Kultūros paveldą galima pritaikyti visiems
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos inicijuotos meninės-socialinės interakcijos „Angelų judėjimai“ atstovė Ginta Žemaitaitytė džiaugiasi: Europos kultūros paveldo metams sutapus su Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiu atsirado puiki proga pasižvalgyti po svarbius kultūros paveldo objektus, istorinius pastatus, pasidomėti, ar rateliais judantys žmonės gali į juos patekti. Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos pateiktas interakcijos projektas sulaukė dėmesio ir palaikymo, tad angelai ir pakelė sparnus.
G. Žemaitaitytė neslepia, kad gana dažnai tenka išgirsti, esą kultūros paveldo negalima liesti ir tokiuose objektuose įrengti pritaikymų. „Galima! Todėl mes ir važinėjame po Lietuvą, vykstame į kitas šalis, kaupiame patirtį, kad galėtume papasakoti, parodyti, paneigti tas stereotipines nuostatas, – sako G. Žemaitaitytė. – Reikia tik šiek tiek kūrybiškumo ir tolerancijos, suvokti, kad mes, kaip ir visi kiti, norime pamatyti, sužinoti, pažinti kultūros paveldą.“
Meninei-socialinei interakcijai „Angelų judėjimai“ pasirinkti trys miestai. Bendradarbiaujant su juose esančiais turizmo informacijos centrais buvo atrinkti lankytini objektai, numatyti maršrutai. Marijampolėje ir Panevėžyje juos pristatė ten įsikūrusių įmonių ir organizacijų atstovai, po Vilniaus senamiestį neįgaliuosius lydėjo gidas Donatas Jokūbaitis.
Angelų kelionėse nuolat dalyvaujanti kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė pasidžiaugė, kad šįkart jų akcija buvo kitokia – daugiasluoksnė, turinti grįžtamąjį ryšį. „Ir erdvę, kultūros paveldo objektus patikrinome, jų šeimininkams patarėme, ką reikėtų padaryti, kad judėjimo negalią turintis žmogus juose gerai jaustųsi, ir kartu su prie mūsų prisijungiančiais, mus lydinčiais žmonėmis dalyvavome ekskursijose, patys sužinojome daug įdomių dalykų“, – įspūdžiais dalijasi S. Dikčiūtė.
Angelų palyda
Kiekviename mieste prie „Angelų judėjimų“ dalyvių prisijungdavo būrys organizatorių pakviestų vietinių neįgaliųjų. Į Panevėžį atvažiavo žmonių ir iš Pakruojo, Šiaulių.
Į po sostinės senamiestį besižvalgančią angelų eiseną noriai įsitraukė grupelė „Vilniaus vilties“ atstovų. Iš organizatorių gavę kvietimą nedvejojo nė akimirkos. Juolab kad turėjo ir savo angelų kostiumus, kuriuos buvo pasisiuvę kalėdinės šventės vaidinimui. Po spektaklio kostiumus pasiliko, tikėdamiesi, kad jų dar prisireiks. „Štai ir prireikė“, – sako į teatralizuotą akciją neįgaliuosius atlydėjusi socialinė darbuotoja Lina Ramanauskienė. Pasak jos, „Vilniaus vilties“ nariai kasmet dalyvauja įvairiuose renginiuose ir stengiasi būti ne tik jų stebėtojais, bet atsiradus progai ir dalyviais.
Į akciją įsitraukė ir grupelė psichikos negalią turinčių žmonių. Pirmą kartą su angelo sparnais po senamiesčio gatveles keliavusi Tatjana Jegelo neslėpė: tai labai geras jausmas. „Man žmonės jau ir anksčiau sakė, kad esu panaši į angelą, o dabar ir pati taip pasijaučiau“, – šypsojosi visiems norinti padėti, viską pati besistengianti atlikti moteris.
Teatralizuotoje eisenoje dalyvavo ir būrelis angeliukų emblemomis pasipuošusių „Spalvų muzikos“ orkestro narių. Kartu su jais įdomių gido pasakojamų istorijų klausėsi ir baltąją lazdelę pasiėmęs Deividas Mankevičius. Nors savarankiškai judėti nereginčiam žmogui sunku, bet, pasak Deivido, užsisklęsti neverta, reikia bendrauti, visur dalyvauti. „Jeigu tikrai norėsi, išeitį visada rasi“, – juokavo į „Spalvų muzikos“ orkestro dalyvių parankes įsikibęs vaikinas.
Net angelo sparnai nepadeda užkilti ant aukšto šaligatvio
Kelionę po Vilnių „Angelų judėjimo“ dalyviai pradėjo prieš 500 metų buvusiame miesto pakraštyje – prie šalia Vilnelės įsikūrusio Bernardinų vienuolyno. Po intriguojančio ekskurso į vienuolyno ir bažnyčios atsiradimo istoriją, gidas D. Jokūbaitis pakvietė patiems šioje šventovėje apsilankyti. Ir užduotį davė – rasti joje angelą, rankose laikantį ne kryžių ar kokį kitą Dievo malonės simbolį, o... stiklainį uogienės. Rateliais judančius akcijos dalyvius gidas iš anksto nuramino, kad rūpesčių, kaip patekti į Bernardinų bažnyčią, neturėtų kilti, nes yra trapas (nuolydis), kuriuo galima nusileisti ir įvažiuoti į vidų.
