Ši konferencija – tai apibendrinamasis projekto „Lietuvos teatro amžius“ renginys. Per renginių ciklą žiūrovai išgirdo įvairių paskaitų, dalyvavo susitikimuose su svarbiausiais mūsų šalies teatro menininkais (dramaturgais, scenografais, kompozitoriais, režisieriais, aktoriais), bene pusę amžiaus kūrusiais ir tebekuriančiais praktikais, turėjo progos išvysti ir vieną šiai progai sukurtą spektaklį – Birutės Mar „Lietuviškoji Nora“, dalyvauti performatyvioje aktoriaus Dariaus Meškausko paskaitoje, po šv.mišių už mirusius teatro kūrėjus, kurias aukojo kunigas Julius Sasnauskas, paklausyti Valentino Masalskio skaitomo Konrado-Gustavo monologo iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“.
Šie renginiai – įrodymas, kad dramos teatro raida per šį šimtmetį labiausiai įprasmina Lietuvos valstybingumą ir kultūrinę tapatybę.
Konferencijos metu bus prisiliesta prie kai kurių teatro menui svarbių temų. Siūlome kelių mokslininkų temų pristatymus.
Paulius V. Subačius: „Perrinkus teatro žadintuvą: atlikusios spyruoklės“
Viena vertus, teatras labai sparčiai prisiderina prie dinamiškos sociokultūrinės aplinkos ar net yra pokyčių pranašas. Kita vertus, dauguma teatro funkcijų ir su jomis susijusių bruožų likę dar nuo antikos.
Savo ruožtu žiūrovai, reikalaudami iš teatro naujumo ir drauge pasigesdami tęstinumo, užima paradoksalią, bet saviškai motyvuotą laikyseną.
Apmąstant lietuviško teatro būklę iki ir po 1990-ųjų, ateina į galvą mintis, kad ceremonialas, tiesosaka, persikūnijimas, netikėtumas – amžinieji prasmės žiūrėti vaidinimus aspektai – XXI a. pradžioje tarsi ėmė netilpti visi kartu į scenos erdvėlaikį. Dažname spektaklyje kuris nors jų išstumiamas, lyg būtų kitos dėlionės kibutis.
O gal taip tik atrodo žiūrovams, kurie nepermano giliųjų teatro transformacijų ir neatpažįsta ceremonialo, suspendavusio sakralumą, ar tiesosakos, bylojančios apie kitas nei tautinė tapatybes.
Kadangi teatras gyvas kaip suokalbio su žiūrovu partneris, maža to, adekvačią spektaklių recepciją gali ugdyti tik patys spektakliai, prasilenkimas tarp lūkesčių vertas analizės, nes kyla iš giliau negu nostalgija vaikštynėms ratu ant raudono fojė kilimo.
Rasa Vasinauskaitė: „Kritika kaip teatro dokumentas“
Minėdami Lietuvos teatro amžių neturėtume pamiršti ir kritikos. Per bemaž 100 metų nuo profesionalaus teatro įkūrimo profesionalėjimo, autorinės minties formavimosi, juolab pačios teatro istorijos „užrašymo“ kelią nuėjo ir lietuvių kritika.
Koks buvo lietuvių teatro kritikos amžius? Kokį teatrą kaip dokumentą kritika mums paliko? Kaip keitėsi teatro ir kritikos santykiai tarpukariu ir sovietiniu laikotarpiu? Ar visada kritiniai tekstai gali būti vertinami kaip patikimi istoriniai šaltiniai?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma remiantis svarbiausiais lietuvių teatrui ir jo kūrėjams skirtais leidiniais, kurie atspindi ne tik teatro, bet ir pačios kritikos raidą bei kaitą.
Rūta Mažeikienė: „Iš teorijos į praktiką: Balio Sruogos Teatro seminaro įtaka Lietuvos teatro laukui“
Pranešime bus aptarta Balio Sruogos Teatro seminaro idėja ir atskleista, kaip universitetinis diskusijų klubas paveikė tuometį teatro praktikos lauką: teatro kritiką, istoriją, vaidybą, režisūrą, garsiausių seminaro dalyvių – nuo Jurgio Blekaičio ar Antano Vengrio iki Algirdo Jakševičiaus ar Romualdo Juknevičiaus – kūrybą.
Ieva Tumanovičiūtė: „8-ojo dešimtmečio Lietuvos moterų režisierių spektaklių veikėjos: tarp reprezentacijos ir nematomumo“
Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje Lietuvos teatruose padaugėjo moterų režisierių, o sykiu pasaulyje už geležinės uždangos plito antrosios bangos feminizmo judėjimai, veikę meną ir įkvėpę feministinių teatrų praktiką ir teoriją.
Nors šios idėjos negalėjo tiesiogiai paveikti Lietuvos teatro menininkių kūrybos, istorinis sutapimas skatina į ją pažvelgti iš feministinės kritikos perspektyvos, leidžiančios iš naujo apmąstyti moterų režisuotus spektaklius bei juose pastebėti antrosios bangos feminisčių aktualizuotas problemas.
Siekiant prisiminti Lietuvos teatro moterų režisierių kūrybą, pranešime susitelkiama į jų spektakliuose reprezentuojamas moteris. Pradedant nuo pirmosios Lietuvos teatro moters režisierės Kazimieros Kymantaitės 5–6-ojo dešimtmečių kūrinių veikėjų, pranešime supažindinama su 8-ojo dešimtmečio Aurelijos Ragauskaitės, Dalios Tamulevičiūtės, Irenos Bučienės ir Natalijos Ogaj spektakliuose vaizduojamomis moterimis. Šių režisierių kūryba pristatoma feministinių teatrų praktikos ir teorijos ribose bei vėlyvojo sovietmečio moterų padėties visuomenėje kontekste.
Rasa Murauskaitė: „Muzika dramos teatrui kritikos akiratyje (2008–2018)“
Šis pranešimas skirtas ne muzikos dramos teatre funkcijai aiškintis, o muzikos dramos spektakliams kritikos akiratyje peržvalgai. Muzikos kritikai savo dėmesį ir laiką dažniausiai skiria muzikiniam teatrui – operai, operetei, retu atveju – miuziklui. Teatro kritikai, natūralu, susitelkia į pačios dramos, režisūros, vaidybos, neretai ir scenografijos klausimus.
Tad kieno kritinei plunksnai turėtų priklausyti ir priklauso (ar išvis priklauso?) muzika dramos teatrui? Įsisąmoninant jau prieš tai aptartą muzikos svarbą, suvokiant, kad ją paprastai rašo kompozitoriai profesionalai, akivaizdu, kad šis muzikinės kūrybos laukas taip pat yra vertas ir būtinas kritinės refleksijos.
Siekiant įvertinti esamo laiko būklę, jos artimiausią priešistorę ir galimas priežastis, tyrimo laikotarpis apima pastarojo dešimtmečio teatrologų / muzikologų recenzijas, svarumui ir galimoms kaitos trajektorijoms įvardinti palyginimui naudojant ir ankstesnių dešimtmečių kritikų darbus ir užsienio autorių pavyzdžius.
Viliamasi, kad šiuo tyrimu bus galima įžodinti, koks šiandien yra kritikų kalbėjimas apie muziką dramos spektakliams, ar iš viso jis kritiniame diskurse turi apčiuopiamą vietą ir galbūt koks jis galėtų (turėtų?) būti.
Mokslinė konferencija „Teatras – Lietuvos istorijos dokumentas“. Lapkričio 22 d. 10 val. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras.
