Beje, žodis „pantomima“ teatro pavadinime gali suklaidinti: pantomimos aktoriai siužeto esmę perteikia kūno judesiais, gestais ir mimika, o kurčiųjų teatre kūno plastikos nėra. „Bet kaip jie rankomis dirba – fantastika!“ – pats išraiškingai gestikuliuodamas kalba režisierius. Būtent tai jį labiausiai ir sužavėjo, kai atėjo dirbti į kurčiųjų teatrą. Virginijus yra ir Šiaulių kultūros centro suaugusiųjų mėgėjų teatro „Durys“ vadovas, taip pat kartu su žmona režisiere Dale Dargiene daug metų vadovauja Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studijai „Kompanija šauni“. Darbas su kurčiaisiais aktoriais Virginijui, kaip pats sako, buvo didelis iššūkis.
– Kaip girdinčiam režisieriui pavyko su kolektyvu rasti bendrą kalbą?
– Kai atėjau pas juos pirmą kartą, iš pradžių į mane žiūrėjo įtariai. Susipažinome, suvaidino man ankstesnio spektaklio ištrauką. Tokie įdomūs jie man pasirodė! Patekau į visai kitokį pasaulį. Iš pradžių kalbėtis padėjo vertėja, bet ilgai trukdavo, kol visi „pagaudavo“, ką noriu pasakyti. Supratau, kad geriau bendrauti ne per tarpininką, stengiausi išmokti reikalingiausių gestų, klausinėdavau, ką koks nors gestas reiškia. Kai svarbiausius gestus žinai, gali jais manipuliuoti. Bendraudamas su savo aktoriais ypač raiškiai kalbu, nes kurtieji labai pastabūs ir jautrūs, todėl galima susikalbėti naudojant mimiką, judesius, emocijas. Jiems labai svarbūs ir apsikabinimai.
– Kaip vyksta repeticijos su negirdinčiais aktoriais?
– Iš pradžių darbas kurčiųjų teatre man buvo eksperimentas – kaip negirdintį aktorių išmokyti suvaidinti siužetą? Pamažu radau savo metodų. Kurtieji neturi mums įprastos kalbos, todėl jų protas dirba kitaip – per vaizdus, pojūčius, jie labai gerai pastebi detales, yra labai jautrūs. Repeticijose būtina sukurti gerą nuotaiką. Negali ateiti, pasėdėti ir padejuoti, beje, kaip ir dirbant su vaikais. Kol važiuoju automobiliu į repeticiją, išmetu visas neigiamas emocijas ir pro duris įžengiu gerai nusiteikęs. Kai dirbi su entuziazmu, žmonės supranta, ko iš jų nori. Tik taip savo idėjas galiu paaiškinti.
Teatre dirbu jau daugiau nei dešimt metų, tiksliai nebesuskaičiuoju. Per tą laiką aktoriai priprato prie manęs, vieni kitus labai lengvai suprantame. Dabar teatre yra 12 aktorių, tarp jų – senbuviai Antanas, Monika, Živilė. Porą metų dirbau dar ir su savo aktorių vaikais – turėjau atskirą paauglių grupę, su jais taip pat buvo labai įdomu.
– Kokius spektaklius statote, kuo kurčiųjų teatro repeticijos skiriasi nuo darbo įprastame teatre?
– Scenarijus pats kuriu, dažniausiai adaptuoju lietuvių autorių pjeses, apsakymus. Mano aktoriams labai patinka humoristiniai spektakliai, siužetai, susiję su jų pačių pomėgiais, patirtimi. Nedalinu jiems popieriuje atspausdinto siužeto. Spektaklį statome dalimis – tiesiog imu po gabaliuką, aiškinu ir pats rodau. Bandymai išaiškinti visą spektaklio siužetą būdavo nesėkmingi – kalbi kalbi, o jie vis tiek supranta savaip, todėl nustojau tai daryti. Kartais būna problemiška išsiaiškinti tam tikras sąvokas. Pavyzdžiui, praėjusį sezoną statėme „Laimės žiburį“ pagal Jono Biliūno apsakymą. Atsimenu, niekaip nesisekė išaiškinti frazės „Žmogus būna laimingas tik tada, kai aukojasi dėl kitų“. Mano aktoriai nesuprato, ką reiškia „aukotis dėl kitų“. Galų gale šią sąvoką išsivertė savaip. Buitine kalba susikalbame nesunkiai, o abstrakcijas, metaforas išsiaiškinti sudėtingiau. Parašytą tekstą kurtieji supranta kitaip negu girdintys. Jų mąstymas paremtas visai kitokiais simboliais. Tai visai kitoks pasaulis, ir jis toks pat vertingas. Patys kurtieji nemano, kad yra prastesni už girdinčius.
