Kauno Vytauto Didžiojo universitete dirbantis istorikas 36 metų Tomaszas Blaszczakas jau laisvai kalba lietuviškai, nors prisipažino, kad šios kalbos jam buvo sunkiau mokytis nei anglų. Moksliniai ryšiai su Kaunu užsimezgė jau seniai, kai iš Olštyno (Lenkija) kilęs vyriškis dar studijavo Torunės universitete. Kaune jis įsitvirtino pradėjęs nuo studijų mainų programos „Erasmus“.
T.Blaszczakas tyrinėja mažai nagrinėtą baltarusių tautinės mažumos istoriją Lietuvoje (daugiausia tarpukario Kaune), čia veikusią gudų (baltarusių) tautinę vyriausybę emigracijoje.
Bet T.Blaszczaką suintrigavo faktas, kurį jis sužinojo pradėjęs nuolat gyventi Kaune, – kad vyresnio amžiaus kauniečiai neblogai supranta lenkų kalbą, nes sovietmečiu matė Lenkijos televiziją, klausėsi alternatyvių sovietinei muzikai ir propagandai lenkų radijo laidų. Gal kartais tai buvo sąmoningas Lenkijos, nors formaliai ir komunistinės, veikimas siekiant sugraužti sovietinę sistemą?
Apie Lenkijos įtaką geopolitiniams procesams Kaune, šio miesto architektūros, ūkio ypatumus, emigraciją ir audringas pertvarkas gatvėse „Laikinoji sostinė“ ir kalbėjosi su lenkų istoriku.
– Kaune užvirė kapitaliniai remontai. Ar netrikdo ir nesukelia nepatogumų, kai viskas išrausta, užtverta? Ar Lenkijoje jums teko matyti ką nors panašaus, taip išraustus miestus?
– Mano gimtajame Olštyne, iš kurio neseniai grįžau į Kauną, šią vasarą vienu metu buvo tiesiamas aplinkkelis ir įrengiama tramvajaus linija. Darbai iki šiol tebevyksta, tad patikėkite, dabartiniai vaizdai Laisvės alėjoje, Vienybės aikštėje ir daugelyje kitų Kauno vietų manęs nestebina.
Tiesa, mūsų šeimoje auga mažas vaikas, tad važiuoti su vaikų vežimėliu ne visada patogu. Kita vertus, kai Kaune nieko nevyko, pasiekti Žaliakalnio turgų nepalikus duobėtoje gatvėje rato irgi nebuvo paprasta. Dėl gatvių remonto atsiradę nepatogumai – laikini.
Žinoma, juos lemia ir Kauno geografiniai ypatumai. Dauguma miegamųjų rajonų pasiekiami per Žaliakalnį, tad kai vyksta remonto darbai Savanorių prospekte, o ant Parodos kalno atsitinka avarija ar kitas su eismu susijęs nesklandumas, susidaro spūstys.
– Kas jums pirmiausia krito į akis, kai pradėjote gyventi ir dirbti Kaune, gal kas nors buvo neįprasta, keista?
– Kai apsigyvenau Kaune, iš pradžių apsistojau Šilainiuose. Nustebino sovietinė daugiabučių architektūra. Lenkijoje irgi buvo statomi daugiabučiai komunizmo laikais, bet užstatymas buvo kitoks, ne toks tankus. Architektūra kitokia, nepasižymėjo masyvumu, pilkuma.
Dar krito į akis, kad Kaune, apskritai Lietuvoje turbūt beveik nėra smulkiojo verslo. Arba jis menkai išplėtotas, silpnas. Kai Lenkijoje noriu nusipirkti duonos, einu į kepyklėlę, kur gausiu šviežių, ką tik iš krosnies ištrauktų bandelių. Jei reikia kelių vinių ir plaktuko, pasuku į metalo gaminių krautuvėlę. O Kaune, net jei reikia vos vienos kitos smulkmenos, turi lėkti į didžiulį prekybos centrą ir klaidžioti po jį.
– Ar jums neatrodo keistai lietuviai, tarp kurių daug kauniečių, būriais šturmuojantys Lenkijos parduotuves dėl mažesnių kainų? Ar tai neerzina vietos gyventojų?
