– Gal galite skaitytojams prisistatyti ir papasakoti apie savo muziejų.
– Muncho muziejus turi vieną didžiausių meno kolekcijų pasaulyje. Dailininkas Edvardas Munchas Oslo bendruomenei po mirties padovanojo visą savo privačią kolekciją – per 28 000 darbų. Tai iš tiesų įspūdinga kolekcija – paprastai muziejai kūrinius perka ir kolekcijas sudaro pagal savo atranką, o mes turim paties Muncho sudarytą kolekciją, kuria jis pats labai rūpinosi. Jei jam kuris nors darbas labai patikdavo, prieš jį parduodamas jis nutapydavo kopiją sau. Taigi jo kolekcija – ne kažkokios liekanos, o originalūs darbai.
Muncho muziejuje dirbu pusantrų metų, esu mokymo programų vadovė, mano skyrius atsakingas už tai, kad muziejuje vyktų geri, žiniomis arba įspūdžiais paremti auditorijos susitikimai su menu. Prieš tai esu dirbusi kaip kuratorė ir meno kritikė, paskui susidomėjau meno edukacija – norėjau pasiekti paprastą auditoriją, nes juk kuratoriai dažnai rengia parodas savo kolegoms, o man buvo svarbu ką nors padaryti dėl visų. Į šį muziejų atėjau dirbti, nes jis labai inovatyvus. Mes norime iš pagrindų perorganizuoti muziejus darbą. Juk pagrindinė muziejų funkcija – saugoti meno kūrinius – susiformavo XVII amžiuje, bet šiandien muziejus nebegali rūpintis tik objektais, jis turi rūpintis auditorija, todėl dabar mums svarbiausi jos poreikiai.
– Kaip jūsų muziejus pritaikytas neįgaliesiems?
– Kiekvienas lankytojas turi skirtingus poreikius. Į muziejų ateinanti mama su trimis vaikais, vyras su savo partnere, senyva moteris, lankanti muziejų kartu su drauge – visų jų poreikiai skirtingi, todėl šiuo metu svarbiausias uždavinys yra pakeisti visos organizacijos mentalitetą, pergalvoti veiklą. Nebeturim organizuoti specialių parodų su skirtingų poreikių lankytojams parengtais specialiais eksponatais. Turime ieškoti būdų dirbti taip, kad visada sugebėtume patenkinti skirtingus įvairių grupių poreikius.
Šiuo metu dėmesį skiriame kalbų įvairovei. Gestų kalba taip pat yra svarbi kalbų grupės dalis. Kaip tik praėjusiais metais kartu su partneriais – kompanija „Next Signal“ – sukūrėme mobiliąją programą, kuria gali naudotis turintys klausos ir regos negalią. Šio projekto tikslas buvo sukurti programą, kuri padėtų toms grupėms, kurios muziejuose paprastai neaptarnaujamos dėl specifinių poreikių. Jiems sukūrėme patogią programą ir edukacinę medžiagą, kad jie muziejuje eksponatus galėtų aplankyti savarankiškai. Turintiems regos negalią parengėme daugybę garsinių aprašymų, kurie jiems suteikia vaizdingos informacijos apie ekspoziciją. Žinoma, to neužtenka, reikia pritaikyti skirtingas jusles, kurti reljefinius atspaudus ir pan. Šiuo metu renkame informaciją, norime būti pasiruošę visa tai pritaikyti naujajame muziejuje.
– Ar įmanoma visiems pritaikyti visas muziejaus ekspozicijas?
– Visa muziejaus auditorija susideda iš skirtingų žmonių. Kad ir dabar, kai kalbamės Fotografijos muziejuje Šiauliuose, visai netoliese triukšmauja vaikai. Tuo metu, kai jie lankosi muziejuje, čia yra ir vyresnių žmonių, kurie nemėgsta triukšmo, jų klausa nebėra tokia gera, be to, jie mėgsta apžiūrinėti parodą tyloje. Taigi kiekvieną dieną muziejuje vyksta didelis konfliktas, nes vyresnieji liepia vaikams užsičiaupti, o vaikai sako: gerai, bet tada mes į muziejų nebegrįšim. Todėl naujame muziejuje sieksime toje pačioje parodoje patenkinti skirtingus poreikius.
– Aš jūsų klausiu apie negalias turinčius žmones, o jūs nuolat kalbate apie rūpinimąsi visais. Neįgaliųjų jūs tiesiog neišskiriate iš visos auditorijos.
