„Paryžiuje jis tobulėja, bet nesusiprancūzina. Jo siela pasilieka jauno lietuvio siela.“ (Prancūzų kritikas Paulas Fierensas apie dailininko Makso Bando kūrybą)
„Vasario 16-ąją mūsų žemė tapo laisva valstybe.“ (Iš žydų istorijos vadovėlio)
Tai tik keli fragmentai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) veikiančios parodos „Lietuva litvakų kūryboje“. Parodoje pristatoma Lietuvos žydų kūryba – tapyba, poezija, muzika, teatras, kitos veiklos sritys, kurios vienaip ar kitaip susijusios su Lietuva, jos istorija ir kultūra.
Poezijos ir prisiminimų žemė
Parodos kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė prisimena: „Rengiau keletą žydų dailininkų parodų ir pastebėjau, kad Lietuvos motyvas gana dažnas. Tada savęs ir paklausiau, kodėl nesurengus dar vienos – kaip Lietuvą vaizdavo iš jos kilę dailininkai žydai? Parengti parodą užtruko apie pusantrų metų. Simboliška, kad lankytojus ji kviečia Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį. Dažnai teigiama, kad, nors lietuvių ir žydų kultūros sugyveno taikiai, jos neturėjo ar beveik neturėjo sąlyčio taškų. Sklaidydami istorijos puslapius matome kitką – tų sąlyčio taškų buvo įvairiose žydų ir lietuvių veiklos srityse. Apie tai kalba ir ši paroda.“
Pasak V. Gradinskaitės, bėgant šimtmečiams Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su Lietuva glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę. Žydų menininkams Lietuva tapo ištisu pasauliu – motina, namais, išminties rankraščiu, talismanu, paguoda, suskilusia žeme ir tragiškų netekčių vieta. Lietuvą jie apgaubė meilės, ilgesio ir poetiškos melancholijos atmosfera. Visa tai atsispindi ir parodoje „Lietuva litvakų kūryboje“.
Parodoje akcentuojami svarbiausi litvakų kūrybos aspektai, atskleidžiantys Lietuvos vaizdinių tipizaciją ir transformacijas – nuo romantizuoto istorinio Vilniaus, gimtųjų štetlų ir tradicinio Lietuvos peizažo iki varganų darbininkų kvartalų, miestų griuvėsių ir Lietuvos už spygliuotos geto tvoros. Paroda pasakoja ir apie litvakų tapatybės paieškas daugiakultūriame pasaulyje, besireiškiančias įvairiausiais būdais – nuo gimtųjų vietų prisiminimų ir kūrybos lietuvių kalba iki pavardės pasikeitimo į Litay (hebrajų k. „lietuvis“) grįžus į protėvynę.
Keliauja po pasaulį ir Lietuvą
Paroda „Lietuva litvakų kūryboje“ praėjusią vasarą nukeliavo iki Kinijos. „Sąlyčio taškai tarp Kinijos, Lietuvos ir čia kurtos žydų kultūros tolimi, bet globaliame pasaulyje jų galima rasti, – pasakoja V. Gradinskaitė. – Vienas Kinijos universitetas domisi žydų kultūra, o per ją atrado ir Lietuvą. Kinijoje susidomėjimas tautinėmis mažumomis didėja. Žydai, karaimai, kitos tautinės mažumos, jų sugyvenimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – visos šios temos kelia susidomėjimą Lietuvos istorija ir jos dabartimi.“
Parodos eksponatus lydi išsamus istorinis kontekstas. 15 stendų lietuvių ir anglų kalbomis trumpai pristato Lietuvos šimtmečio istoriją, atskleidžia lietuvių ir žydų sąlyčio taškus, pasakoja jų tarpusavio bendradarbiavimo ir draugystės istorijas kovojant su lietuviškos spaudos draudimu, už Lietuvos nepriklausomybę ir Vilniaus prijungimą prie Lietuvos. Poezijos mėgėjai čia ras iš jidiš į lietuvių kalbą verstų poetų Icchoko Gotlibo, Dovydo Einhorno, Leibos Neiduso eilėraščių, galės perskaityti dailininko Marko Šagalo eilėraštį apie Vilniaus didžiąją sinagogą. Stendai parengti pasitelkus vaizdinę ir dokumentinę medžiagą iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Izraelio, Rusijos, JAV ir Urugvajaus muziejų, archyvų ir privačių kolekcijų. Parodos kuratorė pasakoja, kad informacinė parodos dalis – stendai, techninė įranga – ateinančiais metais keliaus po Lietuvą. Eksponatais ją papildys patys Kauno, Šiaulių, Telšių ir kiti kraštotyros bei etnografijos muziejai.
