„Kad kasdien studijoje nevaikščiočiau su chalatu ir šlepetėmis ir pasitempčiau“, – šypsojosi 64 metų P.Kostinas, paklaustas, kodėl ketina rengti atvirų durų dienas, kurių metu po jo dirbtuves šmirinės lankytojai.
Daugiau nei tris dešimtmečius Vilniuje gyvenantis ukrainietis – atviras žmogus. Perpratęs Renesanso tapybos technikos subtilybes jomis jis noriai dalijasi su mokiniais.
Jų į P.Kostino dirbtuves Užupio meno inkubatoriuje susirenka įvairiausių: baigusių dailės mokyklas ir Dailės akademiją.
Penkiasdešimt metų P.Kostinui prireikė, kad ištobulintų šios tapybos techniką. Jo dirbtuvių sienos nukabinėtos paveikslais, vienas nebaigtas – ant molberto, kitas laukia kūrėjo rankos prisilietimų ant grindų.
Tapytojas sakė, kad kai kuriems paveikslams prireikė dešimtmečių. Pradėjo ir suprato, kad greitai nebaigs. O užtapyti pradėtų kūrinių, kaip daro kai kurie dailininkai, P.Kostinui nepatinka.
Patalpas apvalytų ugnis
P.Kostinas džiaugėsi, kad jo dirbtuvės įsikūrusios palėpėje. Mat anksčiau čia niekada negyveno žmonės, tik žiurkės ir katės. Bet šie gyvūnai, skirtingai nei žmonės, nepaliko čia savo energijos.
Su dailininku kalba apie energiją pakrypo ne kartą.
Paklaustas apie lankytojus ir mokinius, kurie lankosi dirbtuvėse, P.Kostinas tikino, kad jie tik praturtina patalpas: „Aura tik pagerėjo. Aš dalijuosi su mokiniais žiniomis, jie man kažką atiduoda. Kai su žmonėmis nuoširdžiai dirbi, jie atsako tuo pačiu.“
Kas kita antrasis aukštas po palėpe. Ten viename kampe kadaise gyvenimą savo noru baigė jaunas ir labai gabus dailininkas. Ten mirė ir vienas žinomas fotografas.
P.Kostinas jaučia iš tos vietos sklindančią pilką šviesą. Jis įsitikinęs, kad tas patalpas būtų apvaliusi ugnis.
Tačiau kaip tyčia jas rekonstruojant tame nelaimingame kampe krosnis buvo išardyta.
Kolegoms gėda pašalinių?
P.Kostinas spėjo, kad dauguma jo kolegų nenori įsileisti pašalinių dėl paprastos buitinės priežasties: jiems gėda dėl netvarkos.
Užupio meno inkubatoriuje įsikūręs menininkas džiaugėsi, kad jo studijos patalpos – beveik piramidės formos. Pavyko išsaugoti ir kirviu tašytas gegnes, sijas.
Anksčiau P.Kostinas nuomojosi dirbtuves kitoje Užupio vietoje: „Prieš dešimt metų mečiau gerti. O ten buvo visko – daugiadienių, paleistuvysčių. Žodžiu, pritonas.“
Beje, dabartinėse dirbtuvėse – ne tik dailininko reikmenys. Kampe – japoniškas kardas katanas. Jį P.Kostinas puikiai valdo ir dėl to Užupio gyventojai jį praminė Samurajumi.
P.Kostino motina kilusi iš Ukrainos kazokų, tačiau dailininkas tikino, kad jis yra taikiausias žmogus Lietuvoje. Nesvarbu, kad kitoje dirbtuvių vietoje aptiksime lanką, kurio prireikia tik akies taiklumui ir rankos tvirtumui.
Šešėliai – ypač skaidrūs
Paėmęs teptuką ir priartėjęs prie molberto P.Kostinas aiškino, kad vienam paveikslui reikia tūkstančių potėpių ir milžiniškos kantrybės: „Dėl to daug mokinių iškrinta. Lieka patys pačiausi. Senoji tapyba tuo ir laikėsi.“
P.Kostinas apie aukso amžiumi vadinamą Renesansą perskaitė daugybę knygų. Tais laikais mokytojai mokinius tapybos paslapčių mokydavo dešimtmečius.
P.Kostinas parodė mėgstamos XVI–XVII a. olandų dailininkų naudotos technikos grožį įjungdamas daugiau lempų, šviečiančių į jo paveikslus.
Šią tapybos techniką iš kitų išskiria ypatingas skaidrumas šešėliuose ir reljefinė tapyba šviesoje, kuri yra labai sudėtinga.