– Na, reikėtų paklausti Suvalkų gyventojų, ar jiems nekyla nepatogumų, kai ne darbo dienomis parduotuves užplūsta minios pirkėjų iš Lietuvos. Bet paklausykite: tradiciškai šiame Lenkijos regione turizmo ir kultūros centru buvo laikomas Augustavas. Suvalkai, nors ir vaivadijos centras, buvo vertinami kaip užkampis, provincija. O dabar Suvalkuose kyla prekybos centrai, statomas vandens parkas. Ir visa tai dėl lietuvių, pirmiausia marijampoliečių ir kauniečių, pinigų. Manau, Suvalkų gyventojai tik džiaugiasi pirkėjais iš Lietuvos.
– Kaip apsisuko istorijos ratas! Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje dar sovietinius lietuvius stebino lenkai, Vilniaus ir Kauno parduotuvėse masiškai pirkę spalvotus televizorius. Ką nors žinote apie tuos laikus?
– Tikrai žinau, kad mūsų šeimoje, pas močiutę, pirmas spalvotas televizorius buvo atvežtas iš Sovietų Sąjungos. Nepamenu, iš kokio miesto, bet tikrai iš Sovietų Sąjungos. Turbūt taip buvo todėl, kad Sovietų Sąjungoje, ypač Lietuvoje, spalvoti televizoriai pradėti gaminti anksčiau nei Lenkijoje, gal pas mus tiesiog labai mažai jų buvo gaminama.
– Gal, bet per spalvotą ir nespalvotą televiziją Kaune ypač mielai buvo žiūrimos lenkų televizijos programos. Ypač amerikietiški vesternai ir švelni erotika („Seria różowa“). Žinote šį faktą?
– Kai pirmą kartą atvykau į Kauną, maždaug 40–50 metų kauniečiai man sakė: lenkiškai kalbėti mes nemokame, bet viską ar beveik viską suprantame, nes matydavome Lenkijos TV programą, per ją susipažinome su SSRS užgniaužta Vakarų kultūra, kino filmais, roko muzika.
Man jau nemažai laiko kirba mintis: ar taip vyko dėl techninių priežasčių, todėl, kad prie Suvalkų pastatyta stipri perdavimo stotis, ar tai būta sąmoningo Lenkijos veikimo siekiant paskleisti vakarietišką žodį toliau į Rytus?
– Tačiau juk Lenkija buvo, kaip dabar sakoma, palydovinė (satelitinė) komunizmo sistemos valstybė, ją valdė komunistinė Lenkijos jungtinė darbininkų partija?
– Vis dėlto Lenkijoje santvarka buvo kiek kitokia. Priklausyti komunistinei partijai ir būti ištikimam Maskvai – ne vienas ir tas pat. Be to, 1989 metais komunistinis režimas Lenkijoje žlugo, o Lietuvoje dar trumpą laiką merdėdamas gyvavo.
Mane suintrigavo tautinio jaunimo partijos „Jaunoji Lietuva“ vado Stanislovo Buškevičiaus atsiminimai. Jis sakė, kad jį ir kitus radikalus griauti sovietines skulptūras įkvėpė per Lenkijos TV pamatyti vaizdai, kaip Varšuvoje buvo verčiami komunistiniai stabai. Bandysiu pasiūlyti mūsų universiteto studentams pasikapstyti šiuo klausimu, gal susidomės.
– Kokia jūsų labiausiai mėgstama vieta Kaune? Turbūt lenkų poezijos genijaus Adomo Mickevičiaus slėnis Ąžuolyne?
– Tai kad į A.Mickevičiaus slėnį iki šiol nepavyko nukakti... Dievinu XX amžiaus pradžios modernistinę architektūrą, labai patinka klaidžioti Naujamiesčio gatvėmis, gėriuosi art deco puošyba. Su šeima, vaikais pasivaikštome Ramybės parke, gyvename netoliese. Patrauklus Santakos parkas, unikali vieta – miesto centras, o gali vos ne įbristi į vandenį ten, kur susilieja dvi upės.