Gidas akliesiems
Parodą pristato ir specialiai regėjimo negalią turintiems lankytojams sukurtas audiogidas, nuodugniai pristatantis jos turinį. Įtaigūs Audriaus Čaikausko, Reginos Jokubauskaitės ir Vytauto Kubiliaus balsai kviečia lankytojus pasinerti į Lietuvos žydų istorijos fragmentus, pasiklausyti į lietuvių kalbą išverstų eilėraščių ir vizualizuoti analizuojamus dailės kūrinius.
Gidas parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų biblioteka, kuri jau turi nemažai patirties rengiant panašaus pobūdžio gidus. Galima pasidžiaugti, kad savo ekspozicijų ir parodų audiogidus, skirtus regėjimo negalią turintiems žmonėms, parengia vis daugiau muziejų ir parodų organizatorių. Vis dėlto kiekvienas neregys, besidomintis kultūros ir meno pasauliu, pasakys, kad tokių pasakojimų vis tiek labai trūksta.
Eksponuojami paveikslai
Didžiąją parodos „Lietuva litvakų kūryboje“ dalį sudaro žydų dailininkų tapyba. Eksponuojami paveikslai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo, privačių kolekcijų – iš viso apie 40 kūrinių.
Parodoje eksponuojama ankstyvoji Lietuvoje kurta vėliau pasaulyje išgarsėjusių dailininkų Neemijos Arbit Blato, Makso Bando ir Isajos Kulvianskio tapyba, kurios išlikę itin mažai. Lankytojai gali susipažinti su Šolomo Zelmanavičiaus kūryba, pasinerti į Samuelio Bako, Teo Tobiaso, Josės Gurvičiaus ir kitų litvakų tapybinius vaikystės prisiminimus.
Specialiai šiai parodai atsiųstas dailininko Josės Gurvičiaus kūrinys iš jo vardo muziejaus Montevidėjuje. Šį tapybos darbą paskolino dailininko sūnus Martinas Gurvičius. „Nors J. Gurvičius beveik visą gyvenimą praleido Urugvajuje, jo kūryboje rasime ir gimtojo Jiezno motyvų“, – pastebi V. Gradinskaitė.
Pasak parodos kuratorės, labiausiai jaudina tai, kad yra dailininkų, kurie iš Lietuvos išvyko dar būdami vaikai, tačiau savo kūryboje ją nuolat prisimindavo. I. Kulvianskis piešė Lietuvos kraštovaizdį – žalias pievas, jose besiganančias karves, M. Bandas nutapė „Marijampolės pakraštį“, o T. Tobiaso paveiksluose atgimsta iš vaikystės pasakų atkeliavęs skraidantis laivas.
Ypatinga dovana parodai, o kartu ir Žydų muziejui, tapo dailininko N. Arbit Blato įsūnio Michaelio Philipo Daviso padovanoti šeši ankstyvojo periodo dailininko darbai – penki peizažai ir vienas portretas. Ankstyvosios Lietuvoje kurtos N. Arbit Blato tapybos išlikę itin mažai. Joje irgi matome lietuviškų motyvų.
Ką veikti neregiui?
