– Buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas pareiškė, kad jūs, mokslininkas ir poetas, esate itin tinkama asmenybė vadovauti kultūros politikai, bet stebėjosi, kodėl sutikote imtis šio varginančio ir retai dėkingumo sulaukiančio darbo. Kaip atsakytumėte? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo kultūros ministro M.Kvietkausko.
– Kultūra – mano sritis, man ne vis tiek, kokie jos ateitį lemsiantys teisės dokumentai bus priimti, kas nutiks svarbiems tęstiniams darbams.
Kita vertus, ryžtis šioms pareigoms mane skatino kultūros žmonės. Apsispręsti nebuvo lengva, bet šie argumentai nulėmė, todėl sutikau tapti ministru.
– Kokie bus jūsų veiklos prioritetai ir ką darysite kitaip nei jūsų pirmtakė Liana Ruokytė-Jonsson?
– Pirmiausia būtina kokybiškai parengti ir pateikti Seimui kertinius kultūros raidą lemsiančius teisės dokumentus – jau pradėtą svarstyti „Kultūros strategiją 2020–2030“ ir Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Tai Vyriausybės programoje numatyti teisės dokumentai, bet pagal planą jie nebuvo pateikti.
Labai svarbi problema – kultūros darbuotojų atlyginimai. Jų darbo užmokestis – vienas mažiausių viešajame sektoriuje. Būtina skubiai ieškoti būdų, kaip būtų galima pagerinti šią situaciją.
Yra ne vienas strateginis projektas, kuriam reikės ir viso kultūros lauko pastangų. Mano tikslas – labiau sutelkti kultūros žmones ir plėtoti pasitikėjimu paremtą dialogą.
– Kokių spragų įžvelgiate Kultūros ministerijos veikloje?
– Manau, buvo imtasi svarbių reformų ir susidurta su iššūkiais. Susidarė įtempta situacija.
Tada kyla pavojus, kad reformos gali ir nepavykti. Taip gali nutikti ir man vadovaujant ministerijai.
– L.Ruokytei-Jonsson paprašius leisti jai baigti rengti Kultūros strategiją prezidentė dviem savaitėms atidėjo jos atleidimą, bet girdėti nuomonių, kad tai buvo mažai prasminga. Gal iš viso svarbiau parengti ne strategiją, o konkretesnį Kultūros politikos pagrindų įstatymą?
– Dabar svarstomas pirminis šios strategijos variantas, kurį dar reikės esmingai persvarstyti, sutvirtinti kai kurių sričių gaires, papildyti ir paryškinti tikslus. Laukiame kultūros žmonių žodžio. Aš ir pats turiu nemažai pastabų šiai strategijai.
Lygiagrečiai rengiame ir Kultūros politikos pagrindų įstatymą, kuris siejasi su strategija. Tai, ko tikimės iš mūsų kultūros per kitą dešimtmetį, turi atsispindėti ir ją reguliuojančiame įstatyme.
– Turbūt nebuvo kultūros ministro, kuris nebūtų sulaukęs kultūrininkų kritikos. Gal tai dėsningas konfliktas ir dėl to kalti ne tik ministrai, bet ir neretai aikštingi, save protingesniais už politikus laikantys kultūros kūrėjai?
– Politikui visiems patikti tikrai neįmanoma. Renkuosi kultūros ministro kelią puikiai suprasdamas, kad laukia kritika, kad susidursiu ir su labai skirtingomis nuomonėmis.
Tačiau objektyvią kritiką laikau vertybe, nes ji padeda tobulėti.
Vadovaudamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui dirbau su labai tvirtus įsitikinimus turinčia mokslininkų bendruomene. Kartais atsidurdavau kieto savo argumentų gynimo mūšio lauke, bet dėl to darbas tampa prasmingesnis ir įdomesnis. Demokratinė diskusija mus tik ugdo.
Lietuvoje trūksta pagarbos kultūros žmonėms.
Vakarų šalyse matai, kad ten labiau vertinamos ryškios asmenybės, visuomenė labiau gerbia nacionalinę kultūrą ir jos kūrėjus.
Nežinau, kiek man per geriausiu atveju teksiančius porą darbo ministru metų pavyks tai pakeisti, bet pasistengsiu, kad ledai pajudėtų.
– Šiomis dienomis buvo užsipultas Nacionaline literatūros premija apdovanotas rašytojas Marius Ivaškevičius, neva dar 2002 metais publikuotu romanu „Žali“ įžeidęs partizanų atminimą, piktinamasi, kad Vasario 16-ąją jam bus įteiktas šis apdovanojimas.
Ar nemanote, kad kultūros ministras turi ginti kūrybinę laisvę, net jei į ją kėsinamasi ir remiantis patriotiniais šūkiais?
– Nacionalinių premijų komisija laisvai sprendžia, kas, jos autoritetinga nuomone, vertas tokio apdovanojimo.
Diskusijos dėl meninės kūrybos tautiškumo, moralės vyksta amžinai, taip pat ir šiais laikais. Jei kūrėjas provokuoja ginčus, vadinasi, jis gerai atlieka savo vaidmenį.
Aišku, galima abejoti Nacionalinių premijų komisijos sprendimais, bet niekas neturi teisės jų keisti.
M.Ivaškevičius įvertintas už meninį proveržį dramos srityje, jis – pasaulyje pripažintas dramaturgas. Neabejoju, kad ir žodžio, ir meno laisvė – demokratijos pagrindas.
