Repertuare – keturi spektakliai vaikams
„Drąsiąją Melisą“ Neįgaliųjų Naujasis teatras vaidina nuo 2013 metų. Jo repertuare tai – pirmasis spektaklis vaikams, kurį pastatė Bronė Marija Braškytė. Teatro ir meno vadovė Svetlana Šulc prisimena: iš pradžių režisierė buvo nusiteikusi gana nepatikliai – su neįgaliaisiais artimiau nebendravusiam žmogui nelengva įsivaizduoti vežimėlyje sėdintį ar neregintį aktorių. Neilgai trukus režisierė įsitikino, kad ją raminusi S. Šulc buvo teisi: neįgalūs aktoriai labai greitai išmoko ir lėlę valdyti, ir į jos vaidmenį įsijausti, ir vaikų dėmesį užkariauti.
„Drąsioji Melisa“ vaidinama iki šiol, šio spektaklio ypač laukia vaikų darželiai. „Jeigu vieną kartą nuvažiuojame į darželį, netrukus vėl mums skambina, klausia, ką dar turim, prašo atvykti. Toks grįžtamasis ryšys mums labai svarbus“, – džiaugiasi teatro direktorė S. Šulc. Naujojo teatro vaikiški spektakliai nuoširdūs, šilti, patrauklūs. „Mes norime šias vertybes nešti vaikams. Kaip vaikus užauginsim, tokią Lietuvą ir turėsim“, – įsitikinusi teatro direktorė.
Dabar Naujojo teatro repertuare – jau keturi spektakliai vaikams. Mažieji žiūrovai pamėgo ne tik „Drąsiosios Melisos“ nuotykius, bet noriai žiūri, įsitraukia ir į kitus edukacinius, interaktyvius spektaklius: „Virtuvės istoriją“, „Stebuklų metą“, „Iš bičių gyvenimo“. Teatras pastatė ir puikų spektaklį visai šeimai „Skersgatvio pasaką“. Vaikams skirtas repertuaras įdomus ir dar vienu aspektu – jame yra ir stalo, ir lėlių spektaklių, ir įprastų vaidinimų.
Sava spektaklių vaikams scenaristė
Naujojo teatro spektakliai vaikams – originalūs, kituose teatruose jų nepamatysime, nes jų scenarijus kuria šio teatro narė Zita Banelienė. Moteris ne tik tekstus rašo, bet ir lėles siuva, rekvizitu rūpinasi. Zita sako, kad galimybė prisidėti prie teatro repertuaro ją labai nudžiugino. Moteris neslepia – prie pirmojo jos spektaklio „Stebuklų metas“ kūrimo prisidėjo ir kiti teatro aktoriai. „Mano scenarijus buvo lyg karkasas, kurį visi labai išradingai pripildė“, – apie stalo spektaklį pasakoja Z. Banelienė.
Beje, šio spektaklio laukia įdomi ateitis. Kadangi visas jo rekvizitas ir drožtos lėlytės telpa viename didokame krepšyje, kilo intriguojančio projekto – „Teatro į namus“ – idėja. „Sergantys, vaikščioti negalintys mažučiai vaikai, ypač šaltuoju metų laiku, dažniausiai negali lankytis teatre, – sako S. Šulc. – Pagalvojome, kad jeigu jie negali ateiti į teatrą, teatras gali ateiti pas juos. Juolab kad tokiam teatrui ir vietos daug nereikia – jį bet kur galima suvaidinti ir suteikti džiaugsmo.“ Z. Banelienė dar priduria, kad tokie spektakliai gali praskaidrinti, paįvairinti ir įvairias vaikų šventes, pavyzdžiui, gimtadienius.
Stalo spektaklį pakeitė naujas scenarijus – „Virtuvės istorija“. Jame vaidina lėlės-daržovės. Smagų, nuotaikingą, pamokantį spektaklį kuria trys aktoriai. Gera žiūrėti, kaip jie žaidžia su vaikais, juos įtraukia ir įtaigiai pasakodami, kuo viena ar kita daržovė naudinga, nejučiom moko.