Kiekvienam kūriniui reikia ypatingo kruopštumo, todėl dailininkas jaunesnių nei 18 metų į savo studiją nepriima.
Sunku suprasti simbolius
Kiek laiko jis užtrunka tapydamas vieną paveikslą? Kad kūrinys būtų užbaigtas, kasdien dirbant po aštuonias valandas P.Kostinui prireikia vienų metų. O rodydamas neseniai užbaigtą paveikslą „Kiekvienam savo“ P.Kostinas ištraukė jo pradinį piešinį. Juos skiria net 24 metai.
„1993-iaisiais piešti mokėjau, bet tapybos įgūdžių tokiam paveikslui dar buvo mažoka. Vienu metu pradėtą paveikslą net norėjau išmesti“, – P.Kostinas paaiškino, kodėl tiek ilgai užtruko.
Pats dailininkas savo kūrybą įvardija kaip mistinį-romantinį realizmą. Paveiksluose tiesiog knibžda simbolių, kuriuos perprasi tik perskaitęs Bibliją ar pasidomėjęs mitologija.
„Mano mėgstamas Rembrandtas rėmėsi Biblija kaip filosofine knyga. Biblija yra universali knyga, ja remdamasis dailininkas gali iliustruoti vidinio pasaulio išgyvenimus“, – įsitikinęs kūrėjas.
Tarkim, jo šiais metais sukurtame paveiksle „Neišvengiamybė“ tuščiaviduris stiklinis rutulys yra trapumo simbolis. Jį plačiai savo kūriniuose naudojo ir flamandų meistrai.
Šis rutulys dažnai būdavo apjuostas auksiniais siūlais. Laikantis stiklinį rutulį savo rankose tarsi skelbia: „Aš valdau pasaulį.“ Turtingieji gali pasislėpti jame, tačiau tai tėra iliuzija, nes rutulys lengvai dūžta.
P.Kostino paveiksle apsiaustas iš auksinio avikailio yra iš graikų mitologijos. Pasak vieno mito, valdovas įsakė argonautams plaukti į tolimus kraštus parsivežti aukso vilnos.
Argonautai įveikė sunkiausius išbandymus, kad įgyvendintų valdovo paliepimą.
Šiame paveiksle tai turtingųjų dedamos pastangos užvaldyti žmones dėl savo gerovės. „Neišvengiamybės“ personažas baimingai žvelgia į viršų, į šviesą. Tai kaip įspėjimas, kad anksčiau ar vėliau viskam ateina galas.
Beje, personažo avalynė nutapyta auksu siuvinėtais siūlais. Tai reiškia, kad laikui bėgant ją galima prarasti. Tai – turto laikinumo simbolis.
P.Kostinui nesvetimi ir Vilniaus vaizdiniai. Šiais metais jo kūrinių sąrašas pasipildė paveikslu „Amžinoji užupietė“, kuriame nutapyta Užupio angelo ir undinės dukra. Kitas praėjusiais metais sukurtas paveikslas – „Vilnius sapnuoja“.
Nupiešė įtūžusį Kristų
P.Kostinas paveikslus kuria iš galvoje kilusių vaizdinių.
Jam svetimas dabartinių dailininkų metodas spalvotą nuotrauką skenuoti ant drobės ir paskui ją ištapyti.
„Žinau ne vieną, kuris taip elgiasi ir savo darbus vadina paveikslais“, – šypsojosi menininkas.
Vis dėlto kartais kurti paveikslus jį įkvepia ne vaizdiniai, o gyvenimiškos istorijos. Štai ant sienos kabo įtūžęs Jėzus Kristus. Jį P.Kostinas nutapė, kai buvusi žmona įkalbėjo banko prašyti paskolos, už kurią pora Antakalnyje turėjo pastatyti trijų aukštų namą. Jį sutuoktiniai ketino parduoti ir praturtėti.
„Mano amžiną atilsį tėtis dar sovietiniais laikais mokydavo: „Niekada nesiskolink“, – prisiminė dailininkas.
Pastatyti namo neleido kaimynai, pinigai baigėsi, o bankas ėmė reikalauti grąžinti paskolą. Taigi praturtėti nepavyko, liko vien skolos, jas P.Kostinas tik neseniai sumokėjo.
„Tokiu laiku tampi agresyvus arba pradedi gintis. Tai natūrali reakcija. Tad tapydamas Kristų ir išsiliejau“, – sakė P.Kostinas.
Pasak jo, Jėzus Kristus veltui aukojosi, nes žmonės visai nepasikeitė. Vis dėlto dailininkas prisipažino, kad tokio Kristaus dabar nepieštų: „Dabar kitaip mąstau.“
