Kaip pasakyti, kas čia vyksta?
„Nepatogus kinas“ – festivalis, daug dėmesio skiriantis socialinėms temoms. Nors „Sengirę“ šiai kategorijai priskirti sunkoka, festivalio organizatoriai rado puikų būdą jo socialiniam jautrumui atskleisti – režisieriui M. Survilai pasiūlė įžodinti ekrano vaizdą, kad po „Sengirę“ galėtų paklajoti ir neregintys žiūrovai.
Į kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ surengtą neeilinį filmo seansą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pakviesti žiūrovai susirinko iš Vilniaus ir kitų miestų. Jų laukė ne tik filmo peržiūra, bet ir intriguojantis susitikimas su pačiu režisieriumi. M. Survila neslėpė, kad dokumentinę poemą pritaikyti neregiams jam buvo didžiulis iššūkis. „Kaip pasakyti, kas čia vyksta? Kaip visa tai perteikti?“ – klausė savęs režisierius.
Panašių klausimų, kurdamas šį filmą, M. Survila sau uždavė ne kartą. Aštuonerius metus kruopščiai rengėsi jo filmavimui: galvojo, ką norėtų nufilmuoti, ieškojo informacijos, kur galėtų rasti retą paukštį ar žvėrį, analizavo, kaip prie jo prieiti, neišgąsdinti, kaip jį nufilmuoti. Kai visa tai susidėliojo, susikomplektavo įrangą, ėmėsi ketverius metus trukusio ir didžiulės kantrybės reikalavusio darbo. Režisierius pasakojo turįs 400 valandų atrinktos filmuotos medžiagos, tad reikėjo gerai pagalvoti, kokius epizodus atrinkti 85 minutes trunkančiam filmui. O kiek įvairiausių diskusijų sukėlė filmo garso takelis! Jame – tik natūralūs gamtos garsai: paukščių čiulbėjimas, plasnojančių sparnų šlamesys, bėgančio stirnų pulkelio kanopų bildesys, kranklių puotos atgarsiai ar kurtinių dvikovos aidai. Beje, pasak režisieriaus, visą šių garsų grožį galima išgyventi filmą stebint tik kino salėje, kur erdvinis garsas žiūrovui leidžia pasijusti, tarsi tikrai klaidžiotų po sengirę.
Įžodinti – ne tas pats, kas įgarsinti
Festivalio komandos pasiūlymas įgarsinti filmą buvo dar kitoks. Čia reikėjo įžodinti veiksmą, pasakyti, ką vieną ar kitą minutę ekrane mato regintys žiūrovai. Režisierius pasirinko ne patį lengviausią būdą – nesitenkino trumpais besikeičiantį vaizdą konstatuojančiais sakiniais, o žodžiais piešė vaizdą, kūrė poetišką pasakojimą, sumaniai palydėdamas į artėjančius įvykius. Niekas kitas, išskyrus viską išgyvenusį ir iki detalių kiekvieno vaizdo gimimą žinantį žmogų, to nebūtų sugebėjęs padaryti.
„Vaizdo įgarsinimas yra gana sudėtingas procesas, nes įžodinti reikia didžiulį kiekį informacijos. Vienu žvilgsniu aprėpi viską – nuo fono spalvos ir ypatybių iki jame veikiančių subjektų formų, elgesio ir net santykio, – režisieriui pritaria ir nereginti Irma Jokštytė. – Ta informacija, kuri gaunama akimis, niekaip negali tilpti į žodžius, kurie turi būti ištarti ribotame laike. Ir apie tai labiau susimąstome tik kai pabandome nusakyti tai, ką matome.“ O jei, pasak jos, pagalvosime apie tai, kad nematydamas žmogus visos šios gausos, kuri net netelpa į glaustą pasakojimą, negauna, tai gal labiau pavyks suprasti, kiek džiaugsmo suteikia filmai su garsiniu aprašymu. Jis bent trumpam padeda numalšinti šį informacinį alkį.
