Mulai, gyvieji konteineriai, rijikai – taip vadinami narkotikų kontrabandininkai, gabenantys narkotikus skrandyje ir įvairiausiuose daiktuose, drabužiuose, etc. Jie rizikuoja ne tik ilgiems metams netekti laisvės, bet dar labiau – sveikatos ir gyvybės. Tačiau lengvais pinigais vadinamas atlygis už šį darbą dažnai nustelbia visas baimes.
Policijos ataskaitose narkotikų kurjeriai – tik sausa statistika, rodanti didėjantį arba mažėjantį nusikaltimų skaičių. Bet už kiekvieno skaičiaus slypi asmeninės tragedijos, sudaužytos viltys, iš gyvenimo išbraukti metai ar net mirtys.
„Džiaugčiausi, jei mano filmas bent vienam padėtų neįsipainioti į šias pinkles. Jame nėra jokio moralizavimo, svarstymo, kas gerai, o kas blogai, kas teisus, kas klysta. Yra tik problema ir mūsiškiai, kurie vieni palikti Pietų Amerikoje“, – sakė filmą apie lietuvius, sučiuptus su kokainu ir ilgam sėdusius į Peru kalėjimus, sukūręs M.Starkus.
– Kaip sumanėte imtis tokios temos? – pasiteiravau žurnalisto, keliautojo, TV laidų ir renginių vedėjo, prodiuserio M.Starkaus.
– Filmas brandintas pamažu ir ilgai. Labiau gilintis į mulų temą pradėjau prieš šešerius metus. Tuo metu su Vytaru Radzevičiumi keliavome po Pietų Ameriką – tai buvo mūsų antras projektas „Kitą kartą Pietų Amerikoje“.
Atsidūrėme Kolumbijoje, Bogotoje bendravome su muzikanto Jurgio Didžiulio seneliais. Jo močiutė Laima Didžiulienė, buvusi Lietuvos garbės konsulė Kolumbijoje, pagal savo pareigybes turėjo bendrauti su kalėjime atsidūrusiais lietuviais ir didžioji jų dalis buvo įkalinti už tai, kad vienokiu ar kitokiu būdu bandė gabenti narkotikus.
Kolumbijoje šios temos neišvengsi. Istorijos apie mulus mane sudomino, užsimaniau jas papasakoti, nes Lietuvoje ši tema nėra gerai žinoma - tik kažkur kažkas viena ausimi girdėta.
Keliavome ir po kitas šalis – Meksiką, Panamą, Salvadorą, atsirado vis daugiau istorijų, pažinčių, skaičiau daug literatūros apie tai. Pradėjau bendrauti su airiu Paulu Keany, kuris kaip mulas sėdėjo Venesuelos kalėjime, paskui išėjo, be dokumentų pabėgo iš šalies, parašė knygą „Kokaino dienoraštis“ (The Cocaine Diaries). Joje minimas vienas lietuvis, kuris kalėjo su juo, ten piešė grafičius. To lietuvio neradau, bet tai buvo dar vienas žingsnis į priekį.
Taip pamažu pradėjau kurti dokumentinį filmą. Praėjo šešeri metai ir dabar bus jo premjera.
– Pradėjote Kolumbijoje, bet filmas bus apie Peru sulaikytus narkotikų gabentojus. Kodėl būtent Peru?
– Peru – viena pagrindinių kokaino tiekėjų į Europą, šioje šalyje įkalinta daugiausia mūsų tautiečių. Be to, atsirado galimybė ten patekti į kalėjimus – padėjo Lietuvos konsulatas, kuris, beje, yra San Paule (Brazilija), pažinojau kunigą Edmundą Putrimą, kuris atskrenda iš Kanados į Peru lankyti tenykščių kalinių, dar vienas ten gyvenantis lietuvis padėjo įveikti pirmąsias užkardas.
Susidėjo daug aplinkybių ir atsitiko taip, kad Peru sostinė Lima tapo pagrindine mūsų istorijos vieta.
– Kiek lietuvių Pietų Amerikos šalyse yra patekę į kalėjimus kaip mulai?
– Tai kintamas skaičius, bet šiuo metu yra apie trisdešimt. Vieni išeina, kiti pakliūna.
Kalbėjomės su keliolika, kol galiausiai filmuotis sutiko trys. Iš pradžių radome du kalėjime, o vėliau atsitiktinai užtikome jau išėjusį iš kalėjimo, bet negrįžusį į Lietuvą, tuo metu gyvenusį kažkur lūšnynuose.
Filmavome kelerius metus, etapais, tad mūsų herojų gyvenime daug kas keitėsi: viena mergina sėdėjo kalėjime, minėtasis vyras jau buvo išėjęs į laisvę, kitas išėjo mums filmuojant, bet pirmą kartą su juo susitikome likus metams iki bausmės atlikimo.
– Kaip pavyko įeiti į kalėjimą su kameromis?
– Reikalingi leidimai. Pradėjau ieškoti ryšių, žmonių, kurie galėtų padėti. Konsulatas padėjo patekti į kalėjimus kaip lankytojams, pasikalbėti su žmonėmis be kamerų ir mikrofonų.
Lygiagrečiai vyko kitas darbas – ėjome į tenykštį Kalėjimų departamentą, aiškinome, kas esame ir ko norime. Daug pastangų turėjome įdėti, kol gavome leidimą. Bet ir turėdamas jį nesi tikras, ar pavyks. Buvo tokių situacijų, kai leido patekti į kalėjimą, bet iškart tą leidimą atšaukė.
Tai – sudėtingas žanras. Esi priklausomas nuo visko, niekada nežinai, kas nutiks, su kokiu žmogumi, galinčiu priimti sprendimą, susidursi. Procesas už kadro vertas gal net knygos.
