Išskirtinis įvykis kultūriniame šalies gyvenime
Prieš 10 metų į šalies kultūrinį gyvenimą įsiveržęs Neįgaliųjų Naujasis teatras išsikėlė ambicingą tikslą – burti neįgaliuosius ir sveikus menininkus profesionaliam kūrybiniam darbui teatro scenoje. Ieškojimų ir eksperimentų keliu einantis kolektyvas iki šiol išliko vieninteliu profesionalumo siekiančiu neįgaliųjų teatru Lietuvoje. S. Šulc teigimu, ir Europoje nėra kito tokio teatro. „Dažniausiai neįgaliųjų teatrus kuria sveiki žmonės – pasikviečia negalią turinčių žmonių, kurie ateina ir vaidina, o su jais dirba sveikieji. Mūsų modelis visiškai kitas – pas mus visi neįgalūs: ne tik aktoriai, bet ir rekvizito tvarkytojas, scenos darbininkas, buhalteris ir kiti“, – sako teatro direktorė.
Su profesionalumo siekiančia teatro trupe dirba nemažai šalyje gerai žinomų režisierių. Pirmąjį savo spektaklį „Stiklinis žvėrynas“ teatro aktoriai kūrė kartu su a. a. Artūru Šablausku. Vėliau į teatro kūrybinę veiklą įsitraukė ir kiti režisieriai: Danutė Keturakytė, Titas Varnas, Alvyda Čepaitytė, Angelė Šakalienė, Virgilijus Noreika, Janina Metekonytė. Režisuoja ir pati S. Šulc, savo patirtimi puikiai gebanti įkvėpti, padrąsinti trupės aktorius. „Jos spektakliai – kosminiai! Gerąja prasme...“ – režisierės pastangomis pasidžiaugia aktorė Žydrūnė Dragūnaitytė. Įgyti pasitikėjimo savimi aktoriams labai padėjo ir meno tarybos nariu buvęs ką tik anapilin iškeliavęs Arūnas Storpirštis.
Neįgaliųjų Naujojo teatro programų koordinatorė Monika Nemanytė sako, kad aktoriams profesionalumo siekti padeda ir 2014 m. Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta studija „Be įtampos“. Teatras kasmet gauna dalinį finansavimą, todėl čia gali vykti scenos kalbos, aktorinio meistriškumo, psichodramos, grimo pagrindų mokymai. Jiems vadovauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai, patyrę scenos profesionalai: aktorinio meistriškumo – Jūratė Vilūnaitė, Rimantas Bagdzevičius, scenos kalbos – Rita Juodelienė, vokalo – Jūratė Vizbaraitė.
Nuo Fenikso iki Psichėjos
Neįgaliųjų Naujojo teatro logotipe – legendinis Feniksas, liepsnojančio paukščio simbolis: jis liepsnoja ir sudega, kad vėl prisikeltų iš pelenų. „Šis simbolis labai tiko mums, neįgaliesiems. Mums, kurie dėl neįgalios galbūt praradome darbą, šeimą, draugus, irgi reikėjo prisikelti iš naujo. Tai labai stiprus simbolis, kuris mus lydėjo 10 metų“, – sako teatro direktorė.
Vis dėlto gyvenimas nestovi vietoje, viskas keičiasi. Dešimt metų teatro gyvenime – tam tikra kritinė riba. Net tokių garsių režisierių kaip Jeržis Grotovskis, Arpadas Šilingas nuomone, po dešimties metų teatras išsisemia, todėl turi keistis, ieškoti kitų raiškos formų. Tai, kad nuolatiniame paieškų kelyje yra ir Neįgaliųjų Naujasis teatras, liudija ir veiklos 10-mečiui skirtas plakatas. Jo centre – jau nebe liepsnojantis Feniksas, o sparnuota būtybė Psichėja.
