Daugiau nei 100 interviu
Pasak tyrėjų, domėtis Lietuvos meno muziejų paslaugų prieinamumu jas įkvėpė patirtis vykdant projektą „Susitikime muziejuje“, kuriuo siekiama didinti muziejų prieinamumą asmenims, sergantiems Alzheimeriu, demencija, turintiems mąstymo ar suvokimo sutrikimų. „Patyrėme, kad meno kūrinys šiems žmonėms tampa stimulu atkurti savo asmenybę, santykį su pasauliu. Ši veikla vykdoma remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, kurioje sakoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai dalyvauti kultūriniame, kūrybiniame gyvenime“, – susirinkusiems į renginį pasakojo I. Petkutė ir S. Karpavičiūtė.
Vykdant tyrimą atlikta daugiau nei 100 interviu su muziejų darbuotojais ir negalią turinčių asmenų atstovais. Muziejuose apklausti įvairias pareigas einantys darbuotojai – direktoriai, vedėjai, parodų kuratoriai, edukatoriai, kasos, drabužinės, salių darbuotojai ir kt., siekiant atskleisti muziejų bendruomenėje vyraujančius požiūrius į meno prieinamumą ir jo svarbą. Tyrimas taip pat leido pažinti patirtis, su kuriomis susiduria įvairių negalių turintys asmenys, siekdami dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Tyrėjų teigimu, dauguma muziejų labai atvirai priėmė kvietimą kalbėtis apie jų veiklą. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie norėjo informaciją pateikti taip, kad atrodytų, jog ten problemų nėra. „Durys į kai kuriuos padalinius buvo užtrenktos, nenorint pasirodyti nekaip. Pasitaikė, kad vadovybė atrinko padalinius, kurie turi fizinį prieinamumą, parodydami savo nuostatą, kas yra prieinamumas. Buvo atvejų, kai vadovai vilkino sprendimą dėl apklausos, net mesdavo telefono ragelį. Žodžiu, pirminė komunikacija su kai kuriais muziejais buvo labai sudėtinga, atrodė, kad mes jiems norime padaryti kažką bloga, pakenkti“, – patirtimi dalijasi tyrėjos.
Svarbiausi – kiekybiniai rodikliai
Pasak tyrėjų, nors dabar muziejų strateginiuose planuose pabrėžiama, jog muziejaus prioritetas – teikiamų paslaugų kokybės gerinimas, lankytojų pritraukimas, paslaugų prieinamumo visuomenei didinimas mažinant kultūrinę ir socialinę atskirtį, bet nustatyti rezultatų vertinimo rodikliai yra ne kokybiniai, o kiekybiniai – muziejaus lankytojų ir sukurtų audiogidų temų skaičius, nors pasitaikė, kai parengtas audiogidas trejus metus nė karto nebuvo naudotas. Muziejų vadovai vieningai sutinka, kad kiekybiniai rodikliai vertinant paslaugų kokybę nėra tinkami, bet taip pat pažymi, kad tai priklauso ne nuo muziejų, o nuo politinės valios. „Statistiniai rodikliai yra ne Lietuvos dailės muziejaus ar kurio nors muziejaus išmislas. Tai vienintelis rodiklis, kurį yra nustačiusi Kultūros ministerija“, – tyrime cituojama vieno muziejaus padalinio vedėja.
Tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad dauguma muziejų neturi poreikio įtraukti lankytojų į jiems skirtų paslaugų kokybės vertinimą. Beveik visi kalbinti muziejų vadovai, skyrių vedėjai, kiti administracines pareigas užimantys darbuotojai pabrėžė, kad apklausos dažniausiai daromos Kultūros ministerijos nurodymu. Pasak tyrėjų, šią situaciją taikliausiai apibūdina vieno apklausto muziejininko požiūris, kad apklausos reikalingos tik sprendimus darančioms institucijoms: „Kadangi kol kas niekas tokios informacijos neprašo, mes ir nedarom, tad klausimas turėtų būti ne ar mes vykdome apklausas, o ar pas jus vyko apklausos. Apklausų darymas visiškai beprasmis tiems, kurie dalyvauja procese. Jos reikalingos išorei, kad kažką nulemtų.“
„Vis dėlto dalis muziejininkų, kurie tiesiogiai dirba su lankytojais, yra linkę daryti lankytojų apklausas, nors niekas jų neprašo, – pastebi tyrėjos. – Jie tai daro, nes mato to naudą, jie taip pat dažnai linkę į save žiūrėti savikritiškai.“
Viena edukatorė, paklausta, ar vertina savo veiklą, atsakė: „Tik neprofesionaliai. Labai fragmentiškai, reikėtų pasistengti truputėlį labiau. Svarbu, ar tai, ką darai, ko imiesi, turi poreikį ir poveikį, ar tai turi naudą tiems, su kuriais dirbi, tiems, su kuriais kartu darai, ir tau pačiam.“ Edukatoriai taip pat pripažįsta, kad kalbantis su auditorija paaiškėja, kas apsilankant buvo svarbu, ką reikėtų daryti toliau, todėl jie stengiasi, kad kiekvienas lankytojas bent jau pasakytų, ar veikla patiko.
