„Paprastai rengiame kūrybinius seminarus įmonių ir įstaigų darbuotojams“, – sako „Dialogo tamsoje“ vadovė Liepa Lieponė. – Tamsa – itin gera aplinka tobulinti komunikavimo, komandinio darbo įgūdžius, bet esame parengę ir kitokią programą, kurią savo svečiams siūlome įvairioms šventėms: aklųjų nuotraukų paroda, kvapų ir potyrių kelionė, muzikos klausymasis tamsoje. Šiuo būdu pažinti tamsą jau siūlėme per Kultūros naktį, „Sostinės dienas“. Į ją kviesime ir per rugsėjo 14–16 dienomis vyksiančią Tautų mugę.“
Įamžinti nuotraukose
Vis į „Dialogo tamsoje“ valdas atėjusius lankytojus pasitinka Jurgitos Kunigiškytės patyriminė fotografijų paroda „Dialogas“, pristatanti šio socialinio projekto komandos narius. Didelės portretinės nuotraukos, šalia jų – daugelį kartų mažesnės reljefinės nuotraukėlės.
„Esu profesionali fotografė, – sako J. Kunigiškytė. – Viena iš mano veiklos sričių – verslo portretai. Padedu sukurti įvaizdį ir kartu įamžinti žmones. Buvau pakviesta įamžinti pirmąjį „Dialogo tamsoje“ renginį, vykusį beveik prieš dvejus metus. Išsišnekėjome. Paaiškėjo, kad komandos nariams ateityje reikės jų nuotraukų, kurias pristatys internete ir kitais būdais. Fotosesija įvyko šių metų pradžioje neįtikėtinai lengvai ir paprastai. Juokauju, kad matantys žmonės taip lengvai nepozuoja kaip „Dialogo tamsoje“ komanda.“ Rezultatai, pasak fotografės, pranoko lūkesčius, todėl komandos vadovei pasiūlė juos pristatyti visuomenei. Taip atsirado paroda „Dialogas“.
Spalvinius ir apšvietimo sprendimus nurodė jau pats projekto pavadinimas – „Dialogas tamsoje“. „Įsivaizdavau, kad neregių pasaulis yra tamsus, todėl ir nuotraukos turėtų būti tamsios su minimalistiniu apšvietimu, – pasakoja J. Kunigiškytė. – Fotosesija vyko tamsoje, bet be šviesos, aišku, neišsivertėme, jos srautai patalpą apšviesdavo kas kelios sekundės. Nieko nenorėjau režisuoti, leidau „modeliams“ laisvai judėti po patalpą – vyrukai vaikščiojo, merginos šoko.“
Jau fotografuodama menininkė savęs klausė: kaip jos darytas nuotraukas pamatys patys neregiai? Fotografė suprato, kad reikia padaryti tokias nuotraukas, kurias būtų galima liesti. Bet viena yra sugalvoti, o kita – įgyvendinti. Sprendimo teko ieškoti gana ilgai. „Lankiausi spaustuvėse, graviravimo įmonėse, – pasakoja fotografė. – Kai pasakydavau, ko noriu, paaiškėdavo, kad tą mano norą įgyvendinti ne taip paprasta. Tikro sprendimo niekas taip ir nepasiūlė. Vienoje nedidelėje spaustuvėje pamačiau lentelę, kurioje iškiliai pažymėtas kažkoks objektas. Štai, sakau, šito man ir reikia. Pasižiūrėjo keistokai, nes tai buvo kažkokia tarpinė spaudos procese naudojama detalė, bet man tai buvo visiškai nesvarbu. Svarbiausia, atradau principą: nuotraukos kontūras tarsi apibrėžiamas pieštuku, o paskui pavaizduojamas reljefiškai.“
Reljefinės nuotraukos nebuvo tik jaunos fotografės užgaida ar meninis eksperimentas. Jų autorė atkreipia dėmesį į tai, kad šiame skaitmeninių technologijų amžiuje, kur žmonės kone kasdien darosi asmenukes ar prašosi fotografuojami, daugeliui aklųjų tai buvo pirmasis jų atvaizdas, kurį jie lietė. „Neįtikėtina, bet tai tiesa, – sako pašnekovė. – Žmonės nuoširdžiai džiaugėsi galėdami save liesti ir atpažinti.“
Paroda autorei pasufleravo mintį ateityje padaryti detalesnius jos personažų atvaizdus, nes tai, kas yra dabar, tėra tik kontūras, akimirkoje užfiksuota kūno kalba. Naujuose portretuose turėtų būti daugiau detalių: žmogaus nosis, skruostai, lūpos, kaklas.
