Iš išorės neišvaizdiems Statybininkų kultūros rūmams Vytenio gatvėje tapus kuriamo teatro „Vilniaus klasika“ pastoge A.Arkauskui teko ne kartą juose nakvoti. 62 metų aktorius tapo teatro direktoriumi, tačiau džiaugiasi, kad kadaise jam teko gilintis ir į inžinieriaus specialybę.
Viena teatro salė jau atidaryta, joje vyksta spektakliai, antroji po kelių mėnesių atvers duris. A.Arkausko nuomone, svarbiausia teatrui yra dvasia. O jos paieškos lengvesnės dėl to, kad Statybininkų kultūros rūmai – tik iš išorės sovietinis pastatas.
Viduje išlikę prieškariu šioje vietoje statytos Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios žymių. Maldos namai, kuriuos projektavo architektas Antanas Vivulskis, turėjo tapti didingiausi Vilniuje.
Bet žmonės nebaigtoje statyti bažnyčioje meldėsi trumpai – ji sovietmečiu buvo uždaryta, paskui perstatyta.
Dabar A.Arkauskas tikisi pastate įpūsti vienintelio Naujamiestyje teatro dvasią ir ugdyti žiūrovą. Juolab kad bent trys Vilniaus teatrai dėl rekonstrukcijos užvėrė arba netrukus užvers duris.
– Apie ką dažniau dabar tenka galvoti – apie naujojo teatro repertuarą ar ūkio darbus? – A.Arkausko paklausė „Sostinė“.
– Po švenčių reikia atlikti ūkio darbus, todėl porą savaičių teatre spektakliai nevyksta.
Prikėlėme vieną salę rūmuose, kuri atrodė baisiai. Į mūsų teatrą daug kas atkeliavo iš kitų teatrų. Tai, ką jie ketino išmesti.
Skambindavo tų teatrų dailininkai, butaforininkai, siūlydavo ir mes priglausdavome.
Štai netrukus teatras sulauks geresnių žiūrovų kėdžių iš Klaipėdos. Kitas ketiname pirkti iš Muzikos ir teatro akademijos, tik laukiame, kol sumažins kainą. Ketiname jas restauruoti.
Tiktai rėmėjų lėšos teatrui „Vilniaus klasika“ padeda stotis ant kojų. Kai viską įrengsime, jiems auksinę lentą pakabinsime. Skirtingai nei kiti teatrai, iš valstybės negauname nė cento.
Vienintelė valdžios malonė – kad neleido pastato privatizuoti. Už tai ačiū savivaldybės tarybai.
Buvo daug norinčių įsikurti šiose patalpose, tačiau pasižvalgę po jas bėgdavo. Tokios baisios jos atrodė. Mes nepabėgome, nes turėjome „Vaidilos“ teatro kūrimo patirties.
Daug ką kūrėme, restauravome savo rankomis. Vytautas Rumšas, Saulius Bareikis, Algirdas Latėnas kasdien ateina į teatrą ir galvoja apie spektaklius. Juk svarbiausia – teatrui įpūsti dvasią.
Ir štai kitą savaitgalį mūsų teatre premjera – „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“ pagal Aleksejaus Slapovskio kūrybą. Jų bus ir daugiau.
– Teatrą pradėjote kurti todėl, kad kiti dėl ilgų rekonstrukcijų užveria duris?
– Ne visai. Nors taip jau sutapo, kad rekonstruojamas Nacionalinis dramos teatras, pavasarį remonto darbai turėtų prasidėti Keistuolių teatre, kiek vėliau – Rusų dramos teatre. Rekonstruojama ir Filharmonijos salė, prasidės Kongresų rūmų atnaujinimas.
Mes nesiekiame perimti šių teatrų žiūrovų. Mūsų tikslas kitas – nenorime pasiduoti visuomenės zombinimui. Suprantu, kad skaitmeninio konclagerio neišvengsime, bet gal nereikia visiems į jį bėgti? Gal reikia pradėti mąstyti?
Gaila, tačiau teatrai vis dažniau pirmenybę atiduoda spektakliams, kuriuos vadinu greitojo maisto spektakliais. Jie visi skirti būtent tam, kad negalvotum. Kad būtų tik linksma, gera. Taip ne tik bukiname žiūrovą, bet ir prarandame teatro mokyklą.
– Ar nebijote, kad žiūrovas jau priprato prie greitojo maisto ir jums bus sunku?
– Taip, yra tokių nuogąstavimų. Bet jeigu teatras neturi misijos, jis – ne teatras. Jis tampa pinigų kalykla. Gali teatras klysti, tačiau jis turi ugdyti jaunus žmones.
– Jums tos dvasios padės ieškoti A.Vivulskis, kuris čia, kažkur nebaigtos statyti bažnyčios rūsyje, ir buvo palaidotas?
– Juokas juokais, bet virš mūsų, antrajame aukšte, kur bus dar viena salė, išlikusios A.Vivulskio suprojektuotos arkos. Jos tik paslėptos po gipskartonio plokštėmis, kurias ketiname nuplėšti.
Kad tos arkos nesugriūtų, Statybininkų rūmų rekonstrukcijos autorius Algimantas Mačiulis įrengė jas sutvirtinusią perdangą. Taip atsirado dvi salės, kurios daugiau nei prieš tris dešimtmečius buvo sunaikintos, įrengiant boulingo klubą.
O scenos gilumoje radome bažnyčios durų angą. Tai – vadinamosios altaristo durys.
