Didžiuojasi galėdami vaidinti
Teatras – vienas mėgstamiausių centro lankytojų užsiėmimų. Kasmet Neįgaliųjų dienos grupėje lankytojai drauge su vadovėmis parengia bent po vieną spektaklį, kuriame dalyvauti gali kiekvienas. Pirmą sykį centro lankytojai tradiciškai pasirodo miesto šventėse, kur visada sulaukia didelio miestiečių dėmesio ir žiūrovų aplodismentų.
Teatro trupė su savo spektakliais mielai vyksta į kitas panašias įstaigas, dalyvauja teatrų festivaliuose Lietuvoje. Vis dėlto labiausiai biržiečiai didžiuojasi galimybe kasmet keliauti į tarptautinį neįgaliųjų „Nuostabiųjų teatrų“ festivalį, vykstantį Lenkijos Tčevo mieste. „Stengiamės, kad vaidinimuose dalyvautų ir sunkesnės negalios žmonės, nors scenoje jie pabūna tik statistais. Deja, vykdami į kitus miestus ar į Lenkiją trupę sumažiname dėl finansinių sumetimų“, – pasakoja E. Šernas.
Biržiečių spektakliai – be žodžių, pagrindinė raiškos priemonė scenoje – judesys ir muzika. „Tai net ne spektakliai, o improvizacijos, kur dainuojama, šokama. Muzikos vadovė Jūratė Garnelienė visada kupina idėjų, ji kartu su centro lankytojais kuria scenarijų, kuris dažniausiai paremtas pasakomis, liaudies dainomis, humoristinėmis istorijomis. Vaidmenys paskirstomi pagal negalios sunkumą. Kai kuriais atvejais spektakliuose dalyvauja ir socialinės darbuotojos, kad padėtų turintiems sunkesnę negalią geriau orientuotis“, – aiškina centro direktorius.
Paskutinis biržiečių pastatytas ir suvaidintas spektaklis – „Ech, ta meilė“. Ši istorija – apie meilės trikampį, kuris be žodžių narpliojamas scenoje. „Vadovės pasirūpina, kad žmonės scenoje atrodytų kuo estetiškiau. Prireikus skolinamasi drabužių iš muziejaus, darbuotojai kartu su centro lankytojais juos siuvasi patys. Miesto gyventojai šias pastangas visada įvertina, žiūrovai aktorius priima labai šiltai“, – sako Biržų savivaldybės mero pavaduotoja Irutė Varzienė. Per pastaruosius penkerius metus biržiečiai pastatė keletą spektaklių: „Laukimas“, „Laimė gyventi“, „Apie žveją ir jūros gyventojus“.
Pasirodyti scenoje patinka visiems centro lankytojams. Tiesa, vieni teigia prieš spektaklį jaučiantys jaudulį, kiti – nesijaudinantys visai. Vestinai vaidinti labai patinka, tačiau kaskart pasirodyti publikai jai būna baugu. Vis dėlto mergina džiaugiasi, kai žiūrovai ploja, jai patinka nusilenkti prieš publiką – tai kompensuoja patirtą jaudulį. Linksma Vestinai būna ir per repeticijas. „Neseniai pristatėme spektaklį „Juoda-balta“, kur visi buvome šachmatų figūros. Scenoje buvo visko, taip pat ir kautynių, nes spektaklis – apie gėrio ir blogio kovas“, – pasakoja ji.
Prieš lipdamas į sceną visai nesijaudina centro senbuvis Bronislovas. „Man niekada nedreba kojos prieš pasirodymą. Drąsu vaidinti buvo nuo pat pradžių. Per vaidinimus mėgstu dainuoti, ypač liaudies dainas“, – pasakoja Bronislovas. Kai lankėmės centre, jis mezgė margaspalvę riešinę. Vyras sako kasdien į užsiėmimus atvykstantis iš Klausučių kaimo, nes jam būti kartu su visais linksmiau. Bronislovo, arba Broniuko, kaip jį meiliai vadina centro darbuotojai, megztos riešinės ypač paklausios įvairiose šventėse, parodose ar mugėse. Tai padeda vyrui prisidurti eurą kitą prie neįgaliojo pensijos.
Veikla – pagal kiekvieno galimybes
VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro Neįgaliųjų dienos centre – trys grupės, iš viso čia lankosi apie 20 pilnametystės sulaukusių žmonių. Jų negalios įvairios, dažniausios – fizinė ir proto, tačiau yra ir turinčių regos, klausos, psichikos ar kitų sutrikimų.
„Dienos centras – tai galimybė neįgalių žmonių šeimoms saugiai palikti savo artimuosius, taip atsikvėpti, susirasti darbą. Neįgalieji čia prabūna visą dieną, juos maitiname du kartus. Specialistų siūlomi užsiėmimai – įvairūs. Tai ir rankdarbiai, ir molio dirbiniai, ir muzika, ir sportas ar kineziterapija. Patalpose turime ir treniruoklių salę“, – vardija E. Šernas.
Socialinės darbuotojos Ritos Kuginienės teigimu, kiekvienam centro lankytojui veiklas stengiamasi pritaikyti pagal jo galimybes, kaskart sugalvoti ką nors nauja, kad žmonėms nebūtų nuobodu. „Kiekvienai šventei kuriame teminius darbelius. Ypač gražiai visiems pavyko velykiniai kiaušiniai. Į šventes kviečiame ir tėvelius, jiems vaidiname, dainuojame. Kai oras geras, keliaujame į miestą, į gamtą, prie ežero, Biržų pilies – visur, kur gražu. Keletą kartų per metus vykstame į Jūrmalą prie jūros. Stengiamės būti kultūros centro renginiuose – spektakliuose, šventėse. Mums įdomu viskas“, – pasakoja R. Kuginienė.
