Į Lietuvą Asta grįžo po studijų Berlyne – Humboldtų universitete pasirinko meno istorijos ir kultūrologijos bakalauro studijas, o paskui Berlyno technikos universitete baigė istorinės urbanistikos magistro studijų programą. Kaip tik šiose studijose Asta pirmą kartą susidūrė su negalios tema.
Kokia buvo ši patirtis?
Turėjome seminarų, kuriuose tyrinėjome, kaip įvairias visuomenės grupes, pavyzdžiui, emigrantus, socialiai remtinus ar negalių turinčius žmones, įtraukti į miesto gyvenimą, kad miestas būtų įtraukus ir prieinamas visiems. Kartą neįgaliųjų vežimėliais važinėjome po Berlyno centrą, turėjome progos pamatyti miestą iš neįgaliojo perspektyvos. Tokia patirtis privertė visai kitomis akimis pažvelgti į kasdienes, mums įprastas paslaugas, kurios neįgaliesiems neretai itin sunkiai prieinamos.
Kaip susidomėjote kino pritaikymo problematika?
Viena kolegė iš programos „Kurk Lietuvai“ kūrė nacionalinės filmotekos koncepciją, būtent iš jos išgirdau, kad kultūros prieinamumas dažniausiai asocijuojamas su kultūros įstaigų fizinės infrastruktūros pritaikymu, ir visai nepagalvojama apie pritaikytą informacinę infrastruktūrą. Man kilo idėja parengti kino pritaikymo modelį, Kultūros ministerija ją sutiko palankiai, tad ėmiausi šio projekto.
Ar didelis pritaikytų filmų poreikis?
Išsiaiškinti poreikį buvo sunki užduotis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje negalią turi apie 250 tūkst., t. y. 9 procentai šalies gyventojų. Vis dėlto statistiką pagal negalios kategoriją sunku rasti, nes Lietuvoje negalios grupė nustatoma ne pagal tai, kokių žmogus turi specialiųjų poreikių, o pagal tai, dėl kokios priežasties jis juos įgijo. Pavyzdžiui, onkologine liga, dėl kurios apako ar apkurto, sirgęs žmogus įtraukiamas į vidaus ligų, o ne regos ar klausos negalios grupę. Todėl, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, Lietuvoje tik apie 7 tūkst. žmonių turi regos, apie 9,5 tūkst. – klausos negalią. Išanalizavus Ligonių kasos duomenis pagal ligų kvalifikacijas paaiškėjo, kad 2017 m. net apie 60 tūkst. žmonių skundėsi itin prasta arba prarasta rega ir klausa, tiesa, dalis jų neturi neįgalumo statuso.
Turbūt skaitytojams įdomu, koks turi būti pritaikytas kinas?
Prieš kurdama modelį vykdžiau apklausą, norėdama išsiaiškinti esamą situaciją. Buvo apmaudu skaityti vieno kino centro vadovo atsakymą: „Pas mus į kiną invalidai nevaikšto“. Vis dėlto dauguma atsakymų parodė, kad dažnai žmonės net neįsivaizduoja, jog kiną pritaikyti nematantiems ar negirdintiems gali būti įmanoma. Dauguma mano, kad kurtiesiems užtenka paprastų titrų, bet iš tiesų jiems reikia specialių titrų, kuriuose aprašomi ir filme girdimi garsai. Be to, titrai turi būti spalvoti – kiekvienam pagrindiniam veikėjui priskiriama tam tikra spalva, kad vykstant dialogui galėtum atskirti, kas ką pasakė. Turintiems regos negalią parengiamas garsinis vaizdavimas, t. y. filmo pauzėse tarp dialogų ir veiksmui svarbių garsų įgarsinamas pasakojimas apie aplinką, kurioje vyksta veiksmas, veikėjus ir kt.
Kiek žinau, iki šiol Lietuvoje pritaikytų filmų yra labai nedaug. Akliesiems pritaikytas Arūno Žebriūno „Gražuolė“, kurtiesiems keletą filmų rodė festivalis „Nepatogus kinas“, naujausias pritaikytas filmas – Eglės Vertelytės „Stebuklas“.
Tokių filmų tikrai mažai. Be jau minėtų, akliesiems ir silpnaregiams taip pat pritaikytas 2012 m. DVD platintas filmas „Anarchija Žirmūnuose“, festivalis „Kino pavasaris“ yra rodęs vieną pritaikytą filmą. Lietuvos aklųjų bibliotekoje saugoma keletas tokių filmų, kurie yra studentų praktikos darbai, jie viešai neprieinami. Audiovizualinių kūrinių autorių teisių organizacija „Avaka“ turi programą „Kino fondas“, kur kaupia lietuviškus kūrinius, šiame fonde jau yra per 60 kurtiesiems ir neprigirdintiems pritaikytų filmų. Taigi iniciatyvų yra, bet jos privačios ir pavienės, niekada nebuvo užtikrinamas tęstinumas. Tad mano tikslas buvo rasti sisteminį sprendimą, supažindinti su pritaikymo galimybėmis, parodyti, kad tai nėra taip jau sudėtinga.
Kuo rėmėtės kurdama modelį?
Analizavau užsienio šalių patirtį. Lietuva, net palyginti su kaimynėmis, yra atsilikusi. Pavyzdžiui, Latvijoje filmai, kurie patenka į kino teatrus, turi įgarsintus titrus, ir regos negalią turintys žmonės gali jų klausytis ausinėmis. Vis dėlto kurdama modelį rėmiausi patirtimi tų šalių, kurios šioje srityje yra pasiekusios daugiausia. Manau, naudingiausia turėti tobulą pavyzdį ir nors mažais žingsniais link jo artėti.
