Pusė tūkstančio žiūrovų
Filmo peržiūros vyko kino teatro „Forum Cinemas“ salėse Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Vilniuje. Peržiūrose iš viso apsilankė apie 500 žiūrovų, daugiausiai jų susirinko Klaipėdoje – ten filmo seansas sutraukė 127 žmones.
„Labai šviesus filmas“, – apibendrina panevėžietis Arvydas. „Susigraudinau“, – sako taip pat panevėžietė Jūratė. „Nuostabu!“ – savo emocijų neslepia jaunoji žiūrovė Lorena. Po kiekvienos peržiūros visada atsirasdavo neregių, kurie ištardavo: „Dabar filmą pamačiau ir aš!“
LAB turi dar keletą filmų, kuriuos ketina parodyti parengusi garsinį apibūdinimą. „Vykdome apklausas, ieškome optimaliausio varianto, – pasakoja LAB direktoriaus pavaduotojas plėtrai Darius Tamošiūnas. – Vienuose filmuose daug veiksmo ir mažai kalbama, kituose daug veiksmo ir daug dialogų, todėl garsinį apibūdinimą tiesiog sunku įterpti – norint tai padaryti, reikia filmą nuolat stabdyti, ilgėja jo trukmė. Šis būdas nepatinka gerai regintiems arba dar šiek tiek matantiems žiūrovams. Esame ieškojimų kelyje, bet tikimės, kad aukso vidurį rasime.“
Istorija apie ištikimybę
Filmas „Šuns tikslas“ sukurtas remiantis 2010 m. išleista to paties pavadinimo W. Bruce Camerono knyga – istorija apie žmogaus ir gyvūno draugystę. Aklieji šį kūrinį jau gali išklausyti kaip garsinę knygą. Filmo garsinį apibūdinimą parengė VU Kauno humanitarinio fakulteto dėstytoja Laura Niedzviegienė ir to paties fakulteto studentė Kristina Meilūnaitė, įskaitė diktorius Audrius Čaikauskas.
Filmais „Šokoladas“, „Sidro namų taisyklės“ ir kitais pasaulyje išgarsėjęs režisierius Lasse Hallstromas ekranizavo ir plačiai žinomą istoriją apie keturkojį, tapusį ištikimybės žmogui pavyzdžiu, – šunį Hačiko. 2017 m. dienos šviesą išvydo „Šuns tikslas“ – filmas apie šunelį Beilį ir berniuką Itaną. Deja, šuneliai gyvena trumpiau nei žmonės. Itanas tebebuvo jaunuolis, kai Beilis paseno ir padvėsė. Tačiau tuo ši istorija nesibaigia. Po trumpo nebūties laikotarpio Beilis staiga suprato, kad vėl yra gyvas – vėl mažas šunelis. Beilis atgimė dar keletą kartų, kitais šunimis ir kitose vietose, kol galų gale, po daugelio metų, likimas jį vėl atvedė ten, kur viskas prasidėjo – į dabar jau suaugusio Itano namus.
Pasakę, kad šitaip nebūna – nei šunys, nei žmonės nesireinkarnuoja, matyt, būsite teisūs. Juolab kad ir krikščioniškasis mokymas nežada, kad artimus žmones ir ištikimus šunis šioje žemėje susitiksime dar kartą, ir pats filmas savo turiniu ir struktūra, pasak jį mačiusių, šiek tiek primena pernelyg optimistiškai piešiamą „amerikietiškąją svajonę“. Nepaisant to, daugiau nei pusantros valandos su šuneliu Beiliu ir jo įsikūnijimais praeina beveik nepastebimai.
„Pats esu auginęs visą būrį gyvūnų, ir kiekvieno netektis man primena pasaulio pabaigą. Įsijausti į vaidmenį šioje juostoje buvo labai paprasta, nes vadovavausi asmenine patirtimi“, – sakė pagrindinį filmo veikėją vaidinęs aktorius D. Quaide’as.
