Šį sekmadienį jis triumfavo „Oskarų“ įteikimo ceremonijoje, kur pelnė apdovanojimus geriausio filmo užsienio kalba, geriausio režisieriaus ir geriausio operatoriaus kategorijose. Lrytas.lt skaitytojams siūlome prisiminti po pergalės Venecijoje parašytą filmo apžvalgą.
Meksikiečių režisierius A.Cuarónas interneto kanalo „Netflix“ užsakymu sukūrė intymią nespalvotą savo vaikystės laikų drobę ir pavadino ją „Roma“ pagal seno Meksikos sostinės kvartalo pavadinimą.
Kadaise šis rajonas buvo aristokratiškas europietiškas anklavas, o dabar – bohemos ir hipsterių susibūrimo vieta.
Filmas pasakoja apie Meksiko vidurinės klasės šeimos gyvenimą aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai šalį purtė mitingai, susidūrimai su policija ir politinė suirutė. Pasak A.Cuaróno, filmas didele dalimi autobiografinis ir įkvėptas vaikystės prisiminimų, kurių centre – jo auklė.
Holivude karjerą padaręs, bet šįkart meksikietiškuoju Marceliu Proustu tapęs režisierius prarastojo laiko atmosferą atkūrė iš detalių ir smulkių įvykių, visam laikui užsifiksavusių jautraus vaiko sieloje.
Jauna, sprendžiant iš rusvos odos ir veido bruožų, indėniško kraujo turinti mergina Kleo dirba gausioje pasiturinčio gydytojo šeimoje.
Tiek keturi gydytojo vaikai, tiek jo žmona, namų šeimininkė, merginą myli iš visos širdies, o ji neatsispiria vaikino, vardu Ferminas, kerams.
Jis – lūšnynų gyventojas, pamišęs dėl kovos menų, – net į pasimatymą ateina su nunčiaku (tradicinis Kinijos ir Okinavos ginklas, sudarytas iš dviejų trumpų lazdų, sujungtų junge iš virvės ar grandinės) užpakalinėje džinsų kišenėje.
Tačiau užtenka nepatyrusiai Kleo staiga pastoti, ir kovotojas akimirksniu dingsta: žavioje ir efektingoje scenoje nevykėlis tėtušis sprunka tiesiai iš kino teatro salės, kurioje pora žiūrėjo „Didįjį pasivaikščiojimą“ su Louis de Funesu.
O tuo metu nuo miško gaisro prasideda naujieji 1971-ieji, kai liepsnoti tarsi Roma Nerono laikais pradės ir Kleo darbdavių šeima, ir studentų demonstracijų apimtas Meksikas.
Didžioji istorija A.Cuaróno herojus užkliudo tik krašteliu – tam tikromis akimirkomis iš fono įsiveržia į pirmąjį planą. Bet šis įsiveržimas ne užgožia gyvenimo smulkmenas ir asmenines dramas, kurios sudaro beveik visą filmo siužetą, o jas pabrėžia ir parodo, kaip šeimos griuvimas, įprastos gyvenimo sanklodos sukrėtimas visiems herojams iš esmės virsta imperijos griuvimu.
Kartu A.Cuarónas neužmiršta, kad Roma išgyveno ne vieną istorinę katastrofą, ir jo herojai turi pakankamai valios gyventi, mylėti vienas kitą, kad pajėgtų pakilti iš pelenų.
Kaip po premjeros rašė kino apžvalgininkai, „vienos serijų apie Harį Poterį autorius (2004-aisiais A.Cuarónas režisavo filmą „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“. – Red.) sukūrė išties asmeniškiausią savo filmą, nespalvotą freską apie brendimą, primenančią Federico Fellini „Amarcord“.
Kaip ir italų režisieriaus filmas, „Roma“ panardina žiūrovus į jiems svetimą laiko, daiktų ir jausmų pasaulį. A.Cuarónas padarė jį mums bent šiek tiek savą, todėl ir laimėjo Auksinį liūtą“.
Dar iki filmo premjeros buvo nesunku nuspėti, kad A.Cuarónas – ne tik festivalio žiuri pirmininko Guillermo del Toro draugas, bet ir jo kino kompanijos dalininkas – neišvyks iš Venecijos be svaraus apdovanojimo. Bet, kaip teigia kino kritikai, filmas toks geras, kad nekyla jokių įtarimų dėl sąmokslo.
