Idėja brendo 10 metų
13 metų Gestų kalbos vertėjų centrui vadovaujantis R. Maciulevičius sako, kad pirmąkart sutelkti kurčiuosius menininkus bandė prieš dešimtmetį, inicijavęs jų darbų parodą Šiauliuose veikiančioje „Laiptų galerijoje“. Paroda buvo sėkminga, ir iš ten autorių darbai iš karto persikėlė į Seimo parodų erdvę. Kaip sako pašnekovas, tik dabar atėjo laikas kurti galeriją.
„Pastaruoju metu ypač juntamas kurčiųjų judėjimo atgimimas. Bendruomenė tapo iniciatyvi, kompetentinga ir labai dinamiška, bet nestokoja ir iššūkių. Pamanėme – kol kurtieji sutelkę dėmesį į ideologinius, struktūrinius, organizacinius klausimus, mes galėtume ką nors nuveikti kūrybos erdvėje“, – sako pašnekovas.
Idėja pasidalino su Vestina Rutkute, buvusia centro darbuotoja ir dabartine Šiaulių kurčiųjų reabilitacijos centro (KRC) direktore. „Ji pritarė mūsų sumanymui ir pati asmeniškai įsitraukė į kurčiųjų menininkų paiešką. Solidarumas įkvėpė pasitikėjimo, atsiraitojome rankoves ir mes. Pirmiausia mūsų darbuotoja ir galerijos vadovė Edita Garnytė atidžiai pervertė visus Lietuvos kurčiųjų draugijos mėnraščio „Akiratis“ numerius nuo pat 1989-ųjų. Ten surado gausybę mus dominančių pavardžių. Beveik visus tuos žmones vadovė susirado, o kiek reikėjo laiko ir energijos su kiekvienu, kol jų darbai pasiekė mūsų galeriją, žino tik pati Edita“, – pasakoja R. Maciulevičius.
Netrukus į pokalbį įsitraukia ir E. Garnytė. Gavusi direktoriaus pasiūlymą dėl visuomeninių galerijos vadovo pareigų moteris nė minutės nedvejojo. Po vidurinės mokyklos Edita labai rimtai svarstė stoti į Vilniaus dailės akademiją (VDA). Vis dėlto nusprendė, kad nenori akademinės žymės savo darbuose. „Baigiau Vilniaus kolegiją, gestų kalbos vertėjo specialybę. Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau įsitikinu, kad gestų kalba – ne tik kalbinė sistema, bet ir savita meno rūšis. Todėl niekada nesigailėjau savo pasirinkimo“, – prisipažįsta laimę darbe atradusi mergina. Progai pasitaikius kolegos dar pašnabžda, kad Edita tapybos nepamiršo – tapo nuolat. Vieną savo darbą yra padovanojusi ir vertėjų centrui.
Įstaiga taip pat ruošiasi rengti virtualų menininkų darbų katalogą ir tikisi, kad tai palengvins autorinių darbų kelionę pas potencialius pirkėjus, bet skuba pabrėžti, kad komercinės veiklos nevykdys. Tai – visuomeninė iniciatyva.
„Nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė“
Tekstilininkė Ieva Augaitytė – viena labiausiai visuomenei žinomų kurčiųjų kūrėjų. Jos austi kilimai, skiautiniai ir grafikos darbai apkeliavo ne vieną parodą, neaplenkdami ir Vilniuje gerai žinomos „Domus galerijos“ erdvių. Savo polėkiu, prigimtine menine klausa, savita kūrybinių technikų derme, subtiliu atspalvių pojūčiu ir darbštumu menininkė skinasi kelią į žiūrovų širdis. Galerijoje „Mozaika“ Ieva eksponuoja tekstilės darbus „Vandenynas“ ir „Laimės receptas“, taip pat 9 darbų ciklą „Sąskambiai“, kuriame naudojamos kelios technikos.
Dizainerė Aurelija Bartkevičiūtė yra ne vienos Lietuvos aukštosios mokyklos absolventė. Vis dėlto daugiausia įtakos jos kūrybai turėjo trikotažo ir rūbų dizaino studijos VDA. Jos modeliuojamiems drabužiams būdingi augalų motyvai. Autorė mano, kad kūryba kurčiųjų bendruomenei labai svarbi išraiškos priemonė, nes nereikalauja nei verbalinės, nei gestų kalbos.