Nuo trijų iki penkių
Šių metų rugsėjo pradžioje kultūros vadybininkė Asta Dumbrauskaitė pristatė Kultūros prieinamumo žmonėms su negalia didinimo modelį. Jame siūloma, kaip Lietuvoje kuriamus ir rodomus filmus pritaikyti klausos ir regos negalią turintiems žmonėms. „Vykdžiau apklausą, kurioje dalyvavo apie 200 žmonių, – sakė A. Dumbrauskaitė. – Paaiškėjo, kad regėjimo negalią turintys žmonės kino teatruose beveik nesilanko, viešai prieinamų filmų su garsiniu apibūdinimu iki šiol Lietuvoje tėra tik trys. Poreikis yra, bet jis visiškai netenkinamas.“
Prieš mėnesį festivalyje „Nepatogus kinas“ akliesiems, pasitelkus garsinio apibūdinimo metodą, parodyta režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinė juosta „Sengirė“, dabar – „Šuns tikslas“. Šitaip regos negalią turintiems prieinamų filmų nuo A. Dumbrauskaitės minėtų trijų padaugėjo iki penkių, bet vis tiek tai labai mažai.
A. Dumbrauskaitė parengė rekomendacijas, kaip situaciją reikėtų keisti. Aklųjų atveju tai galėtų būti speciali mobilioji programa išmaniajame telefone. Kol kas neaišku, kas tokią programa kurtų ir ją finansuotų. Rugsėjį šis klausimas svarstytas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos suburtoje Neįgaliųjų reikalų taryboje, tačiau nieko tąkart nenuspręsta. Kalbant biurokratų kalba, klausimas lieka atviras, o programėlė „kabo“ kažkur tarp Socialinės apsaugos ir darbo bei Kultūros ministerijų ir joms pavaldžių institucijų.
Galimybių įvairovė
Kultūros vadybininkė A. Dumbrauskaitė savo darbe tyrinėjo, kaip filmai regėjimo ir klausos negalią turintiems žmonėms pritaikomi kitose šalyse – Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje ir Vokietijoje. Situacija, pasak jos, skirtinga, skirtinga ir teisinė bazė, bet ją nustebino priemonių ir galimybių įvairovė. Tose valstybėse irgi susiduriama su techninėmis pritaikymo problemomis, bet galimybių vis tiek yra daug daugiau nei Lietuvoje. Šiose šalyse didelis dėmesys skiriamas žmogaus teisei į informaciją ir jos prieinamumą.
Australijoje yra daug neįgaliųjų teises įgyvendinančių organizacijų, besirūpinančių, kad būtų prieinama kuo daugiau vizualinės produkcijos akliesiems ir garsinės – kurtiesiems. Keturi didžiausi šios šalies kino teatrų tinklai inicijavo projektą, kuriuo siekia, kad juose rodomi filmai būtų pritaikomi regėjimo ir klausos negalią turintiems žmonėms.
Vokietijoje pritaikymo lygis aukštas, bet labai netolygus, didelis vaidmuo tenka nevyriausybinėms organizacijoms. Štai Bavarijos aklųjų organizacija turi savo įmonę, kuri akliesiems pritaiko filmus, priima kino gamintojų užsakymus. Jungtinėje Karalystėje svarbų vaidmenį vaidina nediskriminavimo įstatymas: visi šalyje gyvenantys žmonės, taip pat ir neįgalūs, turi turėti priėjimą prie visų paslaugų ir informacijos. Švedijoje daug filmų turi garsinius titrus, galima rinktis, kas patogiau – garsinis vaizdavimas ar garsiniai titrai. Daug patirties, rengiant garsinius kino filmų komentarus, turi ispanai. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jiems kilo mintis pradėti kino filmus transliuoti per radiją. Tuomet paaiškėjo, kad regintiesiems radijo klausytojams irgi naudingi specialūs garsiniai komentarai.
Tokios valstybės kaip Ispanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Vokietija turi kelių dešimtmečių garsinio vaizdavimo tradicijas ir patirtį. Didelio susidomėjimo garsinis kino filmų, spektaklių vaizdavimas sulaukia Ukrainoje. Lietuvoje ši veiklos sritis po truputį irgi įsibėgėja, tiesdama supratimo tiltus tiek tarp žmonių, tiek tarp atskirų kultūrinio veikimo sričių.
Filmo peržiūros organizuojamos pagal Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamą projektą „Išgirsk kiną: filmas su garsiniu vaizdavimu, skirtas regos negalią turintiems asmenims ir visuomenei“.
