Bendradarbiauja su žurnalu „Mūsų žodis“
V. Gudonį parodos atidarymo proga sveikinę kolegos iš Šiaulių universiteto ir Šiaulių „Lions“ klubo džiaugėsi, kad pagaliau gali pamatyti bent dalį profesoriaus surinktų reprodukcijų. Parodos autorius juokavo nuo visuomenės kolekcijos neslepiąs – nuo 1998 metų reprodukcijos skelbiamos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos mėnesiniame žurnale „Mūsų žodis“. Kiekvieno numerio ketvirtajame puslapyje publikuojama vis nauja paveikslo apie neregius reprodukcija.
Per 20 metų žurnale publikuota beveik pustrečio šimto V. Gudonio surinktų reprodukcijų, jas galima pamatyti ir elektroninėje žurnalo versijoje. Prie reprodukcijos profesorius visada pateikia silpnaregiams ir neregiams skaitytojams skirtą aprašymą-komentarą, kuris padeda neregiui pačiam savo vaizduotėje sukurti paveikslo vaizdą ir kompoziciją.
Pasakodamas apie tokios neįprastos kolekcijos pradžią, V. Gudonis prisimena prieš daug metų populiariame žurnale „Švyturys“ pamatęs spalvotą Vinco Smakausko paveikslo „Aklas elgeta“ reprodukciją. „Ji buvo geros kokybės, aš ją net pasilikau. Spalvotų reprodukcijų tuo metu mažai buvo. Tas paveikslas ir paskatino susidomėti aklųjų pasauliu. Tuo metu žiūrėdamas į šią reprodukciją negalėjau pagalvoti, kad visas mano gyvenimas bus susijęs su neregiais“, – pasakoja V. Gudonis.
Save vadina kolekcininku
Vytautas pradėjo dirbti anksti, vos baigęs aštuonias klases. Kaip tik tuo metu jį pakvietė prisijungti aklųjų kolektyvas. „Jie turėjo saviveiklos kolektyvų, vyko saviveiklininkų apžiūros. Kolektyvui trūko šokėjų vyrų, o aš šokti mokėjau, mokykloj buvau lankęs liaudies šokius. Nuėjau pas akluosius, ir man patiko. Tie neprimatantys žmonės visai neblogai šoka – nors nemato, bet muziką labai gerai girdi“, – šypsosi profesorius.
Pasak jo, taip prasidėjo „epopėja, kuri tęsiasi iki šiol“. 1972 metais V. Gudonis baigė tuomečio Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Defektologijos fakultetą, kur įgijo specialiojo pedagogo ir logopedo, o vėliau ir tiflopedagogo išsilavinimą. 1975 m. tiflologijos studijos tęstos tuometinio Leningrado A. Gerceno valstybinio pedagoginio instituto aspirantūroje, kurią baigęs apgynė daktaro disertaciją „Sutrikusios regos dirbančiojo jaunimo mokymosi motyvai“, o 1995 m. Maskvos Korekcinės pedagogikos mokslinio tyrimo institute apgynė psichologijos habilituoto daktaro disertaciją „Neregių integracijos psichologiniai ir pedagoginiai pagrindai“. Skaitė paskaitas ne tik Lietuvos universitetuose, bet ir aukštosiose buvusios Sovietų Sąjungos mokyklose, stažavosi Odesoje, Mančesteryje, Šefilde, Grenoblyje, Londone, Kvebeke, Vroclave ir kitur. Daug metų dirbo pedagogu Suaugusiųjų aklųjų mokykloje Šiauliuose, vėliau – psichologu P. Avižonio regos centre.
V. Gudonio išleistų knygų sąraše – kartu su bendraautoriais parengtas „Tiflologijos vardų žodynas“, „Defektologijos žodynas“, „Enciklopedinis tiflologijos žodynas“, „Trumpas fobijų žodynas“. Svarbiausios mokslinių tyrimų kryptys – sutrikusios regos asmenų reabilitacija ir integracija į visuomenę, sutrikusios regos vaikų raidos korekcija, neįgalaus žmogaus paveikslas mene kaip specifinis visuomenės nuostatų į negalią ir neįgaliuosius atspindys. Mokslininkas paskelbė per 800 publikacijų, beveik pusė jų – meno sociologijos tema.
