Gyvuoja 10 metų
„Open Life“ – tai bendras minėto orkestro ir muzikai gabių neregių atlikėjų projektas, remiamas Ukrainos kultūros fondo. Apie šį projektą Lietuvoje išgirdome prieš dvejus metus. Šių metų pavasarį „Open Life“ festivalyje Lvove viešėjo regėjimo negalią turinti dainininkė iš Lietuvos Jūratė Vizbaraitė, o spalio pradžioje, gavę Ukrainos kultūros fondo paramą, projekto dalyviai atvyko į Lietuvą.
Ukrainiečiai mūsų šalyje surengė tris koncertus: po vieną Vilniaus ir Kauno aklųjų bendruomenėse ir dar vieną Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kartu su svečiais iš Ukrainos koncertavo ir du Lietuvos dainininkai – solistė J. Vizbaraitė ir populiariosios muzikos atlikėjas Gražvydas Sidiniauskas.
„Open Life“ projekto koncertus Lietuvoje organizavo Lietuvos aklųjų biblioteka kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Tik bibliotekoje dirbančių aktyvių ir šio projekto svarba tikinčių žmonių dėka pavyko suorganizuoti nemakomamus koncertus prestižinėje šv. Kotrynos bažnyčios salėje.
„Projektas „Open Life“ gyvuoja jau 10 metų, – pasakojo Lvovo Nacionalinio dramos teatro orkestro vadovas B. Močuradas. – Neregiams suteikiame galimybę dainuoti su profesionaliu orkestru profesionalioje scenoje.“
Norėjo keisti situaciją
Projekto „Open Life“ idėja daugiau nei prieš dešimtmetį gimė Lvove gyvenančiai neregei Oksanai Potymko. Oksana regėjimo neteko staiga, jau būdama gydytoja. „Šešerius metus vadovavau Ukrainos aklųjų sąjungos Lvovo skyriui, – pasakoja O. Potymko. – Pamačiau, kad Lvove ir kituose miestuose gyvena daug muzikai gabių ir net talentingų neregių, bet jie neturi kur parodyti savo gebėjimų – dažniausiai neregiai koncertuoja neregiams. Supratau, kad situaciją reikia keisti – suteikti žmonėms galimybę dainuoti ne tik savo scenose ir ne tik saviems klausytojams.“
Su šia idėja Oksana kreipėsi į M. Zankoveckos teatro orkestro vadovą B. Močuradą. Vadovas priėmė, išklausė, nepasakė „Ne“. Tačiau, anot pašnekovės, su panašaus pobūdžio pasiūlymais tuomet į jį kreipdavosi daug žmonių: ateidavo, pamėtėdavo kokią idėją ir išeidavo. Vis dėlto šį kartą taip nenutiko.
Gavusi orkestro vadovo sutikimą, O. Potymko pradėjo ieškoti neregių, galinčių ir norinčių dainuoti su profesionaliais muzikantais. Po mėnesio kito jau turėjo grupelę norinčių. O. Potymko neslepia, kad orkestro vadovas gerokai nustebo – pati pasiūlė ir pati padarė! Surizikavo pabandyti. Šitaip Lvove įvyko pirmasis „Open Life“ koncertas.
„Tiesą pasakius, projektą įsivaizdavome kaip vienkartinį renginį, – prisimena jo vadovė. – Koncertas praėjo labai sėkmingai, publika mus sutiko irgi šiltai. Žmonės iš visos Ukrainos pradėjo skambinti, teirautis, kada bus kitas „Open Life“ renginys. Taip atsirado dar vienas ir dar vienas. Šitaip vienkartinė idėja jau persirito į antrą dešimtmetį.“
Pasak O. Potymko, teatrų ir orkestrų Ukrainoje daug, bet atsirado tik vienas, kurio muzikantai ir vadovas nepabūgo dirbti su neregiais, todėl draugystę su šiuo orkestru tiek ji, tiek ir kiti projekto dalyviai ypač brangina. „Per 10 metų surengėme daugiau nei 70 koncertų, projektas tapo tarptautiniu: jame dalyvauja dainininkų iš Sakartvelo, Lenkijos, Švedijos. Išvažinėjome ne tik visą Ukrainą, bet dainavome ir Vengrijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Švedijoje, dabar – ir Lietuvoje“, – pasakoja Oksana.