M. Survila sako, kad jam labai padėjo regėjimo negalią turinti Gluosnė Norkutė ir jos mama Lina Norkienė. Po filmo pristatymo abi konsultantės savo vaidmens nesureikšmino, nes, pasak jų, režisierius viską atliko labai kūrybiškai, tereikėjo patikslinti vos vieną kitą momentą.
Pasak Gluosnės, kiekvienas žiūrovas filmą priima savaip. Tie, kurie matė ir regėjimo neteko ar yra išsaugoję jo likučius, žino, kaip atrodo pasaulis, tad įgarsinimą gali sieti su atmintyje likusiais vaizdiniais. Tai patvirtino ir dėl gęstančio regėjimo be baltosios lazdelės iš namų nebeišeinanti Jūratė Sarokienė. Pasak jos, įžodintas filmas padėjo atgaivinti matytą, pažintą gamtos pasaulį, jo detales. Kitaip yra tiems, kurie šių vaizdinių neturi. Daiktą, gyvūną (ar bent jų iškamšas muziejuose) jiems reikia paliesti, kad juos suvoktų, galėtų įsivaizduoti.
Žinoma, yra dalykų, kurių žiūrėdamas „Sengirę“ neapčiuopsi. Kai aktorė J. Vilūnaitė sako „Aušta“ arba „Palaukėje temsta, kyla rūkas“, telieka panirti į savo fantazijos pasaulį ir pačiam susikurti vaizdą, kaip atrodo girios tankmė ar vandens gelmėje skendintis miškas.
Režisierius parodė ne tik stumbrą, bet ir miegapelės urvą
I. Jokštytė regėjimą prarado būdama dvejų metukų. Kokioje girioje pabuvo ji? „Pirmą kartą filme jaučiausi taip gyvai esanti veiksme. Kartais atrodė, kad jaučiu vėją, persmelktą miško kvapų, atrodė, buvau pačioje girioje. Taigi pati giria man buvo labai gyva ir turtinga, – įspūdžiais dalijasi mergina. – Dar svarbiau tai, kad turėjau galimybę stebėti dinamišką girios gyvenimą, kuris paprastai man neprieinamas. Galiu skaityti knygas, kuriose aprašytos gyvūnų ypatybės, galiu net klausyti gyvūnijos dokumentikos, kurios apskritai yra labai daug. Bet šį kartą nebuvo jokios beletristikos, tik paprasta kasdienybė, kuri šiame filme tapo ne tokia jau paprasta.“
Pasak Irmos, įdomu suvokti, kad režisierius matė ne tik didžiuosius gyvūnus, kurie užima daug erdvės. Jis nusivedė žiūrovą į gėlės žiedą, į pelėdos uoksą, į miegapelės urvą... Jis matė, ką veikia ir kaip bendrauja musės, pastebėjo mažiausią vabalėlį. „Šis amžinas judėjimas, apie kurį visuomet žinojau, nepaprastai įtraukė ir leido ne tik pasisemti daug žinių, bet ir praturtinti save gyviausiomis emocijomis bei džiaugsmu, kad lygiavertiškai stebi filmą kartu su visais“, – įspūdžiais dalijasi Irma.
Vaizdai suintrigavo? Norite sužinoti daugiau?
Įvairūs televizijos kanalai rodo nemažai dokumentinių filmų apie gamtą. Diktoriaus balsas juose – įprastas dalykas. Ar toks filmų įgarsinimas skiriasi nuo „Sengirės“ įžodinimo? Pasak I. Jokštytės, skirtumas labai paprastas: visų pirma, filmai pas mus apskritai neturi garsinių aprašymų. „Sengirė“ – tik trečiasis lietuviškas filmas, kurį neregiai turėjo galimybę stebėti visavertiškai. „Garsinio aprašo tikslas – nupasakoti vaizdą, matomą ekrane, o bet koks kitas tekstas yra tiesiogiai susijęs su filmo informaciniu turiniu“, – sako mergina.