„Jeigu muziejus nėra linkęs klausti visuomenės nuomonės, tai tam tikros dalies poreikiai lieka nematomi“, – įsitikinusios tyrėjos. Pasak jų, dažniausiai patiems negalią turintiems asmenims priskiriama „atsakomybė įvardyti savo poreikius, juos iškomunikuoti, o jų išsakyti pastebėjimai turi būti kiekybiškai reprezentatyvūs, kad į juos būtų atkreiptas dėmesys“.
Vienas apklaustas lankytojas pasakojo nustebęs, kad muziejaus darbuotojai atvažiavo į neįgaliųjų centrą susipažinti su auditorija, išsiaiškinti jų poreikius – juk dažniausiai niekas apie tai nesiteirauja. Su neįgaliaisiais dirbantys socialiniai darbuotojai prieš apsilankymą muziejuje patys skambina ir informuoja, kokių poreikių turintys asmenys atvyks į muziejų. Jie prisipažįsta tai darantys norėdami išvengti personalo nuostabos, išgąsčio pamačius neįgaliojo vežimėlį ir pan.
Kas yra prieinamumas?
Tyrėjų teigimu, tam, kaip muziejininkai interpretuoja prieinamumą, didelę įtaką turi dalyvavimas mokymuose, asmeninė patirtis, galimybė eksperimentuoti. Maždaug trečdalis apklaustų administracines, vadovaujamas pareigas einančių asmenų apie prieinamumą mąsto kompleksiškai – jiems prieinamumo klausimas iš esmės yra barjerų mažinimas siekiant fizinio, informacinio ir turinio prieinamumo. Štai vieno padalinio vadovo atsakymas: „Jeigu tu atsižvelgi į žmonių norus, pasidarai prieinamas. Nes kitu atveju tu esi savo pasaulyje, o kiti žmonės yra kitame pasaulyje, ir tokiu atveju mes turim sieną, kuri mus atskiria nuo žmonių.“
Vis dėlto, pasak tyrėjų, dažnam administracines pareigas užimančiam asmeniui klausimas apie prieinamumą kėlė nejaukumą, jie kalbėdami išreiškė nepasitenkinimą, kad klausimų negavo iš anksto, kai kurie sakė, kad šiais klausimais reikėtų kalbėti su kitais asmenimis. Ne vienas apklausiamasis sakė, kad pagrindinė muziejaus pareiga – saugoti vertybes, o prieinamumo didinimas gali kelti pavojų šiai misijai. Vieno muziejaus vedėjos atsakymą tyrėjos pateikia kaip būdingą: „Labai norim atsiverti, bet paskui labai norisi ir prisiverti, nes visgi esam muziejus su savo reikalavimais ir taisyklėmis.“
Kita apklausiamoji prieinamumo siekį vertino lyg tam tikrą kaprizą: „Tikriausiai ir jūs galėtumėt, ir aš galėčiau kažkur nueiti ir, sugalvojusi kokį nors lūkestį, pasakyti: oi, neišpildo mano lūkesčių.“
Kai kurie muziejininkai prieinamumą tapatina su renginių programos prieinamumu – yra renginių, vadinasi, muziejus prieinamas. Dalis kuratorių ir administracijoje dirbančių asmenų tyrėjoms sakė, kad prieinamumo klausimais nekalbės, nes nėra susidūrę, siūlė apie tai kalbėtis su edukatoriais.