Paklaustas, ar nekyla sunkumų dirbant su neregiais dainininkais, nematančiais dirigento lazdelės, orkestro vadovas B. Močuradas sako: „Be abejonės, yra tam tikra specifika. Iš pradžių susigalvodavome visokių gudrybių, žinomų tik man ir dainininkams, bet ilgiau padirbus drauge jų jau nebeprireikia – viskas vyksta natūraliai.“
Savi atradimai
Neregiai, „Open Life“ dalyviai, gyvena įvairiose Ukrainos vietovėse: Lietuvoje dainavę Marija Švardak ir Večislavas Mučičku – Užkarpatėje, Olena Koftun – Poltavoje, Svetlana Paškina – pačiame Lvove. Šiuolaikiniame informacinių technologijų amžiuje atstumai – ne kliūtis bendrauti ar vykdyti bendrą veiklą. Vis dėlto į repeticijas kartą ar du kartus per savaitę neprivažinėsi, todėl dainininkai daug dirba savarankiškai, dalyvauja savo miesto ar rajono muzikiniame gyvenime. Prieš kartą per metus vykstantį festivalį ar koncertinę išvyką visi kartu susirenka kelioms bendroms repeticijoms.
Suprantama, šitaip dirbdamas tikru profesionalu netapsi. Priekabus vertintojas tikriausiai nesunkiai išgirstų mėgėjiškų intonacijų, galbūt pastebėtų vokalo galimybių ribas. Bendruose koncertuose net ir neįgudęs klausytojas nesunkiai galėjo pajusti skirtumą tarp profesionalios lietuvių solistės J. Vizbaraitės ir „Open Life“ dalyvių dainavimo.
Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad vien tik iš labdaringų paskatų, leidžiant akliesiems „žaisti“ muziką, projektas 10 metų nebūtų išgyvenęs. Jame taip pat yra savų talentų ir atradimų. Štai minėtoji O. Koftun, niekam nežinoma neregė mergina, prieš penkerius metus tapo vieno didžiausių televizijos projektų – „Ukrainos talentų“ – nugalėtoja. Po šio projekto ji įsiliejo į „Open Life“ šeimą.
Šiuo metu „Open Life“ projektas vienija daugiau nei pusšimtį profesionalių muzikantų ir regėjimo negalią turinčių dainininkų.
Auga kartu su projektu
Bene didžiausias projekto „Open Life“ savitumas yra tai, kad jame drauge dainuoja tiek suaugę neregiai, tiek ir šią negalią turintys vaikai. Kai kurie jų, pasak M. Potymko, užaugo kartu su projektu. Štai Lietuvoje viešėjusi Sofijka Choma projekte nuo šešerių metų. Dabar Sofijkai vienuolika ir ji svajoja tapti tikra artiste. Bandūrininkui Ostapui Nesterovskiui – keturiolika. Abu jie mokosi Lvovo aklųjų mokykloje, lanko įvairius muzikinius būrelius ir kartu dalyvauja „Open Life“ projekte. Abu nuo mažų dienų pratinasi prie scenos, kelionių, artistui reikalingos disciplinos. O svarbiausia – mato, kaip dirba suaugę muzikantai.
Dar vienai projekto žvaigždutei – Dianai Patarehai – devyneri. Ji mokosi bendrojo ugdymo mokykloje drauge su matančiais bendraamžiais. Dalyvaudama koncertuose Lietuvoje, užkimus balsui, Diana tepasakė tik keletą angliškų eilėraštukų, tačiau ir ji jau mokosi įveikti scenos baimę.
„Mūsų kelionės nelengvos, dažnai varginančios, – pasakoja O. Potymko. – Bet vaikai jas ištveria labai šauniai. Nori keliauti drauge su suaugusiais artistais, nuolat klausinėja, kam reikalingas tas ar anas instrumentas, kaip reikia juo groti. Vaikai nuo mažų dienų panyra į muzikos pasaulį, turi galimybę būti ne tik tarp aklųjų, bet ir tarp reginčiųjų. Auga lengvai bendraujantys, smalsūs.“
Pritaria įtraukiajam aklųjų ugdymui
Ukrainoje, kaip ir daugelyje Vakarų šalių, specialiosios mokyklos sparčiai traukiasi į praeitį. Pati „Open Life“ steigėja ir vadovė O. Potymko – įtraukiojo aklųjų ugdymo šalininkė. Kad padėtų bendrojo ugdymo mokyklose besimokantiems neregiams, 2011 m. prie Lvovo politechnikos universiteto ji įkūrė specialų resursų centrą. Jame visos Ukrainos neregiams vaikams specialiu formatu „Daisy“ leidžiami reikalingi vadovėliai, kitos mokymo priemonės.
„Esu už tai, kad aklieji mokytųsi įprastose mokyklose, bet kartu nepritariu perlenkimams, kad specialiąsias mokyklas reikėtų tuojau pat uždaryti. Jos egzistuoja, matyt, egzistuos ir ateityje. Jos turi mokymo bazę, bet bėda ta, kad seni kadrai atpratę ką nors daryti“, – savo nuostatas į nematančių vaikų švietimą apibendrina O. Potymko.
