Šitaip prasideda Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro surengtas žmonių su regėjimo negalia teatrų festivalis „Teatro deivės pavilioti: rudens vaidinimai Kintuose“, į ramų pajūrio miestelį sukvietęs regėjimo negalią turinčių žmonių teatro trupes, Klaipėdos ir Šilutės literatus, muzikantus ir muzikos kolektyvus.
Festivalis – reikalingas
Šio centro direktorė Daina Vitkauskienė neslepia: festivalis šiek tiek eksperimentinis ir pirmasis toks jos vadovaujamos įstaigos istorijoje. „Įvairius festivalius, šventes rengiame kasmet skirtingose Klaipėdos ir Telšių apskričių vietose, mielai dalyvaujame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos rengiamose respublikinėse šventėse, – pasakoja D. Vitkauskienė. – Vis dėlto teatro menas turi savo specifiką: reikalauja susikaupimo, spektakliai trunka ilgiau nei festivalių organizatorių meno kolektyvams skiriamas laikas. Teatrai prie visuotinio tokių švenčių šurmulio tiesiog nedera, todėl pradėjome galvoti apie atskirą šventę.“
Priežasčių, kodėl tokio festivalio reikėjo, D. Vitkauskienė išvardija ir daugiau, viena jų – tarp aklųjų ir silpnaregių paskatinti teatro meną. „Turime keletą tikrai gražiai dirbančių kolektyvų, kelias savo darbą mylinčias vadoves, turime kuo pasididžiuoti, – sako festivalio organizatorė. – Vis dėlto praeities nuopelnais negyvensi, o ir teatrų vadovės jau nebe pirmos jaunystės. Kas pratęs jų darbą?“
Meleta
„Graži paukštytė meleta“, – beveik prieš dešimt metų Juozo Tumo-Vaižganto vaizdelyje „Žemės ar moteries“ ištarė vienas Klaipėdos aklųjų ir silpnaregių teatrinio meno ir muzikos terapijos būrelio artistų. Ištarė ir suprato, kad tie žodžiai tarsi skirti šio būrelio žmonėms: pradėjęs veikti 2001 m., po devynerių metų būrelis pasivadino nepretenzingu ir kartu skambiu į genį panašaus paukščio meletos vardu.
Štai jau beveik dešimtmetis „Meleta“ skraido po Lietuvą džiugindama savus žiūrovus ir kitų miestų bei miestelių teatro mėgėjus. Vien per pastaruosius trejus metus dalyvauta Lietuvos mėgėjų teatrų respublikinėje šventė „Šiluvos devyndienis“, mėgėjų teatrų festivaliuose Kretingoje, Kupiškyje, Radviliškyje, aklųjų ir silpnaregių meno saviraiškos šventėje Biržuvėnų dvare. Vis dėlto „Meletos“ veiklos tikslas – ne kelionės, festivaliai, apdovanojimai ir žiūrovų aplodismentai, nors kiekvienam artistui jie malonūs.
„Žmonėms tiesiog patinka žaisti teatrą, – sako būrelio vadovė Janina Monienė. – Smagu žiūrėti, kaip pas mus atėję jie atsiskleidžia ir išsiskleidžia. Yra žmonių, kurie scenoje nedrįsdavo žodžio ištarti. Lankydami būrelį pamažu išdrąsėjo, patikėjo savo jėgomis.“
„Meleta“ orientuojasi į lietuvių autorių – Augustino Griciaus, J. Tumo-Vaižganto, Žemaitės – kūrinius ar jų ištraukas. Ne išimtis ir festivalis Kintuose. Klaipėdiečiai į jį atvežė Vydūno vieno veiksmo reginį „Avelė“. Tai trumpas, bet iškalbingas apie 20 minučių trukmės kūrinėlis apie gimtosios kultūros atsisakymą, apie būtinybę ją išsaugoti ir palaikyti. Kūrinys alegoriškas, pamokantis ir kartu skaudžiai ironiškas.
Viena pagrindinių kūrinio veikėjų ūkininkė Murzienė į svečius užsukusiam lietuviui kromelninkui išdidžiai pareiškia: „Aš iš lietuvių neperku. Vokiškos prekės geresnės.“ O čia kur buvęs, kur nebuvęs aukštesnės – vokiečių – kultūros atstovas. Jis šeimininkei pasiūlo pirkti avelę. Viskas būtų gerai, tik viena nedidelė smulkmena: tą avelę jis nudžiovė iš tų pačių ūkininkų, kuriems ją ketina parduoti.