Tyrėjos pastebi, kad fizinio prieinamumo klausimas visada įvardijamas pirmiausia, išryškinant muziejaus problemas ir lėšų trūkumą joms išspręsti. Apklausti lankytojai fizinį prieinamumą taip pat mini kaip vieną iš svarbių elementų, vardija iššūkius, su kuriais susiduria norėdami patekti į muziejų ir jame judėti, pabrėžia, kad muziejų svetainėse neranda informacijos, kuri užtikrintų didesnį jų savarankiškumą. Kurtieji muziejuose susiduria su bendravimo problemomis.
Apklausti neįgalieji pastebi, kad jie turi labai menkas sąlygas muziejuose lankytis savarankiškai, dažniausiai jie turi arba ateiti lydimi draugų ir pažįstamų, arba prašyti pagalbos muziejuje, o toks nuolatinis prašytojo vaidmuo labai įgrysta. Dalis apklaustų lankytojų sako, kad jie muziejuje nesijaučia laukiami – tai rodo personalo žvilgsniai, balso tonas, nemandagus elgesys, abejingumas.
Turinio prieinamumas
Tyrimo rezultatai rodo, kad rengiant parodas muziejuose apie negalią turinčius žmones negalvojama kaip apie neatskiriamą lankytojų auditorijos dalį. Dažnai manoma, kad prieinamumo sprendimai turi padėti kompensuoti tam tikrus neįgalaus žmogaus turimus trūkumus, užpildyti tam tikrą „nepakankamumą“. Kai kurie muziejininkai pabrėžia, kad prieinamumas ir įtraukimas reikalauja labai daug specialistų ir tai yra neregėta prabanga, kiti – priešingai – tai vertina kaip labdaringą muziejaus veiklą.
Tyrėjoms paprašius apibūdinti aspektus, susijusius su parodų prieinamumu, dauguma muziejų administracijos atstovų, kuratorių ir edukatorių minėdavo specialias parodas, pabrėždavo, kad neįgaliesiems turi būti kuriami specialūs kūriniai, o šiems skiriamos specialios erdvės. Vis dėlto kai kurie atsakymai rodo, kad esant galimybei eksperimentuoti, dirbant kūrybingai, bendraujant su auditorija, atsiranda nestigmatizuojančių sprendimų.
Tyrėjos pastebėjo, kad parodų kuratoriai dažnai būna atitrūkę nuo auditorijos, sukasi tik savo terpėje, tad susitikimas su kitokia auditorija praplečia jų akiratį. Viena kuratorė pasidalijo įspūdžiais, patirtais bendraujant su muziejuje nesilankančiomis grupėmis: „Jie nėra motyvuoti, tada supranti, kad turi labai pasistengti užmegzti ryšį, pereiti į visai kitą kontekstą, ir man iš tikrųjų tai yra įdomu, tačiau tai iš tavęs reikalauja visai kitokių įgūdžių.“
Tyrimas atskleidė, kad įvairiapusiškiau apie muziejų prieinamumą kalba tiesiogiai su auditorija bendraujantys muziejų darbuotojai – edukatoriai, gidai. Jie akcentuoja, kad muziejininkų svetingumas ir galimybė pažinti turinį lankytojo patirčiai gali būti kur kas svarbiau nei patogus fizinis priėjimas. „Man prieinamumas asocijuojasi su suprantamumu, – sako vieno muziejaus edukatorė. – Jeigu žmogus turi kažkokį supratimą, atranda, ką jis supranta, kas jam artima, jam tas dalykas tampa prieinamas, jokie laiptai, jokios koncepcijos jo nesulaikys. Jeigu jam čia viskas svetima, jeigu jis neranda, kas jam padėtų, paaiškintų, sudomintų, tada jis nieko nepriims, net ir atgabentas su keltuvu. Uždara šventovė niekam nerūpi.“
Tyrėjos pastebi, kad muziejininkų dalyvavimas mokymuose iš esmės koreguoja tai, kaip apibūdinamas prieinamumas. Muziejuose Lietuvoje tam sudarytos skirtingos sąlygos. Labai iliustratyvus vienos edukatorės atsakymas: „Dabar man prieinamumas yra viskas: nuo to, kaip sužinos apie tą muziejų, kas sužinos apie tą muziejų, kur mes skelbsime informaciją, iki to, kokią patirtį išsineš iš muziejaus. Prieš mokymus pirmiausia galvojau apie judėjimo negalią – kad būtų patogu privažiuoti, prieiti.“
Lankytojai pažymi, kad muziejų turinį jiems prieinamą daro galimybė patirti įvairiais būdais, ne vien per regą. Siekiant užtikrinti kokybišką tokių sprendimų patirtį, būtina bendradarbiauti, konsultuotis su negalių turinčiais lankytojais.