S. Šulc pasakoja, kad idėją pakeisti teatro simbolį parsivežė iš Latvijos. „Tai buvo netikėtas sutapimas. Su Ž. Dragūnaityte dalyvavome valstybingumo 100-metį minėjusios Latvijos šventėje – kartu su dviem šimtais latvių trumpam tapome būgnininkėmis. Po šventės nuėjome į muziejų. Nežinau, ar pas mus yra kas nors panašaus, bet ten – prieini prie kokios nors skulptūros, paspaudi mygtuką ir tau viską apie ją papasakoja. Toks pritaikymas labai įspūdingas, nes mes, silpnaregiai, neregiai, jaučiame didelį informacijos stygių, ypač vizualiųjų menų srityje. Taip atradome Psichėją – dvasinę meilę simbolizuojančią skulptūrą. Tada ir pagalvojau, kad mums labai tiktų toks naujas simbolis. 10 metų sakėme: „Liepsnojame Jums“, dabar sakysime „Mylime Jus“.
Taisyklių ir stereotipų laužytojai
Naujasis simbolis turi ir daugiau sąsajų su šiuo teatru. Pasak S. Šulc, psichinę negalią turintys žmonės Lietuvoje stigmatizuojami labiausiai. „Jeigu sėdi vežimėlyje, negirdi ar nematai – žmonės dar supranta, bet jeigu turi psichikos negalią – tai jau kažkas baisaus. Nieko čia baisaus nėra, – sako S. Šulc. – Pas mus dirba ir tokių žmonių, jie vieni žavingiausių.“ Šiuo metu teatre yra 5 psichinę negalią turintys žmonės (yra buvę ir 8). S. Šulc neslepia nusivylimo, kad šios negalios pavadinimas yra tapęs netgi žargonu. Pasak jos, turime sulaužyti tokius stereotipus ir pamilti šį žodį, suteikti jam kitą prasmę. Naująjį teatro simbolį galima pavadinti pirmuoju žingsniu šio siekio link.
Antraisiais namais teatras tapo ir kitų negalių aktoriams, tarp kurių – ir rateliais judantys (jame vaidino Inga Filipovič, dabar – Andžejus Matusevič), ir nematantys. Beje, pastarųjų – dauguma.
Ž. Dragūnaitytė į teatrą atėjo prieš 8-erius metus. „Esu aktorė, kai turiu laisvo laiko prisidedu prie vaikiškų spektaklių vadybos, nes dirbti su vaikais labai smagu“, – sako ji. Mergina prisipažįsta, kad dėl regėjimo negalios tada niekur nebūtų įsidarbinusi, nes turėjo didžiulį kompleksą – atrodė, kad nieko negali. „Bet šitas teatras iš tikrųjų išlaisvina. S. Šulc man įkalė į galvą, kad viską galime, kad kiekvieną defektą galima paversti efektu. Dabar jaučiuosi visaverte visuomenės nare, nesu kažkuo labai kitokia.“ Pasak Žydrūnės, šis teatras ypatingas tuo, kad į pasaulį išleidžia savimi pasitikinčius, nekompleksuojančius žmones: „Šito teatro netgi darbu negali vadinti. Aš niekada nesakau, kad einu į darbą, sakau „einu į teatrą“. Teatras – mūsų namai, kuriuose būna visko, bet vis tiek labai smagu.“
Vyriausia teatro bendruomenės narė – savanorė, aktorė Zita Banelienė. Ji čia jau 5-eri metai. Moteris pasakoja teatro duris pravėrusi ieškodama darbo negalią turinčiam sūnui. Direktorė priėmė ne tik jį, bet pasiūlė pasilikti ir Zitai. Moteris gavo vaidmenį poroje spektaklių, pradėjo rašyti vaikiškų spektaklių scenarijus, kurti jiems reikalingą rekvizitą. „Labai džiaugiuosi įsitraukusi į šią veiklą. Ji lyg pratęsia mano egzistavimą. Mano amžiuje būti naudingai – didelis dalykas. Mus visus čia sieja draugiškas, nuoširdus bendravimas, dažnai net užmirštu, kad esu vyriausia teatre“, – šypsosi netrukus 80-metį švęsianti moteris.