Tarp kūrėjų – ir Dailininkų sąjungos narė
Lietuvos edukologijos universiteto auklėtinę Silvaną Graviškytę-Hacking visada galima atpažinti iš šiltos ir kiek drovios šypsenos, o jos darbus – iš savitu koloritu tapytų natiurmortų, peizažų, abstrakcijų. Pirmoji iš kurčiųjų 2015 m. į Dailininkų sąjungą duris atvėrusi autorė savo talento galia mus gali priversti įkvėpti jos paveiksluose žydinčių gėlių aromato, klausytis peizažo tylos ar nusikelti į vien jai pavaldžias svajonių ir pojūčių erdves. Kai už lango žvarbu, Silvana ima teptuką ir spalvomis sušildo pirmiausia save, o paskui į savo šviesa ir šiluma alsuojantį pasaulį sako įsileidžianti ir prašalaičius.
S. Graviškytė-Hacking dar baigė Valakupių reabilitacijos centro juvelyro profesinę mokymo programą. Papuošalus kuria iš žalvario ir vario. Didžiausią dėmesį Silvana skiria žiedams. Moters „sąskaitoje“ – 31 autorinė ir kolektyvinė paroda.
Karolio Simaičio tėtis Robertas – tarptautinio pripažinimo sulaukęs keramikas, kūrėja ir mama. Visdėlto K. Simaičio tėvų autoritetas neslegia, jis rado savo kelią. Po mokslų VDA į pajūrį grįžęs ir uostamiestyje su žmona įsikūręs jaunas vyras dirba Klaipėdos spaustuvėje grafikos dizaineriu, o laisvalaikiu piešia iliustracijas. Jo piešiniai paslaptingi, kiek mistiški, nestokojantys metaforų, humoro jausmo. Galerijos kūrėjai sako, kad mažiausiai komentarų reikalaujantis ir didžiausią susižavėjimą keliantis ekspozicijai pateiktas jo darbas „Rožiniai akiniai“. Belieka tik apsispręsti, į pasaulį žvelgsime pro juos ar be jų.
Linas Podiriaka – taip pat profesionalus dailininkas, baigęs VDA, aktorius, interjero dizaineris. Iš senelio ir tėvo paveldėjęs menininko geną, Linas teigia, kad jo galvoje nuolat gimsta vaizdiniai, apimantys įvairius tapybos žanrus. Tačiau dažniausiai idėjos materijoje įgauna modernistinę išraišką, ypač gausu Lino kūryboje siurrealistinės srovės darbų. Vaikinui svarbu išlikti originaliam, nekopijuoti kitų. Kūrėjas dar sako savyje užčiuopiąs ir dailėtyrininko, meno filosofo pradą.
Skaistė Cibulskaitė kol kas nebaigė aukštųjų meno mokslų, bet jau spėjo sudalyvauti 20 įvairiausių konkursų ir parodų, surengė vieną autorinę parodą. Pamačiusi mergaitės užsidegimą žaisti spalvomis į meno pasaulį ją pastūmėjo darželio auklėtoja. Jau tada mergaitė pelnė daugybę nominacijų. Šiandien Skaistė įkvėpimo semiasi iš kitų šalių kultūrų bei tradicijų. Labiausiai ją sužavėjusios šalys – Kinija ir Japonija.
Savo vietos po saule ieško ir jaunutė menininkė Emilija Aleksandravičiūtė. Ji teigia, kad ilgai išgyveno vidinį konfliktą negalėdama savo jausmų išreikšti meno kalba. Baigusi dailės mokyklą ir Telšių regioninį profesinio mokymo centrą mergina pajuto, kad saviraiška tapo daug paprastesnė. Dabar emocijos teptuko potėpiais jau sklandžiau gula ant popieriaus lapo. Mėgstamiausia Emilijos tematika yra peizažai.
Parodoje – keturių fotografų darbai
Šiaulių universiteto audiovizualinio meno studijų absolventas Karolis Pilipavičius turi daug įvairių veiklų, bet geriausiai visiems pažįstamas kaip fotografas. Fotografo karjera prasidėjo jam viešint Ispanijoje, kur draugės fotoaparatu gaudė akimirkas. Netrukus suprato, kad šis užsiėmimas taps jo ateitimi ir karjera. Nors savamokslės meistriškumo pamokos užtruko, šiandien Karolis Ispanijoje dirba profesionaliu fotografu. Kaip jis sako, darbas mus išlaisvina iš trijų blogybių: nuobodulio, nedorybės ir skurdo.