S. Šulc užsimena, kad iš vaikų darželių, kuriuose šį spektaklį dažnai vaidina, teatras sulaukia įdomių atsiliepimų: paprastai mažieji ne itin mėgsta sriubą, bet po „Virtuvės istorijos“ nebaigtos lėkštės nepastumia, kai kas net antros paprašo. O ir „Simultanos“ salėje, kurioje Naujasis teatras rodo daugumą savo spektaklių, „Virtuvės istoriją“ pažiūrėję vaikai visai rimtai priima daržovių sriubos puodą išvirusios, dar ir meile ją paskaninusios aktorės pašmaikštavimą: „Pertrauka. Po jos gaminsime antrą patiekalą“. Ir nesiskirsto, laukia dar vieno smagaus nuotykio. Gal tokia žiūrovų reakcija iš tiesų ateityje paskatins pratęsti spektaklį, padaryti jį dviejų dalių...
Pirmiesiems dviem nenusileidžia ir trečiasis Z. Banelienės scenarijus „Iš bičių gyvenimo“. Jame taip pat labai ryški edukacinė linija. Spektaklyje mažieji žiūrovai sužino apie bičių gyvenimą avilyje, ir iš kur atsiranda medus, mato, kaip iš tinginėlės bitutė tampa darbščia, mandagia bite. Žydintis krūmas pamoko vaikučius dainelių, juos įtikina, kad daryti mankštą, praustis, valyti dantukus gali būti linksma.
Įkvepiantis kūrybingumas
Scenaristė mano, kad polinkį kurti ji paveldėjo iš giminės. „Mano senelis buvo Karališkojo pulko muzikantas, mama visą laiką vaidino Subačiuje. Per pusnis 10 kilometrų iki namų eidavo, net kojines prišaldavo, bet vis tiek teatro neatsisakė. Pas mus susirinkdavo kaimo vaikai ir mama juos lietuviškų ratelių mokė. Iki šiol juos atsimenu, – pasakoja moteris ir priduria, kad visą gyvenimą, kad ir kur dirbo, rūpinosi kultūriniu gyvenimu. – Matyt, likimas taip sutvarkė, kad ir vėl patekau tarp žmonių, kuriems kultūra – gyvenimo esmė.“ Beje, moteris ne vien rašo scenarijus, bet ir vaidina detektyvinėje komedijoje „8 mylinčios moterys“, poetiniame spektaklyje „Beauštanti“. Zita patenkinta, kad Naujajame teatre pritapo ir sūnus Darius, kuriam jis pakeitė „Spalvų orkestrą“.
Teatro direktorė S. Šulc džiaugiasi, kad visi Naujojo teatro aktoriai – labai kūrybingi, gebantys įsikūnyti į ne vieną personažą. Šio teatro gerbėjai pažįsta ir draminius, ir komedinius vaidmenis puikiai atliekančią Ž. Dragūnaitytę. Ji – ir įtaigi vaikų spektaklių aktorė. Žydrūnė šypsosi: vaikiškuose spektakliuose ji jaučiasi daug smagiau. „Suaugusieji viską labai reikliai vertina, o vaikai priima nuoširdžiai: jie nežiūri, kas blogai, o mato, kas gerai. Ir tos jų emocijos... Jie patiki spektaklio lėlyte, ir tuo gyvena. Man tai tikras stebuklas...“
Pasak merginos, lėlių spektaklyje jai vaidinti lengviau, nes galima pasislėpti už lėlės. „Žinoma, turi į lėlę įsijausti ir nepamiršti, kad vaidina ji, o ne tu...“ – juokauja Žydrūnė.
Vaikai niekada nebūna abejingi žiūrovai. Aktorių įtraukti į spektaklius jie kartais net pakoreguoja scenarijų, pataria aktoriams. Pasak Žydrūnės, niekada nežinai, kaip jie reaguos, ką pasakys, kaip pakreips veiksmą. Būna, kad norint pateisinti vaikų lūkesčius spektaklio eigą reikia keisti čia ir dabar.