Gal ne absoliutus teisingumas, kurio paprasčiausiai nebūna, bet tikrai blaivus protas lėmė ir kitų apdovanojimų skyrimą. Graikas Yorgos Lanthimos (45 m.) gavo Sidabrinį liūtą (Didįjį žiuri prizą) už kandžią „Favoritę“ apie rūmų intrigas XVIII a. Didžiosios Britanijos karalienės Anos valdymo laikais, o Olivia Colman (44 m.), ant grotesko ribos suvaidinusi Aną, – Volpi prizą už geriausią moterišką vaidmenį.
Volpi prizas už geriausią vyrišką vaidmenį įteiktas 63 metų Willemui Dafoe, sukūrusiam 37-mečio Vincento van Gogho vaidmenį impresionistinėje Juliano Schnabelio (66 m.) juostoje „Amžinybės vartai“. W.Dafoe iš pradžių šneka darkyta prancūzų kalba, vėliau – angliškai, bet tai visiškai nesvarbu: kartu su režisieriumi jis kažkaip stebuklingai įsigudrino priversti patikėti V.van Gogho atgimimu.
Geriausiu režisieriumi ir Sidabrinio liūto laimėtoju pripažintas Jacques’as Audiard’as (66 m.) už humoru trykštantį vesterną „Broliai Sistersai“ – tai išties geriausias šio režisieriaus darbas per daugelį metų.
Prizas už geriausią scenarijų daugiau negu pelnytai įteiktas broliams Joeliui (60 m.) ir Ethanui (63 m.) Coenams už filmą „Baladė apie Basterį Skragsą“: scenarijaus pagrindu tapusius apsakymus apie Laukinius Vakarus broliai rašė 25 metus ir jiems puikiai pavyko.
„Baladė apie Basterį Skragsą“ buvo sumanyta kaip šešių serijų vesterno žanro serialas, skirtas „Netflix“, bet kuriant virto atskiru filmu, struktūra primenančiu populiarius 7–8 dešimtmečių italų klasikų almanachus, kai kiekvienas režisierių atskleisdavo pasirinktą temą likdami ištikimi savo stiliui. Tik šiuo atveju visas šešias „Baladę“ sudarančias noveles, kaip juokaudami rašė Coenai tviteryje, sukūrė geriausi pasaulio režisieriai, t.y. jie.
Specialusis žiuri prizas atiteko vienintelei konkursinėje programoje dalyvavusiai režisierei Jennifer Kent (44 m.) už filmą „Lakštingala“, o šiame filme vaidinusiam australų aborigenui Bayakali Ganambarrui (32 m.) – Marcello Mastroianni prizas, skiriamas geriausiam jaunam aktoriui ar aktorei.
Šis filmas, nepraplečiantis meninių horizontų, bet visiškai priimtinas, pasakoja apie moterų, vaikų, tautinių ir kitokių mažumų kančias, kurias jie patiria dėl baltųjų kolonizatorių vyrų žiaurumo. Jo apdovanojimas Venecijoje – neišvengiama duoklė feminizmo revanšui.
Žiuri užteko proto ignoruoti pseudošiuolaikinį opusą „Vox Lux“, kurio originaliausia mintis – prilyginti popmuziką terorizmui. Tačiau, nepaisant režisieriaus Brady Corbeto (30 m.) ir aktorės Natalie Portman (37 m.) didvyriškų pastangų, filmas neturi stiliaus.
Liko be apdovanojimų ir įdomesni filmai – prancūzo Olivier Assayaso (63 m.) „Dvilypiai gyvenimai“ ir brito Mike’o Leigh (75 m.) „Piterlo“.
Nepasisekė ir Carlosui Reygadasui (46 m.), kurio filmas „Mūsų laikai“ buvo konkurso perlas. Galima suprasti ir žiuri pirmininką G.del Toro: apdovanojęs tėvynainį A.Cuaróną, jis negalėjo festivalio paversti visišku meksikiečių kultūros triumfu.
Bet tai tik dar kartą patvirtina, kad konkursas buvo stiprus, o gerų filmų – daugiau nei prizų.