Nepaisydami garsinio parodos gido, skeptikai galėtų klausti: ką vis dėlto dailės parodoje veikti regėjimo negalią turinčiam ar visiškai nematančiam žmogui? Vienareikšmio atsakymo į šį, atrodytų, tokį paprastą klausimą turbūt niekada nerasime. Silpnaregiai, dar matantys pasaulio spalvas ir formas, gali jomis žavėtis ir dailės kūrinių parodoje. Aklieji, lėtai keliaudami nuo paveikslo prie paveikslo, – pajusti parodos nuotaiką ir dvasią (ji tikrai egzistuoja ir kiekvienu atveju yra šiek tiek kitokia), paklausyti įtaigaus parodos kuratorės ar kito muziejaus darbuotojo pasakojimo apie eksponuojamų kūrinių ir jų autorių likimus, formų ir spalvų žaismą; nusišypsoti išgirdę pasakojimą apie tai, kaip žydų dailininkas Šolomas Zelmanavičius ir lietuvių rašytojas Pulgis Andriušis 1929-ųjų vasarą, pasikinkę lietuvišką žemaituką, susikrovę minėto dailininko paveikslus ir pasiėmę lietuvių bei žydų vėliavas, keliavo po Europą rengdami parodas ir garsindami Lietuvos vardą.
Jaunieji lankytojai šioje parodoje gali susipažinti su žydų kultūra, jų gyvenimo būdu ar tiesiog linksmai praleisti laiką prie specialiai jiems skirtos dėlionės. Ant magnetinės lentos galima priklijuoti vežimą su jame sėdinčiu žmogumi, žydų sinagogą, katalikų bažnyčią ar stačiatikių cerkvę. Kuriant dėlionę orientuotasi į vaikus, tačiau neregys, į rankas paėmęs magnetinę bažnyčią ar sinagogą, nustebs atradęs, kad tai labai iliustratyvu ir jam. Būtų dar įdomiau ir iliustratyviau, jeigu tą bažnyčią ar sinagogą iš atskirų detalių galėtų sulipdyti jis pats.
Dėlionės principas pasitelktas Prancūzijos asociacijos „Artesens“ mobilioje parodoje „Nuo Lespiugo „Veneros“ iki Rodeno „Mąstytojo“, tik čia lankytojui siūloma iš detalių sudėti ne kulto objektą, o žmogaus kūną – Venerą, Apoloną ar „Mirštantį vergą“. Taigi akivaizdu, kad esama būdų, kaip regėjimo negalią turinčiam žmogui atskleisti dailės, architektūros pasaulį – pasitelkus fantaziją galima atrasti pačių įvairiausių būdų, dažniausiai nereikalaujančių didelių investicijų ir muziejaus darbuotojų ar parodos rengėjų darbo sąnaudų.
Sąlyčio taškai
Dažnai manome, kad žydų ir lietuvių kultūros, nors ir sugyvendamos, beveik nekomunikavo. „Iš tikrųjų komunikacija vyko įvairiais lygmenimis, ne tik turguje, – sako V. Gradinskaitė. – Žydų spaustuvės spausdino lietuviškas knygas, žydai knygnešiai jas gabendavo per Rusijos ir Vokietijos sieną.“
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma fotografija, kurios antroje pusėje užrašyta: „Žydas, kuris ištikimai sukilėliams 1863 metais tarnavęs“. Parodoje prisimenama 1901 m. Kazlų Rūdoje nutikusi istorija, kaip keli „žydeliai“, su draudžiama spauda patekę caro žandarams į nagus, bet sugebėję išsisukti. Panašių istorijų, kai žydai padėję lietuviams gabenti draudžiamą literatūrą, randame ir daugiau.
Žydai 1918–1919 m. kartu su lietuviais kovoję dėl Lietuvos nepriklausomybės, ją karštai palaikė ir vėliau. Nuo 1933 m. Kaune veikė žydams skirti dvimečiai lietuvių kalbos ir istorijos kursai. Muzikos mėgėjams iškalbingos Danieliaus Dolskio, Danieliaus Pomeranco, Leibos Hokmekerio pavardės.
Šį Lietuvoje ar apie ją kūrusių žydų muzikantų, dailininkų, poetų sąrašą parodos kuratorė V. Gradinskaitė galėtų tęsti dar ilgai. Daugelis jų, kaip ir poetas Dovydas Einhornas, būtų galėję tarti: „Mane sužavėjo ta žemė, kuri žvelgia pro miglą.“ Galima tik džiaugtis, kad parodos organizatoriai, pristatydami litvakų kultūrą, nepamiršo ir regėjimo negalią turinčių žmonių. Daugelį pavardžių, žydų istorijos ir kultūros faktų atėję į parodą ar klausydami audiogidą jie tikrai išgirs pirmą kartą.