Arūnas Bražinskas – Vytauto Didžiojo universiteto absolventas. Tai labai įvairiapusiška asmenybė, bet intensyviame jo gyvenime užtenka vietos ir fotografijai. Arūnas anksti pradėjo keliauti, ypač jį traukia kalnai. Norėdamas atmintyje išsaugoti rūstų jų grožį ir didybę pradėjo fotografuoti. Kalnų nuotraukos eksponuojamos ir galerijoje „Mozaika“. Arūnas sako, kad taip, kaip kiti pasaulį suvokia per garsą, jis jį suvokia per akis. Kurčiųjų pasaulyje A. Bražinskas taip pat žinomas kaip gestų kalbos poezijos žinovas ir aktorius.
Tomas Gaižutis fotoaparatą įsigijo prieš 8 metus. Kaip pats teigia, niekada nebūtų patikėjęs, kad šį prietaisą taip pamils. Dažniausiai fotografuoja kasdienius dalykus, tačiau labiausiai jį žavi miškų, upių, ežerų vaizdai.
Živilei Uscytei, Radviliškio profesinio rengimo ir Šiaulių darbo rinkos mokymo centrų auklėtinei, dalyvavimas „Mozaikos“ ekspozicijoje – pirmas susitikimas su žiūrovais. Sako, kad labiausiai jai patinka fotografuoti judančius žmones, natūralias žmonių būsenas, kai jie nepozuoja. Per tas būsenas Živilė stengiasi prasiskverbti į žmogaus sielą.
Jie šnekina medį
70-metis medžio drožėjas ir skulptorius Vaclovas Onaitis – ir kurčiųjų bendruomenės, ir Šiaulių miesto pasididžiavimas. Bene labiausiai autorių išgarsinęs darbas „Didieji šachmatai“. Vaclovas šiuolaikinių technologijų nenaudoja, jo meistrystės įrankiai paprasti: aštrūs medžiui drožti skirti peiliai, kaltelis, medinis plaktukas. Paklusdami meistrui jie gimdo pasakų herojus, mitines būtybes, žadina Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, paukščius ir žvėris. Primityvizmo stiliumi kuriantis tautodailininkas dar vieną savo asmeninę parodą galėtų surengti Šiaulių KRC – tiek daug darbų jau yra savo bendruomenės namams padovanojęs. V. Onaičio drožimo manierą būtų sunku su kuo nors supainioti dėl kruopštumo, savaip kūryboje demonstruojamo statiškumo, subtilios ironijos ar sąmoningai perdėto jausmingumo. Galerijos vedėja E. Garnytė prasitarė, kad drožybos norėjo mokytis tik iš V. Onaičio, ir meistras sutiko tapti jos mokytoju.
Negalima nepaminėti ir jaunojo drožėjo Karolio Linkio. Stilizuotos drožybos meno vaikinas mokėsi iš tautodailininko ir skulptoriaus Kęstučio Samalionio. Karolis vos per keletą savaičių prisijaukino drožybos įrankius ir technikas bei „įkalbėjo“ jam paklusti, tuo nustebindamas net savo mokytoją. Daug meilės ir kruopštumo į savo darbus įdedantis drožėjas dažniausiai kuria angelus, gyvūnus, paukščius ir ornamentus.
Pasivijome kaimynus latvius
Po renginio R. Maciulevičius dar kartą pasidžiaugė, kad nuo šiol kurčiųjų kūryba galės būti pristatoma ne tik atskiruose projektuose, bet kaip kurčiųjų bendruomenės kūrybinių galių visuma, nes kūrėjai turi namus. „Mozaikos“ galerijoje jie visada bus laukiami ir po vieną, ir grupėmis pasidalyti idėjomis, sumanymais, rūpesčiais. Patys turės galimybę prisidėti prie „Mozaikos“ plėtros ir klestėjimo.
Smagu ir tai, kad pagaliau pasekėme kaimynų latvių pavyzdžiu. Ten didžioji dalis kurčiųjų menininkų jau seniai susibūrė į organizaciją ir bene prieš 5 metus įkūrė virtualią galeriją siekdami visuomenėje paskleisti žinią apie savo jaunuosius talentus.
