Pasikalbėjome su Artūru apie jo kūryboje susijungusią akademinę ir džiazo muziką, dėstytojo darbą, įkvėpimo šaltinius bei daug kitų dalykų.
Profesorius papasakojo ir apie tą akimirką, kai išgirdo pirmąjį džiazo kūrinį, kuris be galo sužavėjo ir turbūt turėjo nemažai įtakos tam, ką muzikantas kuria ir atlieka šiandien.
– Jau šį šeštadienį, rugsėjo 29-ąją, koncertuosite Paliesiaus dvare. Papasakokite savo klausytojams, laukiantiems jūsų pasirodymo, kokią programą esate parengęs?
– Skambės originalios kompozicijos, improvizacijos džiazo standartų temomis ir daug spontaniškos muzikos. Džiazo atlikėjui sudėtinga pasakyti ir groti tą patį, labai daug dalykų priklauso nuo publikos – pradedu groti Bachą, o tada improvizuoju.
Nenoriu išduoti detalių, bet bus tikrų tikriausios improvizacijos, kurios priklausys nuo klausytojų.
– Esate vienas ryškiausių Lietuvos džiazo pianistų solistų, grupių lyderis ir kompozitorius, rengėte pasirodymus daugybėje pasaulio šalių. Ką jums suteikė tarptautinė patirtis?
– Pirmiausia pamatai, kokio lygio esi pasaulio mastu. Mano pirmosios gastrolės, kai buvau aštuoniolikos, vyko Italijoje. Lietuvoje vis dar buvo sovietų laikai, tad nuvykęs turbūt mąsčiau ne tiek apie meną, kiek stebėjau žmones, automobilius...
Dabar jaunimo nebenustebinsi tokiomis kelionėmis, bet tada tai buvo įspūdinga ir pakeitė gyvenimą lyg bomba. Tai buvo galimybė pamatyti Vakarų kultūrą ne iš knygų. M.K.Čiurlionio menų mokykloje turėjome puikių dailės istorijos paskaitų, tad su vakarietiška kultūra jau buvome susipažinę.
Tada prasidėjo mokslai užsienyje: Berklee koledžo kursai Vokietijoje, keletas meistriškumo kursų Danijoje... Supratau, kad mano įsivaizdavimas apie džiazo muziką labai mėgėjiškas.
Tuo metu buvo įsivyravęs laukinis supratimas – improvizuoji, vadinasi, jau groji džiazą. Tačiau vėliau pamačiau, kad yra metodinė medžiaga – tai yra mokslas.
Ir apskritai visos kelionės ką nors duoda. Pavyzdžiui, nuvyksti koncertuoti į Ispaniją ir iš arti pamatai tikrąją flamenko kultūrą, tai tikrai įkvepia. Sugrįžus, nori tu to ar ne, tavo muzikoje atsiranda tam tikrų ispaniškų elementų.
Grįžus iš Vokietijos labiau norisi groti polifoniją, iš Skandinavijos, kur vyrauja modernesnė, santūresnė muzika, pradedi medituoti ir pan. Kelionėse labai daug įspūdžių suteikia šalių nacionalinė kultūra.
– O jei trumpam sugrįžtume į praeitį, kaip prasidėjo jūsų flirtas su muzika?
– Augau muzikantų šeimoje, tad viskas buvo labai paprasta. Brolis grojo fortepijonu, mama itin gerai grojo akordeonu, tėtis buvo puikus smuikininkas. Namuose vykdavo saloninės muzikos vakarai – muzika skambėdavo bent du tris kartus per savaitę, man tai buvo įprasta ir maniau, kad visi taip gyvena.
Tada nuėjau mokytis į muzikos mokyklą, vėliau po Nacionalinio Balio Dvariono konkurso mane pakvietė mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje, vėliau –Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
– Kaip susidomėjote džiazu? Galbūt pamenate, kaip pirmą kartą išgirdote džiazo kūrinį, kokius jausmus jis jums sukėlė?
– Būdamas devintoje ar dešimtoje klasėje pastebėjau, kad man paprasta improvizuoti. Man nebuvo sunku atkartoti melodiją, harmonizuoti ir aranžuoti. Tada kompozitoriaus Mikalojaus Noviko namuose iš plokštelės išgirdau džiazo pianisto Oscaro Petersono muziką, kuri mane sužavėjo.
Vėliau M.K.Čiurlionio menų mokykloje buvo surengtas susitikimas su Viačeslavo Ganelino trio. Nesupratau, ką jie groja, bet paliko stiprų įspūdį. Tai, kad galima kurti vietoje ir improvizuoti, mane be galo patraukė, dėl to vėliau ir susidomėjau džiazu.
Dar mokydamasis M.K.Čiurlionio menų mokykloje pradėjau per savo koncertus dalį pasirodymo groti akademinę muziką, o kitą dalį – džiazą.
– Savo kūryboje derinate džiazo ir akademinės raiškos priemones. Ar tai prasidėjo savaime, ar visada norėjote susieti šias sritis?