„Šie jauni žmonės man visiškas atradimas, – sako fotografė. – Jie drąsūs, dinamiški, džiaugiasi gyvenimu: keliauja, vaidina, šoka, rašo, naudojasi socialiniais tinklais, o susibūrę į „Dialogo tamsoje“ komandą dar ir kūrybiškai išnaudoja savo negalią – dirba. Šią žinią stengiuosi perduoti ir savo nuotraukomis.“
Pasitinka formos ir garsai
Apžiūrėję fotografijų parodą dar kliaudamiesi regėjimu, „Dialogo tamsoje“ komandos narių lydimi ir į rankas paėmę baltąsias lazdeles svečiai leidžiasi į kelionę po tamsą. Juos pasitinka kvapų, formų, garsų pasaulis. Kiekvienas lankytojas pasitinkamas ir rūpestingai globojamas kelionės vedlių, kurie šiame pasaulyje jaučiasi it žuvys vandenyje. Žinoma, šiokių tokių paslapčių kelionės po tamsą organizatoriai turi, bet kiekviena į dienos šviesą ištraukta paslaptis praranda savo žavesį, todėl visų jų ir neatskleisime.
„Keliaujame ten, kur nelieka vaizdo, už kurio galima pasislėpti, – sako „Dialogo tamsoje“ vadovė L. Lieponė. – Bendraujame lytėdami, kalbėdami, uosdami, skanaudami. Pasineriame į dialogą su muzika, lieka tik garsai, o vaizdinius sukurti leidžiame pačių lankytojų vaizduotei.“
Vis dėlto vienos paslapties uždangą L. Lieponė praskleidžia: „Dialogo tamsoje“ svečių laukia dviejų M. K. Čiurlionio ciklo „Zodiakas“ paveikslų – „Vėžio“ ir „Šaulio“ – liečiamosios kopijos. Ateityje dailininko paveikslų kopijų šioje erdvėje gali būti ir daugiau.
Beveik prieš dešimt metų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir Lietuvos dailės muziejaus meno pažinimo centras parengė taktilinę parodą „Magiškas M. K. Čiurlionio pasaulis. Zodiakas“. Paroda buvo įdomi, inovatyvi, drąsiai derinusi jos kūrėjų išmonę, naujausias technologijas, skatinusi geriau pažinti vieno didžiausių visų laikų lietuvių dailininkų kūrybą. Deja, dėl įvairių priežasčių ji taip ir nesulaukė deramo muziejininkų, kultūros vadybininkų ir valdininkų dėmesio ir nerado nuolatinės vietos, kurioje būtų eksponuojama. Visuomenei pristatyta Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, pakeliavusi po Lietuvą, galiausiai apsigyveno Lietuvos dailės muziejaus saugyklose. Tokį parodos likimą iš dalies lėmė pernelyg sudėtinga jos eksploatacija: prižiūrėti ir atnaujinti taktilinėse kopijose esančiai elektronikai nuolat trūko lėšų. Nepaisant šių ir kitų sunkumų, „Dialogas tamsoje“ pasirengęs „Zodiako“ paveikslų taktilines kopijas prikelti naujam gyvenimui.
„Konsultuojamės su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir Lietuvos dailės muziejumi, – sako L. Lieponė. – Visiškai įmanoma, kad netrukus mūsų svečius pasitiks ir daugiau „Zodiako“ ženklų, kuriuos jie galės tyrinėti rankomis.“
Kodėl mes čia?