Režisierius M. Survila sako galvojęs, kiek ir kokios informacijos pateikti neregintiems žiūrovams. Juk už kadro – tiek daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje gyvena net 20 procentų visos juodųjų gandrų populiacijos, todėl mums tenka didžiulė atsakomybė už jų išlikimą, arba kad iš mažų lopinėlių nuo Ignalinos iki Rusnės miškų režisieriaus sukurtoje sengirėje yra tik du didžiojo apuoko lizdai, apie kuriuos žino vos keletas žmonių, ir šia informacija su pirmu pasitaikiusiu nesidalija. Arba kad atstumas tarp išskleistų jūrinio erelio sparnų – net 2 metrai ir 40 centimetrų, o jo kojų pirštai – kaip suaugusio vyro rankos. Nors tokių ir panašių detalių režisierius gali papasakoti devynias galybes, vis dėlto nusprendė leisti jas atrasti patiems žiūrovams. Filmu siekta ne vien parodyti slėpiningiausius sengirės kampelius ir jos gyventojus, bet paskatinti patiems pasiieškoti detalesnės informacijos apie sudominusius dalykus. Tokia pačia nuostata režisierius vadovavosi ir įžodindamas filmą neregiams.
Neregiams pritaikytas seansas – vienintelis?
Po „Sengirės“ peržiūros surengtame aptarime savo įspūdžiais pasidalijęs žiūrovas sakė esąs vienas iš tų 54 tūkst. filmą jau anksčiau mačiusių kino mėgėjų. Pasak vyriškio, įžodintas filmo variantas jam palikęs didesnį įspūdį. Jo nuomone, šį filmą būtinai reikėtų pamatyti ir kitų miestų regėjimo negalią turintiems žmonėms, o galbūt ne vien jiems, bet ir kitiems žiūrovams. Teisūs neįgalieji, sakydami, kad kas patogu jiems, naudinga visiems.
M. Survila sako, kad užsienio šalyse tokie įgarsinimai – įprastas dalykas. Lietuvoje „Sengirė“ tapo pirmuoju neregiams profesionaliai pritaikytu filmu, kurio jie gali klausytis per specialias ausines. Jam pritaria ir I. Jokštytė. Pasak merginos, Lietuvoje garsinis filmo aprašas gali skambėti ar atrodyti kaip labai savitas ar išskirtinis. Palyginti su pasauline praktika, tai labai natūralus ir kasdienis reiškinys. Tokį aprašą daugelyje šalių turi ne tik kino teatruose rodomi filmai, bet ir televizijos laidos ar kitos programos. Vis dėlto šis garso aprašas išsiskiria aukščiausio lygio profesionalės J. Vilūnaitės darbu. „Paprastai, kai klausaisi garsinio aprašo, tiesiog džiaugiesi, kad jis apskritai yra, ir tokių smulkmenų kaip skaitovo balsas nesureikšmini. O jis tikrai ne visuomet būna itin malonus ausiai, – sako Irma. – O J. Vilūnaitės klausytis buvo taip gera! Ji taip pat, rodės, buvo toje „Sengirėje“.
„Pagrindinis dalykas – turėti sinchroninį vertimą užtikrinančią įrangą. Visa kita – nesunkiai įgyvendinami dalykai“, – sako M. Survila. Vis dėlto režisierius pripažino, kad prie „Sengirės“ pritaikymo akliesiems dirbo tikrai nemaža komanda. Jis dėkojo prie šio projekto prisidėjusioms ir neatlygintinai padėjusioms konsultantėms G. Norkutei ir L. Norkienei, tekstą padėjusiai taisyti Rasai Valantinaitei, profesionaliai jį įskaičiusiai aktorei J. Vilūnaitei, studiją suteikusiai muzikos grupei „8 kambarys“ ir, žinoma, reikiama įranga ir ausinėmis aprūpinusiai bendrovei „Sintonas“.
Sostinėje parodytas neregiams pritaikytas „Sengirės“ seansas – kol kas toks vienintelis. Vis dėlto gal žengę vieną žingsnį nesustosime ir keliausime toliau?