Neseniai mūsų teatre apsilankė dvi moterys iš Lenkijos. Pasirodo, jos buvo architekto, dirbusio su A.Vivulskiu, giminaitės.
Pavedžiojau jas po patalpas, parodžiau, kas liko iš bažnyčios: kolonas, arkas, navas. Moterys aikčiojo iš nuostabos.
– Kaip paaiškinsite teatro pavadinimą, kuris rašomas kabutėse?
– Klasika būna visokia. Todėl ir pavadinimas kabutėse. O kaip jį suprasti – kiekvieno žiūrovo galvos reikalas.
Vilnių taip pat minime neatsitiktinai. Juk keista, bet taip yra, – Vilniaus naujamiestyje iš didesnių kultūros įstaigų tėra tik vienas kino teatras. Visi kiti teatrai yra Senamiestyje.
Todėl ir kovojome, kad Statybininkų kultūros rūmai liktų kultūros įstaiga.
– Iš pirmųjų spektaklių pastebėjote, kokie žiūrovai pas jus ateina?
– Žiūrovams kol kas neprišildėme vietos. Šiose patalpose daug metų veikė boulingo klubas ir iki šiol jos siejamos su šia pramoga.
Daugelis pamiršo, kad rūmuose koncertavo ansambliai „Oktava“ ir „Hiperbolė“, vaidino Jaunimo teatras.
Tik dabar pradedama atrasti, kad buvę Statybininkų rūmai – pirmiausia kultūros įstaiga. Štai gegužę A.Latėno ir Vido Bareikio kurso studentai čia kurs diplominį spektaklį, laukia ne viena premjera dviejose scenose.
Beje, pirmojoje salėje yra dvi scenos: vienoje pusėje didžioji, kitoje – mažoji.
– Arkausko pavardė jums padėjo surasti arkas?
– Sunku pasakyti. Daug šiame pastate dar neįmintų mįslių. Arkos buvo paslėptos antrajame aukšte, po gipskartonio plokštėmis. Jas būtinai atidengsime, paliksime visą ažūrą. Įspūdingai turėtų atrodyti.
Galima sakyti, kad antrojo aukšto salė įsikurs bažnyčios palubėje. Čia pat turėjo gausti vargonai, kurie, deja, taip ir nebuvo įrengti.
Beje, taip paslėpti bažnyčios arkas – Statybininkų rūmų rekonstrukcijos autoriaus A.Mačiulio sumanymas.
Taip pat aptikome kruopščiai paslėptą scenos pakėlimo mechanizmą. Veikiantį – visi trosai, dantračiai savo vietose.
Tai teatrui didžiulis turtas. Nežinau, kaip būtų tekę suktis, jeigu reikėtų sumontuoti naują.
A.Vivulskio palaikus perlaidojo Rasų kapinėse
Naujos bažnyčios Vilniuje statybos konkursą aukšti Krokuvos (Lenkija) dvasininkai paskelbė 1905 metais. Be garsių to meto lenkų architektų, jame dalyvavo ir tada mažai kam žinomas A.Vivulskis (1877–1919).
Novatoriška jo vizija buvo įvertinta puikiai, tačiau atidėta į šalį. 1907 metais A.Vivulskį prisiminė jau Vilniaus jėzuitai, kurie per tarpininką buvusį Vilniaus vyskupą Eduardą von der Roppą pakvietė jaunąjį architektą dalyvauti milžiniškos šventovės statyboje ties Tambovo (dabartinė A.Vivulskio) ir Arkangelo (dabartinė Vytenio) gatvėmis.
Statybos prasidėjo 1913-ųjų viduryje, bet Rusijos imperijoje, kuriai tada priklausė ir Lietuva, gelžbetonis buvo naujiena.
Iš pradžių darbai ėjo kaip iš pypkės. Kilo betono sienos, kolonos, pabaigta pagrindinė nava. Bet Pirmasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija, bolševikų perversmas ir carinės imperijos subyrėjimas ilgam sustabdė statybas.
Tvyrant pokario suirutei ambicingam projektui katastrofiškai trūko lėšų, be to, statybų planus sujaukė ir netikėta A.Vivulskio mirtis. Po jos pasigesta daugybės ypač svarbių statybos brėžinių.
Architekto kūnas buvo palaidotas jo projektuotos bažnyčios rūsiuose, o kaip statyti toliau, niekas nežinojo. Ir vis dėlto statybos darbai, nors ir lėtai, su ilgomis pertraukomis bei miglota orientacija į išlikusius A.Vivulskio piešinius vyko iki pat 1939 m. (nuotr.).
Būsimos bažnyčios karkaso konstrukcijos jau buvo iškilusios: pagrindinės navos aukštis siekė 16 metrų, o skliaute – 31 metrą. A.Vivulskio sumanymu bažnyčios bokštas turėjo siekti 80 metrų aukštį.
Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia taip niekada ir nebuvo baigta. 1963-iaisiais maldos namuose rasti A.Vivulskio palaikai buvo perlaidoti Rasų kapinėse.
Pokariu pastatas buvo perduotas Valstybiniam dramos teatrui ir paverstas dekoracijų sandėliu, tačiau 1960 metais Ministrų tarybos nutarimu bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Nebaigtoje šventovėje netgi buvo rengiamos pamaldos.
Vis dėlto praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje nuspręsta idėjiškai neperspektyvią šventovę iš dalies nugriauti, o likusią dalį pertvarkyti ir čia netrukus iškilo Statybininkų kultūros rūmai.