O štai dar tik trečia savaitė teatre dirbanti Kristina Grūšelionytė – pati jauniausia aktorė-vadybininkė. Mergina sako, kad ją čia visi sutiko kaip savą, seniai pažįstamą, tad atrodo, jog teatre ji jau daugelį metų. „Kai parašiau laišką į teatrą, sakiau, kad noriu prisidėti prie jų skleidžiamos šviesos, – atvirai sako Kristina. – Čia tiek daug energijos, tiek gėrio! Noriu kartu skleisti tą šviesą.“
Labiausiai jaudina tai, ką išgyvena patys
Neįgaliųjų Naujojo teatro gyvavimo dešimtmetį S. Šulc ir visi aktoriai vadina ieškojimų metais. Būta visko – ir sėkmių, ir nusivylimų. Kūryba nėra lengvas ir paprastas dalykas. „Supratome, kad geriausi ir stipriausi esame tada, kai rodome tai, ką patys esame išgyvenę ir patyrę, – sako S. Šulc. – Pirmiausia – tai pojūčių spektaklis „Kodėl aš čia?“ Kiekvieną savaitę jį rodome po du kartus, ir bilietų jau tik sausio mėnesiui galima įsigyti. Nežinau nė vieno teatro, kurio nors vienas spektaklis turėtų tokią paklausą.“
„Reikia užsimerkti, kad matytum, turi pasistengti matyti proto akimis“, – rašoma spektaklio pristatyme. Spektaklis vyksta visiškoje tamsoje. Žiūrovai jį „žiūri“ ir patys jame dalyvauja pasikliaudami ne regėjimu, o kitais pojūčiais: lytėjimu, klausa, uosle, skoniu ir netgi intuicija. Patirti, kaip suvokti aplinką neturint 80 proc. visos informacijos apie tikrovę, kurią suteikia regėjimas, nėra lengva, bet labai įdomu.
„Galimybė pabūti su savimi – didžiulė prabanga. Šiais laikais, kai visi skuba, bėga, stengiasi įsitvirtinti, staiga save sustabdai. Čia tavimi rūpinasi, jautiesi saugus ir gali iš tikrųjų patirti gyvenimą: užuosti, išgirsti, pajausti“, – spektaklio dar „nemačiusius“ žiūrovus intriguoja teatro direktorė. Ji prisipažįsta ir pati „žiūrėjusi“ tą spektaklį, ir sako norinti eiti į jį kas mėnesį. „Man jo reikia kaip terapijos, kaip reabilitacijos, galimybės atgauti jėgas. Pasaulis ištroškęs ramybės, pabūti su savimi...“
Teatro aktoriai pasakoja, kad spektakliui pasibaigus niekas nenori nusiimti akinių, juolab skirstytis. Ką tik išgyventi potyriai perauga į apmąstymus, iš kurių visiškai nesinori išsivaduoti. Ir nežinia, kiek dar tęstųsi tas buvimas su savimi, jei ne rūbininko balsas: „Rūbinė jau atrakinta...“ Nors į šį spektaklį parduodama tik 12 bilietų, visada į jį įsiprašo daugiau žiūrovų. S. Šulc sako, kad teatras žada ne tik dar dažniau jį rodyti, bet sukurti ir dar intymesnę šio spektaklio versiją – „Dviese tamsoje“.
Didelio susidomėjimo sulaukia ir bažnyčiose, kitoje sakralioje aplinkoje pristatomas spektaklis „Alter Ego“. Jis taip pat kalba apie dvasinę neregystę, apie būtinybę rūpintis ne tik kūnu, bet ir siela, įkvėpti Viltį, Tikėjimą ir viską vainikuojančią Meilę.
Iki sielos gelmių jaudina ir poetinis spektaklis „Beauštanti“, sukurtas pagal Maironio kūrybą. Aktoriai pasakoja apie spektaklį, po kurio daugiau kaip šimtas žiūrovų, niekieno neraginti, atsistojo, susikibo rankomis ir užgiedojo „Lietuva brangi“, o jų skruostais riedėjo ašaros.
„Tiesiog stebuklas, kokią galią turi menas!“ – per dešimtmetį nueitą prasmingą kelią apibendrina S. Šulc.