Skambant S. Dikčiūtės smuikui, tilindžiuojant varpeliams angelų rankose, teatralizuota eisena pasuko pirmojo kultūros paveldo objekto link. Nuolydis čia iš tikrųjų yra. Tiesa, ne be priekaištų, bet pagalbininkų stumiami vežimėliai į bažnyčią patenka nesunkiai.
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, Universiteto vaistinė, Šv. Jonų bažnyčios bokštas, Prezidentūra, Vilniaus katedra – maršrutas, kurį sostinėje išbandė angelai. Rateliais judantis Andžejus Matusevič juokavo: nors su angelo sparnais jautiesi arčiau Dievo, vis dėlto jie nepakelia ir be pagalbos ant dažno šaligatvio neužvažiuosi. „Tam ir rengiame tokias akcijas, kad būtų atkreiptas dėmesys, aplinka būtų visiems pritaikyta“, – sako vaikinas. Pasak jo, Vilnius stengiasi, nemažai daro, kad miestas būtų draugiškas visiems, bet rateliais judantis žmogus visiškai savarankiškas gali jaustis tik Gedimino prospekte, Katedros aikštėje. Užtenka pasukti į kitą gatvę, juolab senamiestį, ir nepritaikyta aplinka kiekviename žingsnyje primena apie tavo negalią.
O štai Marijampolė „Angelų judėjimų“ dalyvei Svetlanai Rybakienei paliko labai gerą įspūdį – ir aplinka pritaikyta, ir žmonės labai šilti. „Mus pasitiko savivaldybės merė Irena Lunskienė, mero pavaduotojas Romualdas Makauskas, Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Svajonė Rainienė. Kartu su mumis visą pasirinką maršrutą ėjo Socialinės ir sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas Alvydas Kirkliauskas“, – prisimena G. Žemaitaitytė. Angelai, pasak jos, šiam miestui priekaištų beveik neturėjo.
Po gerų įspūdžių – nemenkas šokas
„Angelų judėjimai“ – tęstinė Lietuvos žmonių su negalia sąjungos akcija. Iš pradžių, pasak G. Žemaitaitytės, lankydamiesi įvairiuose šalies miestuose angelai stengėsi tik atkreipti visuomenės dėmesį į aplinkos neprieinamumą, o dabar susitinka su merais, už turizmą atsakingais žmonėmis. „Ne tik savo ėjimu, bet ir kalbėjimu atkreipiame dėmesį, – sako G. Žemaitaitytė. – Štai kad ir lankantis Panevėžyje gerą pusdienį su mumis praleido mero pavaduotojas Petras Luomanas, už kultūros paveldą atsakinga Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Paškevičienė. Mieste tikrai yra įdomių kultūros paveldo objektų, tačiau ten patekti – didžiulis iššūkis. Kartu su angelais įveikęs apie penkis kilometrus, mero pavaduotojas prisipažino: jis buvo girdėjęs apie aplinkos pritaikymą, matęs kažkokius nuolydžius, bet nė neįsivaizdavo, kaip sunku vežimėliu užvažiuoti ant nepažeminto bortelio ar riedėti ištrupėjusiomis šaligatvio plytelėmis.“
Panevėžys šokiravo daugelį „Angelų judėjimų“ dalyvių. Pasak jų, mieste sunku orientuotis, ne kiekviena perėja galima pasiekti kitą kelio pusę, šaligatvių borteliai be nuolydžių, nėra vedimo takų regėjimo negalią turintiems žmonėms, neįrengtos arba blogai įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Gerai, kad dar prieš angelams atskrendant rateliais judantis panevėžietis Žilvinas Kliopmanas patikrino būsimą maršrutą, kai ką jame pakoregavo, kad netektų be reikalo sukiotis, ieškant, kaip pasiekti tikslą.
P. Luomanas pažadėjo, kad po metų kitų situacija pasikeis, o G. Žemaitaitytė patikino, kad akcijos dalyviai tikrai nepamirš pasidomėti, kaip sekasi pažadus vykdyti, ir būtinai dar kartą čia apsilankys.
Įkvepia kitų šalių patirtis
Tokie apsilankymai įvairiuose šalies miestuose, pasak G. Žemaitaitytės, – vertingas informacijos kaupimo etapas. „Jau kelerius metus turizmą ir jo galimybes analizuojame įvairiais aspektais. Vykdome apklausas, atliekame tyrimus, dalyvaujame konferencijose, gidų mokymuose – kur tik galime ką nors nauja sužinoti ar patys savo patirtimi pasidalyti, visur dalyvaujame. Visai neseniai kartu su portugalais, belgais, italais ir vokiečiais įgyvendinome turizmui skirtą tarptautinį projektą. Daug įdomių įžvalgų parsivežėme iš Briuselyje vykusios baigiamosios konferencijos. Kitų šalių patirtis įkvepia, motyvuoja siekti pokyčių ir Lietuvoje“, – mintimis dalijasi G. Žemaitaitytė. Jos nuomone, aplinkos pritaikymas neįgaliesiems – jau praeitas etapas. Turime kalbėti apie aplinką visiems, neišskirdami nei neįgaliųjų, nei jaunų tėvų ar garbaus amžiaus žmonių. Apie kultūros paveldo objektus – taip pat.