– Tai kodėl negirdinčius vadiname neįgaliais?
– Aš jų taip nevadinu. Juk nuostabu, kad gestų kalba jie gali susikalbėti bet kurioje pasaulio šalyje. Į Šiaulius buvo atvažiavęs vienos kurčiųjų organizacijos pirmininkas iš Australijos. Mūsiškiai su juo puikiausiai susikalbėjo! Arba, sakykim, ar ne šaunu – sėdžiu viename salės gale, o vienas iš mano negirdinčių aktorių – kitame, ir mes puikiausiai susišnekame, nereikia šaukti per visą salę.
– Kokiai auditorijai rodote „Saulės“ teatro spektaklius?
– Vasarą kasmet vis kitame mieste vyksta kurčiųjų meno festivaliai, juose visada pasirodo penkiuose didžiausiuose šalies miestuose įsikūrusių kurčiųjų teatrų trupės – tiek jų ir tėra. Kiekvienais metais savo naujausią spektaklį pristatome Šiaulių kurčiųjų bendruomenei, pasirodome Šiaulių dienose. Tarp kitko, kurčiųjų auditorija visada labai dėmesinga, jie spektaklius žiūri susikaupę, neblaško dėmesio kitiems dalykams, turi kažkokios vidinės kultūros. Mudu su žmona Dale stengiamės kurčiuosius aktorius įtraukti į kitus renginius, kviečiame dalyvauti kasmet sausio 6-ąją Šiauliuose vykstančioje Trijų karalių eisenoje, visada laukiame mūsų kolektyvų spektaklių premjerose. Norėtume padaryti bendrą projektą su girdinčiais ir negirdinčiais aktoriais, galbūt pasikviesti pantomimos specialistą – būtų tikrai įdomu.
– Ar kurčiųjų teatrai panašūs, ar skiriasi vienas nuo kito?
– Labai skiriasi. Lietuvoje kurčiųjų teatrų aktoriai dažniausiai imituoja populiarias dainas. Pasirodymai vyksta taip: scenoje artistai gestų kalba perteikia dainos žodžius, o fone skamba labai garsi muzika, nes kurtieji dažniausiai girdi žemus tonus, labai jautriai jaučia vibracijas. Tarp kitko, jie net ir šoka skambant garsiai muzikai. Iš visų penkių Lietuvoje esančių kurčiųjų teatrų tik vienas kitas stato siužetinius spektaklius. Paskutinis mūsų vaidinimas „Laimės žiburys“, kurį parodėme Kaune vykusiame kurčiųjų meno festivalyje, buvo neįprastas. Šventė vyko šalia Kauno pilies, ir mes pasirodėme ne ant scenos, o pievoje – ten nukreipiau prožektorius, aktoriai keliavo ieškodami to laimės žiburio, o scenoje gestų kalbos vertėja girdintiesiems perpasakojo, ką jie kalbėjo gestais.
– Ar teatras sulaukia paramos, dėmesio?
– Turiu krūvą oficialių padėkos raštų, bet, mano nuomone, kurtieji apskritai labai apleisti, finansavimas labai mažas. Dėmesio tikrai galėtų būti daugiau. Mano aktoriams vaidinti labai patinka, jie sako, kad teatras padeda išreikšti save, tapti laisvesniems, suteikia drąsos. Žinoma, ir mane darbas šiame teatre stipriai pakeitė. Tai – lyg nerti į kitą pasaulį, į kitą būseną. Labai sveika, daug ką pradėjau kitaip vertinti, pavyzdžiui, supratau, kokia laimė girdėti muziką.
– Baigiasi vasaros atostogos, greit vėl rinksitės į repeticijas?
– Taip, prasidės rugsėjis, ir kiekvieną trečiadienį vėl važiuosiu susitikti su savo „Saulės“ aktoriais. Prisipažįstu, ne kartą norėjau mesti – atlyginimas mažas, laiko trūksta, bet vis įkalbėdavo neišeiti. Ir tikrai būtų gaila palikti savo aktorius – jie geri, šilti žmonės. Visada labai nuoširdžiai dėkoja, gal dėl to, kad negirdi, emocingiau jausmus reiškia. Dabar mąstau: kas iš to, kad pasakysi „viso gero“? Turėsi truputį daugiau laisvo laiko? Nereikia skųstis, kad atidavei savo laiką – niekam jo neatidavei, tai irgi tavo laikas. Labai mėgstu savo darbą, į jokį kitą jo nekeisčiau. Ateini į repeticiją ir pusantros valandos nesi realybėje – tai lyg laiko mašina. Tuo metu negali apie nieką kita mąstyti, negali būti niekur kitur. Nėra įdomesnio darbo už darbą su žmonėmis. Ir kai gerbi kiekvieną, įdėtos pastangos su kaupu sugrįžta.