Bet mes gavome leidimus, patekome į vieną, į kitą kalėjimą. Prieš tai, aišku, turėjome susirasti tuos žmones, susitarti, kad jie kalbės. Tai nėra linksmos istorijos, niekas nelinkęs apie tai atvirauti. Bet mums pavyko rasti drąsių žmonių.
– Papasakokite bent vieną istoriją. Nuo ko viskas prasideda ir kuo baigiasi?
– Klasikinės istorijos, paprastas modelis, standartinė situacija: kažkas ateina ir pasiūlo smagiai praleisti savaitgalį Pietų Amerikoje, nemokamai ten nuskristi ir „šį tą“ atvežti. Ateis į viešbutį tam tikri žmonės, atneš lagaminą arba kapsules, kurias reikės praryti, nugabensi į paskirties punktą ir gausi pinigų. Toks šablonas.
Daliai žmonių, kurie vyksta iš Lietuvos ar kitos Europos šalies, net nebūna girdėtas Peru pavadinimas. Bet visų jų interesas vienas - greiti ir, kaip atrodo, lengvi pinigai.
Socialinis mulo portretas nėra vienspalvis: jų amžius labai skirtingas, vyrai ir moterys, kurių negalėtume priskirti tik prie žemiausios, neišsilavinusių žmonių klasės. Yra ir iš pasiturinčių šeimų, auksinio jaunimo, linksmai leidžiančio laiką bei pinigus ir neatsispyrusio grynųjų pinigų, kuriuos gauni iškart, traukai.
– Kiek galima uždirbti iš vienos, pavyzdžiui, skrandžio partijos?
– Uždarbis labai svyruoja – nelygu, kiek veži, gali gauti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų.
Priklauso ir nuo šalies, į kurią gabeni. Pavyzdžiui, Australijos tarifas didesnis, nes ji toliau.
– Kaip Peru kalėjimuose sėdintys lietuviai gabeno narkotikus, konkrečiai – kokainą?
– Vieni skrandyje, kiti lagamine. Rizika didelė tiek vienu, tiek kitu būdu.
Dabar technologijos taip pažengusios, kad oro uostuose keleiviai ne tik pereina arkinį metalo ieškiklį, daiktai patikrinami rentgeno spindulių įrenginiu, bet ir naudojama sprogstamųjų medžiagų aptikimo įranga, užuosti narkotikus išdresuoti šunys. Tačiau žmonės vis tiek kažkodėl įsivaizduoja, kad jiems pavyks.
Pareigūnai nemoja ranka ir į anoniminius pranešimus, rengia staigius reidus, kai į vieną vietą sutraukiama daug pajėgų. Narkotikų vežėjų demaskavimo mechanizmų labai daug, tai visas mokslas, menas ir verslas.
– O sėkmės istorijos neturite nė vienos?
– Gal jų ir yra, bet toks žmogus niekada nesiafišuos.
Žinoma, kad kai kas perveža, kai kas grįžta atgal, kai kas pasitenkina vienu reisu. O kai kas ir miršta, jei skrandyje praplyšta pakuotė.
Yra įvairiausių kokaino pakavimo būdų, bet dažniausiai jis dedamas į prezervatyvą, tada – foliją. Daromos nedidelės kapsulės, kurjeris geria vandenį ir jas ryja. Taip galima pervežti iki 800 gramų, kai kas pajėgia ir kilogramą.
– Kokiomis sąlygomis kali lietuviai Peru kalėjimuose?
– Sunku atsakyti vienareikšmiškai – turėtume lyginti. Ar vienas euras daug, ar mažai? Afrikos šalyje atrodo vienaip, Londone – kitaip.
Dėl kalinimo sąlygų – tas pats. Viena vertus, atrodo geriau negu baisiausiuose filmuose apie Pietų Amerikos kalėjimus, kita vertus, tai vis dėlto įkalinimo įstaiga svetimoje, visiškai skirtingos kultūros, kalbos šalyje. Aišku, ne rojus.
Jei pasakyčiau, kad kali geromis sąlygomis, tikėjausi blogiau, man pasiūlys: pagyvenk, įsitikink, ar čia taip jau gerai. Jei pasakyčiau, kad kali blogomis sąlygomis, man atšaus: „Tu dar nežinai, kas yra blogos sąlygos.“ Taigi viskas reliatyvu.
– Kokio ilgio paprastai būna bausmė? Kaip nuteistieji susišneka su pareigūnais, kitais kaliniais?
– Bent jau Peru, dažniausiai šešeri septyneri metai.
Visi kaliniai išmoksta kalbą. Dabar jie visi puikiai kalba ispaniškai. Jei patenki į kalėjimą, turi išmokti, kad išgyventum, – kitos išeities nėra.
– Ar mūsų nusikaltę tutiečiai sulaukia pagalbos iš konsulų, kitų Lietuvos pareigūnų?
– Nesvarbu, ar esi nusikaltėlis, ar ne, tu esi mūsų šalies pilietis, tavimi privalu rūpintis. Tačiau Pietų Amerikoje teturime vieną konsulatą Brazilijoje, ten dirba vos keli žmonės. Tik rugsėjo mėnesį buvo pasirašyta dvišalė sutartis su Brazilija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo. Tikėtina, kad sutartis įsigalios kitų metų pradžioje.
Šiuo metu, kiek žinau, vedamos derybos su Peru dėl dvišalės sutarties dėl nuteistųjų asmenų perdavimo, bet čia – ilga daina.
Žmogus gali sėsti į kalėjimą Pietų Amerikoje ir niekas apie tai nesužinos, nebent ieškos artimieji. O jeigu neieškos, jei mano, kad kažkur Anglijoje sėdi, dirba? Žmogus patenka tarsi į juodąją skylę, kuri viską praryja.