Tikslas – paskatinti dialogą
I. Petkutė ir S. Karpavičiūtė sako, kad susitikimai su muziejuose dirbančiais žmonėmis parodė, jog muziejuose dar labai stinga pokalbio apie prieinamumą ir auditorijų įvairovę, gebėjimo matyti visus lankytojus kaip lygiaverčius. „Jeigu mūsų tyrimas paskatins diskutuoti apie prieinamumą, tai jau bus didelis pasiekimas“, – sako tyrėjos.
I. Petkutė taip pat priduria, kad ateityje norėtųsi daugiau kritinės muziejų refleksijos į savo veiklą – galbūt pažinimas to, kaip įvairiais būdais gali skleistis lankytojų patyrimas, paskatintų pergalvoti muziejaus vaidmenį: „Ar jie nori likti sisteminiais, kuriuose dailėtyrininkai, kuratoriai ir kiti muziejų profesionalai mėgaujasi tyrinėdami meną, kur muziejus turi kompetenciją įvardyti rodomų objektų reikšmę? Ar jie norėtų paieškoti kitokio santykio su auditorija, atkreipti dėmesį į lankytojo vaidmenį kuriant jiems rodomų objektų reikšmę, paskatinti lankytojus kurti asmeninį ryšį su muziejumi?“
Tyrėjos taip pat teigia, kad šiandien muziejai iš esmės jaučiasi veikiantys nuolatinio finansinio deficito, nesustyguoto struktūrinio veikimo sąlygomis, niekaip neišspręsdami fizinio prieinamumo problemų, negalėdami skirti pakankamo dėmesio kvalifikacijai, komunikacijai, auditorijų plėtrai ir kt. Virtinėje šių problemų didelė atsakomybė tenka Kultūros ministerijai, kuri valdo muziejus savininko teisėmis.
Muncho muziejaus pavyzdys
Renginio dalyviai taip pat galėjo pabendrauti su Muncho muziejaus mokymo programų vadove, edukatore ir kuratore Gerd Elise Mørland. Viešnia pristatė skaitmeninių technologijų pritaikymo muziejaus parodose patirtį. Muziejuje kartu su partneriais – kompanija „Next Signal“ – buvo sukurta mobilioji programa, padedanti su muziejaus nuolatine ekspozicija susipažinti regos ir klausos negalią turintiems lankytojams.
„Ilgą laiką maniau, kad šis projektas yra nesėkmė, nes programėlei sukurti buvo išleisti 75 tūkstančiai eurų, o ją parsisiuntė tik 100 žmonių, įskaitant jos testuotojus, – juokavo viešnia. – Už tuos pinigus būčiau galėjusi įdarbinti vieną žmogų, kuris prie įėjimo lauktų kiekvieno negalią turinčio lankytojo. Vis dėlto šis projektas susijęs su kai kuo kitu. Šis projektas yra apie tai, kad kiekvienas žmogus turi jaustis lygiavertis lankytojas ir būti savarankiškas.“
Lapkričio 22 d. tyrimas bus pristatytas Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Organizatorės kviečia ne tik pasikalbėti apie tyrimą, bet ir susitikti su Karlu Arvidssonu, dirbančiu Geteborgo miesto muziejuje, Laivybos muziejuje-akvariume Švedijoje, ir Satu Itkonenu iš „Ateneum“ dailės muziejaus Suomijoje. Abu svečiai kalbės apie tai, kad strateginiai pokyčiai padeda kurti visuomenės įvairovei atvirą muziejų.
Lapkričio 29 d. tyrimo rezultatai bus pristatyti Vilniuje, o gruodžio 7 d. – Utenoje. Kaip teigia projekto iniciatorės, jo rezultatai aktualūs ne tik muziejams, todėl renginiuose kviečia dalyvauti ir galerijų, bibliotekų, kultūros centrų darbuotojus.
