. Tikiuosi, kad popiežiui pavyks mus išjudinti.