Kokios šalys yra pavyzdys visiems?
Australija, Jungtinė Karalystė, Švedija ir Vokietija – ne tik dėl to, kad jos šioje srityje daugiausia pasiekusios, bet ir dėl jų sistemų skirtumų. Pavyzdžiui, Vokietijoje dėl federacinės sistemos kiekviena iš 16 žemių pati sprendžia, kaip tvarkytis, ir 14-oje nėra reglamentų dėl kino prieinamumo. Užtai Bavarija ir Hesenas turi specialius įstatymus, ši sritis ten labai gerai išvystyta. Pritaikymo gamyba ir ekonomiškai naudinga – įkuriamos individualios įmonės ir nevyriausybinės organizacijos ar viešosios įstaigos, kurios vykdo televizijų ir kino gamintojų užsakymus, susijusius su kino prieinamumu.
Kitų šalių patirtis taip pat įdomi. Pavyzdžiui, Ispanijoje garsinis vaizdavimas taikomas jau nuo ketvirtojo dešimtmečio – jau tuo metu filmai buvo įgarsinami ir transliuojami per radiją, nes kinas buvo brangus malonumas. Tai nebuvo pritaikymas neįgaliesiems, bet įgarsinimo technologija buvo tobulinama, o nuo 1970-ųjų pradėta moksliškai analizuoti ir vertinti kaip pritaikymo neįgaliesiems galimybė. Daug pasiekusios Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten net kuriami filmai gestų kalba, juose vaidina kurtieji aktoriai.
Jūsų sukurtame modelyje siūloma diegti garsinio vaizdavimo mobiliąsias programas. Lietuvoje kol kas apie tai mažai žinoma, papasakokite plačiau.
Programėlės regos negalią turintiems žiūrovams remiasi garso atpažinimo technologija – į savo išmanųjį įrenginį galima atsisiųsti filmo garsinio vaizdavimo takelį, ir jis paleidžiamas sinchronizuojant su filmu, žiūrimu kino teatre, per televiziją ar DVD. Beje, žiūrint filmą nelegaliai, garsiniu vaizdavimu naudotis neįmanoma, taip užtikrinamos ir kino autorių teisės.
Klausos negalią turintiems žmonėms pritaikymo technologijų yra daugiau. Kai kuriose šalyse naudojamos programėlės, kuriomis paleidžiami filmo titrai arba vertimas į gestų kalbą. Jungtinėje Karalystėje ir Australijoje titrai ir vertimas į gestų kalbą rodomi ekrane. Kino teatruose taip pat naudojama įvairi pritaikymo įranga. Pavyzdžiui, prie kėdės gali būti pritvirtinamas ekranėlis, kuriame žiūrovas gali matyti titrus ir vertimą į gestų kalbą. Klausos aparatus naudojantiems žiūrovams galima naudotis indukcinėmis kilpomis – tai ant kaklo kabinama grandinėlė, kuri reaguoja į specialų įrenginį, įtaisytą kino salės grindyse, ir impulsus perduoda į klausos aparatą. Filmo garsinis takelis gali būti ir tiesiai transliuojamas į klausos aparatą, taip palengvinant klausymąsi, nes eliminuojami pašaliniai garsai.
Dažnai manoma, kad tokios neįgaliesiems skirtos programos labai brangios.
Jeigu viskas būtų daroma planingai nuo pat pradžios, nekainuotų daug – kiekviename scenarijuje yra aplinkos ir veikėjų aprašymai, paruošti dialogai, tereikėtų šiek tiek papildomo darbo. Panašiai ir pritaikant erdves: kai tai apgalvojama projektuojant, papildomai beveik nekainuoja, bet kai jau baigus statybas reikia praplatinti įėjimus ar, išėmus plyteles, įdėti specialias juostas, pritaikymo kaina gerokai išauga.
Kvietėte į bendrą diskusiją kino industrijos ir neįgaliųjų organizacijų atstovus. Kokie diskusijos rezultatai?
Rezultatai džiugina – visi pritarė, kad didinti kino prieinamumą būtina, tačiau buvo išreikštas susirūpinimas dėl kai kurių praktinio įgyvendinimo aspektų ir finansavimo. Vis dėlto tai išsprendžiami klausimai, o dirbdami kartu ir atsižvelgdami į kitų poreikius greitai galėsime kiną padaryti prieinamą.
Modelis pristatytas. Kas toliau?
Iki rugsėjo 5 dienos turi būti parengtas galutinis modelis ir rekomendacijos. Dar šį rudenį turėtų būti pakeistos filmų finansavimo taisyklės, įtvirtinta nuostata, kad titrai privalomi ir kad galima gauti papildomo pritaikymo finansavimą. Tikėtina, kad 2019 m. pritaikytų filmų dar bus nedaug, bet pamažu bus galima judėti į priekį. Nors Vilniaus universiteto Kauno fakultete yra Audiovizualinio vertimo programa, kuri rengia filmų pritaikymo specialistus, pati rinka dar nėra tinkamai išsivysčiusi. Manau, kad 2020 metais prasidės didesni pokyčiai – bus įdiegta garsinio vaizdavimo programa, pritaikoma daugiau filmų.