Viso kūrinio metu vyksta dialogas tarp žmonių, manančių, kad reikia palaikyti savąją kultūrą, vaikams lopšyje dainuoti savas, lietuviškas lopšines, ir tų, kuriems ši kultūra atrodo žemesnė, neverta pagarbos ir vietos jų pačių gyvenime ir jų ūkyje. O kas yra tikroji avelė – romus naminis gyvulėlis ar pirmo pasitaikiusio sukčiaus apgauta vokiete save laikanti lietuvė ūkininkė – paliekama spręsti žiūrovui.
„Arka“ tebeplaukia
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Panevėžio miesto ir rajono filialo dramos studija „Arka“ 2015 m. minėjo savo veiklos šešiasdešimtmetį. Ji yra ilgiausiai veikiantis aklųjų ir silpnaregių dramos kolektyvas Lietuvoje. Pirmasis „Arkos“ vadovas – garsiojo Juozo Miltinio teatro Panevėžyje aktorius Bronius Bapkauskas. Po jo studijos vairą perėmė kiti šio teatro aktoriai: Romualdas Urvinis, Jonas Alekna, Vytas Kupšys. Nuo 1995 metų kolektyvui vadovauja etnografė ir teatro režisierė Rima Žostautienė.
„Arka“ buvo ir yra atvira visiems – vaikams, jaunimui, poezijos skaitovams, tragiškų ir komiškų vaidmenų atlikėjams, – sako R. Žostautienė. – Esame daugiau nei teatro būrelis. Pelnytai galime vadintis studija.“
Į Kintus „Arka“ atvežė J. W. Goethe’s „Fausto“ ištrauką „Prologas teatre“. Spektaklyje teatro direktorius, komikas ir poetas diskutuoja apie gyvenimo prasmę. „Arkos“ inscenizacijoje komiko ir poeto vaidmenis, režisierės sprendimu, atlieka moterys. Du žmonės iš šios trijulės nemato visiškai, trečioji – poetė – mato labai silpnai, bet tai netapo jiems kliūtimi pamėgti teatro sceną. „Prologo teatre“ personažų mintis paįvairina ir pratęsia bardo Arvydo Markevičiaus atliekamos dainos.
Festivalis Kintuose per pastaruosius du mėnesius „Arkai“ jau trečiasis. Rugpjūtį dalyvauta respublikiniame klojimų teatrų festivalyje „Vėtrungė 2018“ Prienų rajone, Serbentinės kaime, rugsėjo mėnesį – Kupiškyje vykusiame neįgaliųjų teatrų festivalyje „Akimirkų lietus“, po Kintų laukia jau tradiciniu tapęs „begasas“ Vilniuje. Apie kiekvieną jų R. Žostautienė gali papasakoti daug ir įdomiai, tačiau bene šilčiausi prisiminimai lieka iš klojimo teatrų švenčių. „Šios šventės – tai ir lietuviškoji klojimo teatrų tradicija, ir galimybė drauge vaidinti su negalios neturinčių žmonių kolektyvais“, – sako „Arkos“ vadovė.
Istorija, kuri gerai baigiasi
Klaipėdos regos ugdymo centro teatro trupė „Palėpė“ dar tik artėja prie savo veiklos dešimtmečio, bet tai netrukdo jai būti tarp geriausių mėgėjų teatrų ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. „Palėpė“ šiais metais jau viešėjo Seime, kartu su kitais geriausiais mėgėjų teatrais dalyvavo vasarą vykusios Lietuvos šimtmečiui skirtos dainų šventės Teatro dienoje „Vardan tos...“
„Sumaniau įgytas lituanistės, mokyklinio teatro režisierės ir tiflopedagogės profesijas sujungti į vieną visumą, – apie trupės atsiradimą pasakoja jos vadovė Danutė Balčiūnienė. – Svarbiausias tikslas buvo per vaidybą gilinti suaugusių neregių orientacijos ir mobilumo, savarankiškumo, komunikacijos ir kalbinius įgūdžius, lavinti atmintį ir skiepyti meilę teatro menui. Šiandien jau galime džiaugtis pasiektais rezultatais – neregiai, kurių nemaža dalis artisto duoną išbandė tik įsilieję į „Palėpės“ kolektyvą, laisvai juda scenoje, stengiasi aiškiai, raiškiai, garsiai ir taisyklingai kalbėti, sugeba įsijausti į atliekamo personažo vaidmenį. Nebeliko scenos baimės, net kai kartais būna išsiblaškę, nedėmesingi ar tiesiog kvailioja per repeticijas, žinau, kad vaidindami žiūrovams susikaups ir parodys visus savo gebėjimus.“
Šiemet, pasak vadovės, „Palėpė“ pastatė trupei neįprastą spektaklį – lenkų dramaturgo Wladislavo Koziebrodskio vieno veiksmo komediją „Dėdė atvažiavo“. Spektaklis trunka apie valandą. Daug teksto, aktoriams irgi daug darbo, bet įveikė. Premjera įvyko šių metų pavasarį. „Dėdė atvažiavo“ – pasakojimas apie neturtingą, nuolat pinigų stokojantį dailininką, jo pastangas tų pinigų prasimanyti, sūnėną remiantį turtingą dėdę, nedideles klastas, apgaules, lemtingus sutapimus, meilės trikampį.