Į teatralizuotą kelionę po tamsą kviečia ir kiti kūrėjai. „Kodėl tu čia?“ – nuolat klausinėja bejausmis negyvas kompiuterio programos balsas to paties pavadinimo neįgaliųjų teatro spektaklyje. Spektaklis siūlo užrištomis akimis žiūrovams išgyventi laikotarpį nuo kūdikystės iki jaunystės. Per rankas keliauja įvairūs žaislai, po salę laksto pagalvės. Tarsi garsiajame P. Breigelio paveiksle „Aklieji“ dvylika spektaklio dalyvių, įsikibę į įtemptą virvę, kurios galą laiko voros vedlys, žengia klaidžiais „Naujojo teatro“ koridoriais, kyla į „kalną“ ir leidžiasi žemyn, žengia mokydamiesi suprasti šalia esančio draugo kūno kalbą, jos siunčiamus signalus, kojomis skaityti besikeičiantį kelio reljefą. Tik priešingai nei flamandų dailininko paveiksle, aklieji čia neprieina jokios jų laukiančios bedugnės, o kelionės vedlio yra saugiai parvedami į ten, kur jų laukia šviesa.
„Naujojo teatro“ spektaklis – amžinasis klausimas, kurį bent kartą kiekvienas sau esame uždavę, žinoma, jeigu galvoje netvyro visiška sumaištis ir jos nėra apkrėtęs susireikšminimo virusas: kodėl mes čia? Ką mes čia veikiame? Ar dar sugebame justi esančius šalia? Tariamas „aklumas“ šiuos klausimus tik paaštrina ir suteikia patirties, apie kurią matant šio pasaulio pavidalus ir viliones dažniausiai tiesiog nesusimąstoma.
Valstybinio dramos teatro koridoriuose ir užkulisiuose vyksta pojūčių spektaklis „Pirmapradis“ (rež. Karolina Žernytė), pastatytas pagal C. G. Jungo biografiją ir idėjas. Aštuoniems savanoriams uždedami tamsūs akiniai ir visi būsimo spektaklio dalyviai bei žiūrovai leidžiasi į kelionę nesibaigiančiais dramos teatro ir sąmonės labirintais. Keičiasi situacijos, erdvės, garsai, potyriai. Persikūnijama į šokėjus, kareivius, keliaujama į teatro požemį ir savo pačių tamsą. Kuo giliau keliaujama į save, į istoriją, tuo daugiau neaiškumo, netikrumo, neapibrėžtumo, tuo tirštesnės sutemos gaubia keliautoją. Kaip pastebi Frydrichas Nyčė, kuo giliau rausiamasi į žemę, tuo aukščiau dangus, tuo daugiau tamsos čia, apačioje. Spektaklis baigiasi mandalos kūrimu, kuri yra ne tik laikinumo, praeinamybės, bet ir harmonijos su pasauliu ženklas.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos rengiamose pojūčių dirbtuvėse ir įvairiuose seminaruose taip pat naudojami tamsūs akiniai, siūloma judėti patalpoje, atlikti tam tikras užduotis kliaujantis ne regėjimu, o kitais pojūčiais. Išgirdę tyčia neaiškiai formuluojamą informaciją „Ne ten eini. Blogai. Ne čia!“ ir pan., žmonės dažniausiai sutrinka, vėliau, pasibaigus dirbtuvėms, dažnai sako nesupratę, čia jiems buvo sakoma ar ne jiems. Kiekvienas bent kiek ilgiau su aklaisiais bendravęs žmogus žino, kad tokie sušukimai kaip „Ne ten eini, ne čia, ne taip“ neregiui nieko ar beveik nieko nereiškia. Jam sakoma informacija turi būti konkreti, aiški ir tiksli. Viskas taip paprasta, bet ne visada. Štai čia ir prireikia tamsių akinių ir šiek tiek tamsos, kad matantis žmogus suprastų, kodėl daiktą neregiui reikia paduoti tiesiai į rankas, parodyti, kur yra kavos puodelis, o ne pastatyti jam priešais nosį ir manyti, kad pajus kokiu nors šeštuoju ar septintuoju pojūčiu. Puodelį kavos ar taurę vyno tikriausiai pajus, o stiklinės vandens gali ir nepajusti.
Poetai visais laikais žinojo: tamsa nėra nei baugi, nei bauginanti. Priešingai – ji gali tapti naujų patirčių šaltiniu, praturtinti mūsų suvokimą apie save ir pasaulį, pažadinti „tinginiaujančias“ vaizduotės ir intuicijos galias.