Nepaliekami nuošalyje ir turintys sunkesnę negalią, jiems pasiūloma veiklos pagal gebėjimus. Apsilankę kitoje grupėje, randame siūlus į kamuoliuką vyniojantį Egidijų. Darbas vyrui atrodo labai svarbus ir reikalingas. Dar Egidijus gražiai piešia – jo piešinių parodos nuolat eksponuojamos įstaigos koridoriuose. Piešti, spalvinti patinka ir kitam centro lankytojui Aurimui.
Pasak socialinio darbuotojo padėjėjos Viljetos Snarskienės, įtraukti į veiklas stengiamasi be prievartos, tarsi žaidžiant. „Pasiūlau idėją, ką tądien veiksime, tačiau sprendimus priimame visi kartu. Išklausome kiekvieną žmogų“, – šypsosi socialinės darbuotojos padėjėja.
Ji pasakoja, kaip visi centro lankytojai draugiškai rengėsi Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, gamino tautine simbolika puoštus darbelius. Visi mielai dalyvauja miesto šventėse, renginiuose, keliauja. „Kambaryje sėdime tik tada, kai blogas oras. Kieme stovi du mediniai nameliai, kur persikeliame vasarą. Ten švenčiame ir gimtadienius, kitas šventes. Turime savų švenčių papročių ir tradicijų. Štai prieš Jonines pievose rinkome žolynus, pynėme vainikus, jais puošėme teritoriją. Savo rankomis sukurtu grožiu pasidžiaugėme visi“, – pasakoja V. Snarskienė.
Kiekvienas rytas centre prasideda mankšta treniruoklių salėje, bet vasarą visi labiau mėgsta mankštintis gamtoje, keliauja prie mieste įrengtų treniruoklių, važinėja dviračiais, maudosi ežere, kaitinasi saulutėje.
Apsilankę trečiojoje grupėje randame prie kompiuterio sėdinčią Jurgitą. Merginai diagnozuotas cerebrinis paralyžius, ji juda tik neįgaliojo vežimėliu. Kompiuteris – Jurgitos aistra, juo mergina gali atlikti daug užduočių. „Ypač Jurgitai patinka dėlionės, ji gali jas dėlioti nors visą dieną. Darbas kompiuteriu lavina merginos judesius, suteikia jai daug teigiamų emocijų“, – pasakoja socialinė darbuotoja Aušra Gasiūnienė.
Specialistė pasidžiaugia savo grupės lankytojų pasiekimais, pristato jų gabumus ir gebėjimus. „Rimantas – mūsų darbininkas, jam patinka monotoniškas darbas, jis gali dirbti daug ir ilgai, visiškai užsimiršdamas. Jam tik reikia pasiūlyti idėjų. Vaida – pagrindinė mūsų spektaklių aktorė, meniškos sielos, gražiai piešia. Ypač džiaugiuosi Jurgitos pasiekimais ir su ja užsimezgusiu šiltu ryšiu. Nors mergina nekalba, išmokau su ja bendrauti akimis, atpažinti veido išraiškas. Dar nebuvo atvejo, kad neatspėčiau jos norų. Skirmantas neturi darbinių įgūdžių, todėl jį mokome elementarios tvarkos – užsidaryti tualeto duris, pasidėti batus, susitvarkyti aprangą. Toks darbas reikalauja daug kantrybės. Jos neturėdamas čia ir negalėtum dirbti“, – šypsosi A. Gasiūnienė.
Padeda integruotis į visuomenę
I. Varzienė pasidžiaugia, kad negalių turintys žmonės vis dažniau matomi mieste, kad biržiečiai juos atpažįsta, priima į bendruomenę. „Mūsų Rimantas labai mėgsta šokti. Per viešus renginius jis išeina šokti vienas. Kai kunigas per šv. Mišias ragina palinkėti ramybės, vaikinas eina per bažnyčią ir visiems spaudžia rankas. Iš pradžių biržiečiai iš Rimanto šaipydavosi, patyliukais kikendavo, o dabar visi įprato, priima jo elgesį natūraliai“, – pasakoja mero pavaduotoja.
I. Varzienė kiekvieną centro lankytoją puikiai pažįsta, į visus kreipiasi vardais. Pasak jos, dabar dažnai galima pamatyti centro lankytojus vaikštinėjančius mieste, besiilsinčius ant pievutės prie pilies. Pro šalį einantys miestiečiai sustoja prie jų, atpažįsta, pakalbina. Vis dėlto R. Kuginienė sako, kad taip buvo ne visada: „Kai pirmą sykį maždaug prieš dešimtmetį su centro lankytojais pasirodėme mieste, visi mus badė pirštais, šnabždėjosi už nugarų. Dabar situacija jau visiškai pasikeitusi. Biržų gyventojai neįgalius žmones priima natūraliai.“
E. Šernas sako, kad centro veikla patenkinti ir neįgaliųjų šeimos nariai. „Kartą ateiti į centrą prikalbinau keturiasdešimtmetį vyrą, kuris iki tol sėdėjo uždarytas namuose. Tėvai vengė viešumos, todėl žmogus iš pradžių buvo susikaustęs. Dabar jis pats pavalgo, bendrauja su aplinkiniais. Mama, iki tol visada būdavusi su sūnumi, gali pailsėti, skirti laiko sau“, – pabrėžia direktorius.
Pokyčiais džiaugiasi ir kiti centro lankytojų artimieji. Negalią turinčių žmonių savijauta gerėja, kai jiems pasiūloma širdžiai mielų užsiėmimų, kai suteikiama galimybė būti kartu su visais.
