Dokumentinio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ režisierius A.Matelis įsitikinęs, kad dviračių sportas jam padėjo formuotis kaip kūrėjui.
Prieš kelias dienas režisieriui į rankas pateko maždaug prieš 40 metų daryta nuotrauka, kurioje jis įamžintas minantis dviračio pedalus.
„Fotografiją mano tėvo gimtinėje Anykščių rajone rado duktė.
Anksčiau nebuvau matęs šios nuotraukos. Man tai buvo didelė staigmena“, – kalbėjo A.Matelis.
Anuomet daugybėje dviračių lenktynių dalyvavęs menininkas mano, kad nuotrauka daryta per vienas iš varžybų.
Kur tiksliai, neaišku. Kas galėjo su fotoaparatu rankose jo laukti pakelėje, vyras taip pat nenutuokia, tačiau sakė, kad tam žmogui jaučiasi labai dėkingas.
Netikėtai atsiradusi nuotrauka mintimis A.Matelį grąžino į paauglystę – laikus, kai brendo kaip asmenybė.
„Vienas mano filmo herojus teigė, kad mindamas pedalus priklausai laisvų žmonių genčiai, tuomet apima pilnatvės jausmas.
Pritariu jam ir galiu papildyti, kad dviračių sportas man buvo puiki valios, gebėjimo siekti tikslo mokykla.
Tai padėjo suvokti, kad siekti rezultato reikia ilgai ir nuosekliai.
Pergalių neiškovosi po dviejų dienų ar poros savaičių treniruočių. Prireikia ne vienų metų.
Taip ir su kūryba. Reikia ne tik užsidegimo, bet ir ilgo, nuoseklaus darbo, ištvermės, valios, žinojimo, kad privalai iki galo eiti link tikslo, kad negali viduryje kelio sustoti ir viską mesti“, – aiškino režisierius, kuris filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ kūrė net aštuonerius metus.
Dviračių sportu A.Matelį užkrėtė šia sporto šaka užsiiminėjęs dėdė.
Būsimas režisierius vaikystėje galėdavo ištisas valandas klausytis giminaičio pasakojimų apie dviračius, jų detales, treniruotes, lenktynes ir pačius sportininkus.
Lankyti dviračių treniruotes A.Matelis pradėjo būdamas 15 ar 16 metų. Jis puikiai prisimena, kaip per dieną numindavo iki šimto kilometrų, tad per metus susidarydavo 12–17 tūkst. kilometrų.
Važiuoti tekdavo ir svilinant karščiui, ir pilant lietui, ir sningant.
Vienu metu dviračių sportas buvo taip pakerėjęs, kad A.Matelis net svajojo tapti šios sporto šakos treneriu.
Sportines ambicijas sužlugdė rankos trauma, kurią jis patyrė griūdamas nuo dviračio.
Po ilgo gydymo į dviračių sportą A.Matelis taip ir negrįžo, tačiau su šia transporto priemone neatsisveikino.
Vyras dviračiu dažnai važinėja iš Pavilnio į Vilniaus centrą, neatsisako jo ir žemę užklojus sniegui.
Vykdamas automobiliu į užsienį A.Matelis būtinai pasiima ir dviratį, kad laisvu laiku galėtų pasivažinėti.