– Kai septyniolika metų mokaisi akademinės muzikos, neįmanoma jos atsisakyti. Kai tik pradėjau improvizuoti, susipažinau su muzikantais, kurie tuo metu Lietuvoje jau grojo džiazą, ir mes pradėjome muzikuoti kartu. Jie buvo puikūs muzikantai, tad aš mokiausi iš jų, o jie – iš manęs.
Tuo metu susikūrė man reikšmingas ansamblis „Džiazo nublokšti“, mes puikiai vieni kitus papildydavome ir sukurdavome labai gražios muzikos.
Akademinės muzikos ir džiazo žanrai labai papildo vienas kitą. Tačiau anksčiau džiazo atlikėjai neigė akademinę muziką, o „akademistai“ džiazą siejo su pramogine šokių muzika. Man buvo šiek tiek pikta, manydavau, kad taip suprimityvinama dėl neišsilavinimo. Bet tuo metu nebuvo labai daug informacijos, tad galime suprasti šią padėtį.
Viskas pasidarė daug paprasčiau, kai pradėjome studijuoti. Pasirodė: kad ir kokias pasaulinio lygio žvaigždes, kurios groja savo improvizacijas, analizuotume, visi studijavo akademinę muziką. Ir dabar puikiai suprantame, kad mokantis džiazo akademinės muzikos studijos yra privalomos.
– Be muzikinės karjeros, jūs esate ir profesorius, dėstytojas. Kaip pasukote šiuo keliu?
– Baigęs studijas kiekvienas gaudavo privalomą paskyrimą ten, iš kur buvo kilęs. Aš buvau iš Šiaulių, tad mane būtų nusiuntę į šį miestą. Tai buvo 1988 m. ir niekas neklausė, ko nori, – tai buvo privaloma. O vienintelis būdas likti sostinėje buvo įsidarbinti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad taip ir padariau.
Ten dirbo labai pažangi profesorė Veronika Vitaitė, kuri mane pakvietė dėstyti improvizacijos Fortepijono katedroje. Mes tai pavadinome improvizacija, be žodžio džiazas, jį slėpėme, nes nebūtume gavę leidimo. (Juokiasi.)
O kai pradedi dirbti šį darbą, iš pradžių galbūt ne taip atsakingai kaip dabar (juokiasi), įsitrauki ir ši veikla tampa labai maloni, ypač kai matai, kiek jau baigusių tavo studentų, ką jie veikia. Tai džiugina širdį.
– Kodėl jums svarbu mokymas, ar norite perduoti kokią žinutę savo studentams?
– Pirmiausia labai nemėgstu robotizmo, kai žmogus groja be emocijų ir yra pilkas. Jis gali gerai groti, tačiau jei neįdomu ir manęs nejaudina, man nepatinka. Tad aš ir mokau muzikavimo. Muzikavimas – tai kontrastai, įvairovė, tarkime, jei aktorius visada rėkautų tuo pačiu balsu, niekam nebūtų įdomu.
Kitas svarbus dalykas – išmokyti žmogų amato, profesionalių dalykų, kad jis iš to galėtų užsidirbti.
Man pačiam labai svarbu, kad bendrauju su jaunimu, taip sužinau daug dalykų, kurių tikrai nežinočiau. Visada pateikiu tokį gražų pavyzdį, kai viena studentė sako: „Dėstytojau, mane tai veža“, o aš klausiu: „Kur tave veža?“ (Juokiasi.) Tiesiogiai supratau šį žodį, o tai tiesiog slengas.
Tada pirmą kartą susimąsčiau, kad bendraudamas su jaunimu turi daug didesnę galimybę neatsilikti nuo laiko. Man įdomu, kokios jie klausosi muzikos, kas jiems patinka.
Ir dar vienas su mokymu susijęs aspektas – kai turi studentų, nuolat ir pats turi tobulintis. Savo studentams visada pabrėžiu, kad tie ketveri ar šešeri metai yra tik viso gyvenimo mokslų pradžia (Juokiasi).
– Pasikalbėkime apie kūrybą. Kas jus labiausiai įkvepia kurti, uždega širdį?
– Gamta, kelionės palieka didžiulį įspūdį. Jei buvai kur Rumunijoje ar Moldovoje, norisi apie tą šalį ką nors sukurti ir jau skamba kokia poliritmija pagal jų nacionalinius šokius.
Jei buvai Italijoje, kūryboje atsiranda neapolietiškų dainų motyvų, jei Kinijoje – pentatonikos ir pan.
Taip pat mane įkvepia ir traumos. Žaidžiau krepšinį, nutrūko kojos raiščiai, turėjau operaciją ir kurį laiką vaikščiojau su įtvaru. Būtent tuo metu įrašiau savo vieną mėgstamiausių kompaktinių plokštelių „Draugams“. Tai padariau ta viena koja. (Juokiasi.)
Tai nėra tragedija, bet tokie momentai suteikia stimulą. Kaip ir artimųjų netektys – užklumpa liūdesys ir ką nors sukuri.
Įkvepia ir bet kokia meno šaka, kitų žmonių menas, kai nueini į parodą, teatro ar šiuolaikinio šokio spektaklį. Taip surandi įdomių idėjų.
Mane įkvepia poezija, nes ji labai arti improvizacijos. Galiausiai įkvepia ir kitų džiazo atlikėjų kūryba.