Pasitaiko ir kitokių netikėtų atvejų, kai patiems aktoriams scenarijų per pusdienį tenka pakeisti. Štai kad ir bilietus į paskutinį „Stebuklų meto“ spektaklį įsigiję žiūrovai pamatė ne stalo, o vaidybinį pastatymą. „Tiesiog įvyko problemų su lėlytėmis, per vakarą pakeitėm scenarijų ir patys suvaidinom...“ – sako jau 8-erius metus Naujajame teatre dirbanti aktorė. – Kai tiek metų esi teatre, išmoksi orientuotis bet kokiose situacijose.“
Jokių problemų bendraujant su vaikais nekyla ir Tatjanai Kuzmickienei. Penkerius metus Naujajam teatrui atidavusi moteris sako vaikų spektakliuose besijaučianti kaip žuvis vandenyje. „Mes labai laimingi, galėdami vaikams rodyti tokius spektaklius. Ir vaikai juose dalyvauja, ir mums gera visiems suteikti džiaugsmo, šypsenų“, – sako ji ir prisipažįsta niekada neplanavusi dirbti teatre, tebuvusi tik jo žiūrovė. Tapusi neįgalia, ieškojo darbo. Ir čia surado tai, kas nuskaidrino moters gyvenimą – nutolino negalią, padėjo atrasti savyje kūrybiškumo gyslelę. Daugelį metų vaikų darželio auklėtoja buvusi Tatjana atrado naują būdą vaikams dovanoti savo meilę – teatro kalba bendrauti su jais, nuo mažens ugdyti empatiją.
Vaikų spektakliuose svarbiausia – žaidimas
Daugelyje suaugusiųjų spektaklių vaidinantis Olegas Dlugovskis mielai kuria vaidmenis ir vaikiškuose pastatymuose. Nors, pasak vaikino, daug kas mano, kad mažiesiems žiūrovams skirti spektakliai labiau moterų ir merginų sritis, bet Olegas jų neatsisako. „Man vaikiškuose spektakliuose patinka tai, kad yra žaidimas, improvizacija. Aišku, laikaisi pagrindinio scenarijaus, minties, bet gali laisviau improvizuoti. O žaidimas, laisvumas yra pats gražiausias dalykas“, – sako jau daugiau kaip ketverius metus Naujajame teatre vaidinantis aktorius.
Į teatro bendruomenę dar studijuojantį Olegą įsitraukti padrąsino jau kelerius metus čia vaidinusi Žydrūnė. Abu turi regėjimo negalią, tačiau, pasak merginos, šiame teatre tai – jokia kliūtis. Vaikinas išsiuntė savo gyvenimo aprašymą, sėkmingai įveikė bandomąjį laikotarpį ir čia pasiliko. Olegas vaidina beveik visuose Naujojo teatro spektakliuose, išskyrus pirmąjį – „Stiklinį žvėryną“. Vienuose jo vaidmuo pagrindinis, kituose – antro plano ar dublerio. „Svarbiausia ne vaidmuo, o kokią žinią neši žmonėms“, – įsitikinęs aktorius.
Meškos vaidmenį spektaklyje „Iš bičių gyvenimo“ kuria dar vienas vyras – Artūras Bardzilauskas. Jis – Naujojo teatro senbuvis, vienas iš jo kūrėjų. Patirties ir kituose pastatymuose („Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“, „Alter Ego“) turintis Artūras neslepia: vaikams vaidinti smagiau. „Tada jaučiuosi dirbantis pagal specialybę, nes esu socialinis pedagogas. Kelionės į vaikų darželius, tą aplinką, kur teko atlikti pedagoginę praktiką, man kaip šventė, – pasakoja vyras. – Smagu stebėti vaikų reakciją. Protingi jie, viską supranta...“ A. Bardzilauskas vaidina ir visai šeimai skirtoje „Skersgatvio pasakoje“. Jeigu artėjant didžiosioms metų šventėms norite nuklysti į poetišką vaikystės pasaulį, patirti draugystės, gerumo ir ištikimybės stebuklą, apsilankykite „Skersgatvio pasakoje“.