Spektaklio pabaiga laiminga. Bet kad ji tokia būtų, reikėjo rimtai padirbėti ne tik aktoriams, bet ir trupės vadovei, o kartu ir režisierei D. Balčiūnienei. „Iš šešių spektaklio dalyvių trys visiškai nemato, – pasakoja D. Balčiūnienė. – Nenorėjome, kad jie scenoje tik stovėtų ir mechaniškai atliktų savo vaidmenį. Siekėme sukurti tokią scenografiją, kad net ir visai nematantys artistai būtų gyvi veikėjai, galėtų scenoje judėti.“
Trupės vadovė prisimena, kad pirmame „Palėpės“ pastatytame veikale – pasakoje „Tinginys Jonas“ dalyvavo tik viena neregė, kiti turėjo bent jau minimalų regos likutį, o dabar yra spektaklių, kuriuose vaidina 5–6 aklieji ir 6–7 šiek tiek primatantys artistai, kuriuos kartais per ryškios šviesos taip pat laikinai apakina.
„Mūsų teiraujasi, kaip aklieji susiorientuoja scenoje, ar skaičiuoja žingsnius. Kartais paskaičiuojame, kiek žingsnių ir į kurią pusę žengti, o šiaip viską sprendžiame paprastai – stengiamės, kad šalia aklojo būtų šiek tiek primatantis ar regintis žmogus, apgalvojame orientyrus ir įvertiname kiekvieno neregio orientacijos galimybes. Jei vaidiname kitoje scenoje, su ja visada supažindiname savo aktorius, ypač neturinčius regos likučio. Svarbiausia, siekiame, kad mūsų artistai nieko dirbtinai nevaidintų, o tiesiog pabūtų vieno ar kito personažo kailyje ir per visą spektaklį iš savo vaidmens „neiškristų“, – pasakoja D. Balčiūnienė.
Prizai – žuvis
Festivalyje „Teatro deivės pavilioti“ dalyvavo ne tik aklųjų ir silpnaregių teatro grupės, bet ir Klaipėdos bei Šilutės rajonų regėjimo negalią turintys literatai, muzikantai ir muzikos kolektyvai. Vienas jų – Klaipėdos folkloro ansamblis „Spingsulė“, šiais metais minintis veiklos trisdešimtmetį. Visus trisdešimt metų ansambliui vadovauja etninės kultūros entuziastė Sigita Mačernienė. Ansamblis atlieka Klaipėdos krašto dainas, nuolat dalyvauja regioninėse, respublikinėse folkloro šventėse.
Skambant nostalgiškoms grupės „Prisiminimas“ dainoms, vyko festivalio dalyvių apdovanojimai ir organizatorių surengtos vaišės. „Nei saldainių, nei gėlių šįsyk dalyviams nepirkome, – juokauja D. Vitkauskienė. – Visi buvo apdovanoti Kuršių mariose sugauta žuvimi. Kam teko didesnė, kam mažesnė, bet be žuvies namo neišvažiavo nė vienas.“
Pašnekovė dar negali pasakyti, ar šis aklųjų ir silpnaregių teatrų festivalis taps tradiciniu, priklausys nuo ateinantiems metams skiriamo finansavimo ir kitų aplinkybių. „Paprastai savo šventėms renkamės skirtingas vietas. Norime eiti į visuomenę, rodyti, kaip aklieji gyvena, linksminasi, leidžia laisvalaikį. Kintų bendruomenė mus sutiko ypač šiltai ir draugiškai“, – apibendrina D. Vitkauskienė.