– Man atrodo, kad tai labai svarbu, kad taip ir turėtų būti. Aš pati trejus metus negalėjau vaikščioti, turėjau judėti neįgaliojo vežimėliu. Patyriau, ką reiškia būti diskriminuojamam. Kai esi neįgalus, tu tiesiog nori būti lygiavertis, nori nusipirkti puodelį kavos, pasižiūrėti parodą, nori daryti tai, ką daro visi kiti. Bet žmonės į tave žiūri kaip į pacientą – visą laiką esi išskiriamas.
– Be to, daug kas mano, kad neįgalusis kelia papildomų problemų.
– Todėl manau, kad labai svarbu keisti kiekvieno žmogaus mentalitetą, keisti požiūrį, reikia, jog visi suvoktų, kad negalia – ne problema, kad kiekvienas turi individualius poreikius, o būti maloniam ir priimti tuos poreikius nėra kažkokia prabanga, tai būtinybė. Pavyzdžiui, jei esi kinas, turi poreikį gauti tekstą kinų kalba. Taip pat ir gauti vertimą į gestų kalbą.
– Lietuvoje negalią turintys žmonės vis dar mažai kur nors dalyvauja, gyvena gana uždarame pasaulyje.
– Panašiai buvo ir Norvegijoje, ilgą laiką buvo segregacija – neįgaliesiems buvo skirtos specialios mokyklos, internatai. Per pastaruosius 24 metus viskas labai pasikeitė – negalią turintys vaikai lanko bendrojo ugdymo mokyklas. Manau, tai labai naudinga ir kitiems vaikams – jie nuo mažens mato, kad žmonės yra skirtingi.
Vis dėlto iki šiol pas mus dar yra paslėptos diskriminacijos. Pavyzdžiui, yra manančių, kad jei jie padarys ką nors gero neįgaliųjų labui, aplinkiniai už tai jiems turi paploti. Bet juk tai – normalus dalykas, niekas neprivalo tau už tai ploti. Kai sėdėjau vežimėlyje, norėjau tiesiog būti savimi, nenorėjau būti „ta vargšė mergaitė neįgaliojo vežimėlyje“. Deja, tuo metu jaustis tiesiog žmogumi buvo nelengva. Būdavo, ateinu į labai gražų restoraną, o į tualetą įvažiuoti negaliu, turiu su savo vežimėliu važiuoti per visą virtuvę, kad pasiekčiau tualetą – panašiais atvejais jausdavausi siaubingai.
– Tokia patirtis turbūt pakeitė jūsų požiūrį į daugelį dalykų?
– Būtent iš tos patirties į savo darbą perkėliau požiūrį: jei ką nors darydamas iš pat pradžių atkreipsi dėmesį į tai, kad žmonės turi skirtingus poreikius, pasaulis bus daug malonesnė vieta. Tik reikia apie tai pagalvoti. Pavyzdžiui, aš gyvenau penktame aukšte, ir mano vyras buvo priverstas mane ant rankų nešioti aukštyn žemyn, teko išsikraustyti. Nusipirkom naują butą, kur buvo liftas, bet jis buvo nepritaikytas įvažiuoti vežimėliu, neturėjo rampos. Tada man davė raktą nuo garažo, per kurį galėjau patekti į savo namus – tad ir vėl į savo butą patekdavau tarsi „per virtuvę“. Kai pardavusiems butą pasakiau, kad gavau ne tą butą, kurį pirkau, man tiesiog atrėžė: „Kokia čia problema, vis tiek į butą patekti gali.“ Taip atsitiko todėl, kad tie, kurie statė, nepagalvojo apie mažus, bet svarbius dalykus. Jiems tik iš pradžių reikėjo pagalvoti, kad reikia įrengti rampą. Jei pačioje pradžioje pagalvosi apie mažus dalykus, jie papildomai daug nekainuos. Tai svarbu ir mano darbe.
– Kaip įsivaizduojate ateities muziejų?
– Ateityje muziejams vertėtų įdarbinti kuo įvairesnių žmonių, manau, tai jiems būtų vienas geriausių pasirinkimų norint pakeisti muziejų įvairiais aspektais. Jeigu tai klausimas apie neįgaliuosius, manau, kad muziejai ateityje turės daug rimčiau vertinti visus savo lankytojus. Mes jau dabar viską renkamės – jei muziejai nepasikeis, žmonės tiesiog nesirinks muziejaus, ir jų amžius praeis.
– Taigi jau žinote, kaip ateityje dirbsite savo muziejuje?
– Manau, kad idėja, jog muziejai yra geriausia vieta pristatyti meną, nebeveikia. Muziejai iki šiol buvo lyg operatoriai, paskirstantys meno įspūdžius. Dabar jie jau tokie nebėra. Reikia juos pritaikyti arba kažką juose pakeisti, kad jie toliau veiktų. Manau, kad geriausias sprendimas – rūpintis savo auditorija. Visa auditorija.