Vis dėlto profesoriaus ir Rusijos socialinių ir pedagoginių mokslų akademijos akademiko vardus turintis V. Gudonis sako, kad daugiau bendrauja ne su mokslininkais, o su kolekcininkais. „Niekada gyvenime mokslininku savęs nelaikiau. Aš – kolekcininkas, – šypsodamasis kalba profesorius. – Sukolekcionavau sampratų apie specialųjį ugdymą, parengiau du „Defektologijos žodyno“ tomus, „Tiflologijos enciklopedinį žodyną“, pririnkau žymių neregių biografijų, išleidau „Tiflologijos vardų žodyną“. Tai kur čia tas mokslas? Man tai panašiau į kolekcionavimą.“
Atvirukas nuvedė į Egiptą
Lankydamasis užsienyje, V. Gudonis dažnai ieško atvirukų su reprodukcijomis. Profesorius galėtų papasakoti daugybę įdomių istorijų, susijusių su surinktais atvaizdais. Kartą rado 1930 metais Vokietijoje išleistą atviruką su vizirio Nachto kapavietės freska, kurioje pavaizduotas aklas arfininkas. Tuojau pat paieškojo informacijos, kas tas viziris Nachtas. Pasirodo, šis Egipto viziris gyveno 1000 metų prieš Kristaus gimimą.
„Ką reiškia toks atvaizdas? Viziris Egipte buvo antrasis žmogus po faraono – mūsų laikais tai būtų ministras pirmininkas. Jeigu tokio svarbaus žmogaus kapavietėje pavaizduotas aklas žmogus, galime daryti prielaidą, kad į sensorinę negalią tais laikais žiūrėta pozityviai, tokie žmonės nebuvo ignoruojami, nustumiami kur nors į pakraštį“, – neabejoja V. Gudonis.
Vokietijoje rastas atvirukas profesoriui nedavė ramybės, kol vieną kartą jis ėmė ir nusipirko lėktuvo bilietą į Egiptą. „Iš Šarm aš Šeicho vietiniu lėktuvu nuskridau į Luksorą, į Mirties slėnį, – tęsia pasakojimą V. Gudonis. – Ir kiek džiaugsmo buvo, kai faraonų XIX dinastijos kapavietėje radau dvi freskas, labai panašias į rastą vizirio Nachto kapavietėje! Patvirtinau savo prielaidą, kad prieš tris tūkstančius metų ir vėliau Egipte į akluosius žiūrėta pozityviai, su pagarba – na ir kas, kad žmogus nemato, juk jis gerai groja ir puikiai dainuoja.“
Rengia monografiją
Štai visai priešingas pavyzdys – XIX a. gyvenusio rusų dailininko M. Beringovo paveikslas „Aklųjų vestuvės“. Visi jame vaizduojami vestuvininkai – neregiai: jaunieji, muzikantai ir net susėdę svečiai. „Šiame paveiksle atskleista neįgaliųjų atskirtis to meto Rusijoje – sveikųjų ir neįgaliųjų pasauliai egzistavo atskirai“, – konstatuoja V. Gudonis. Pasak profesoriaus, meno kūrinys yra to laikotarpio visuomenės gyvenimo, santykių atspindys.
Kiekviena kolekcijos reprodukcija suteikia įdomios informacijos. Jose galima rasti net ir dailininkų padarytų klaidų. Profesorius rodo paveikslo „Skaitanti akla mergaitė“ reprodukciją. Mergaitės rankose – atversta knyga Brailio raštu, kuris atvaizduotas juodais ženklais baltame fone. „Matyt, dailininkas nežinojo, kaip atrodo Brailio raštas“, – svarsto mokslininkas.
Profesorius sako, kad surinktas reprodukcijas galėtų suskirstyti maždaug į trisdešimt temų, tačiau daugiausia atvaizdų surinko šiomis temomis: aklasis mitologijoje, aklasis Biblijoje, aklasis muzikantas, aklasis elgeta, neregės moters paveikslas, aklumas kaip simbolis, aklieji – karų aukos, įžymūs neregiai (pradedant Homeru ir baigiant italų tenoru Andrea Bocelli). Beje, V. Gudonis renka ir informaciją apie įžymius akluosius. Jų sąrašas įspūdingas – perkopė tūkstantį. Tiesa, ne kiekvienas jų įamžintas dailės kūriniuose.
Per 360 mokslininko publikacijų skirtos žmogaus, turinčio regėjimo negalią, paveikslo kultūros pavelde temai. Savo tyrimus V. Gudonis yra pristatęs specialistams ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose pasaulio šalyse – nuo Brazilijos iki Japonijos ar Pietų Afrikos Respublikos. Mokslininkas šia tema rengia monografiją „Negalė visuomenėje ir mene“, kuri skaitytojus turėtų pasiekti 2019 metais. Profesorius planuoja, kad būsimoje knygoje dauguma iliustracijų turės aprašus, iš kurių skaitytojai neregiai galės susidaryti elementarius pateiktų paveikslų vaizdinius.
