Aktorės karjerą Amerikoje pradėjusi ir su tokiomis garsenybėmis kaip Cate Blanchett, Bradley Cooperis ir Sienna Miller vaidinusi G.Mockeliūnaitė iki šiol daugiau buvo žinoma užsienyje.
Iš Kauno kilusi ir ten psichologijos studijas baigusi Giedrė į Ameriką išvyko būdama 23 metų.
Aktorė pagaliau sudomino ir mūsų šalies kino kūrėjus – atliko vieną pagrindinių vaidmenų režisieriaus Raimundo Banionio filme „Purpurinis rūkas“.
Kai tarėmės dėl pokalbio, Giedrė paprašė susitikti kavinėje netoli nuomojamo buto. „Šiuo metu vaikštau su ramentais“, – paaiškino.
Po Naujųjų metų Giedrė su mama slidinėdama Šveicarijoje patyrė traumą – skilo kelio kaulas.
– R.Banionio filme „Purpurinis rūkas“ įkūnijate moterį, kurią myli žydas Jozefas ir partizanų vadas Vladas. Kaip ruošėtės vaidmeniui?
– Turėčiau padėkoti jau anapilin iškeliavusiems seneliams, kurie daug pasakojo apie pokarį. Senelio brolis buvo žymus partizanas ir žuvo miškuose. Mano močiutė, visą gyvenimą dirbusi lietuvių kalbos dėstytoja, jaunystėje slapstėsi miškuose. Daug sėmiausi iš jos pasakojimų.
Esu išsaugojusi senelių jaunystės nuotraukų, menančių nelengvą okupacijos laikotarpį. Kai apsirengiau herojės kostiumą, tapau panaši į savo močiutę jaunystėje.
Nors mano herojė yra labai svarbi, ji mažai kalba. Patyrinėjusi Janės paveikslą suvokiau, kad tais laikais niekam nebuvo įdomu, ką moterys sako ir galvoja. Jos rūpindavosi ūkiu, namais, vaikais, o visus džiaugsmus bei rūpesčius užgniauždavo savyje.
Tokia buvo ir Janė. Vis dėlto „Purpuriniame rūke“ yra įtemptų akimirkų, kai ji garsiai pratrūksta. Janė – stipri, aistringa, mylinti moteris, net nelabai lietuviška pagal temperamentą.
Filmo veiksmas rutuliojasi baigiantis karui. Iš tremties Rusijoje į Lietuvą grįžta žydas Jozefas. Šalyje šeimininkaujantys rusai priverčia vaikiną tapti jų agentu.
Rūsčios kasdienybės prošvaiste Jozefui tampa jo buvusiuose namuose gyvenanti Janė, kurią pamažu įsimyli.
Bet Janės širdį užkariavęs partizanų vadas Vladas, kuris, sklinda gandai, yra kaltas dėl Jozefo tėvų žūties.
Per vieną milicijos reidą Vlado kuopelė patiria nemažai nuostolių. Vladas dėl to kaltina Jozefą.
Netikėtas įvykių posūkis viską apverčia aukštyn kojomis: Jozefas tampa vieninteliu žmogumi, galinčiu padėti Vlado mylimajai Janei ir jų dar tik gimsiančiam kūdikiui. Jozefą įkūnijo puikus aktorius Severinas Norgaila. Su juo lengvai radome kalbą, o po filmo likome geri draugai.
„Purpuriniame rūke“ yra ir meilės scenų. Jei intymios scenos yra pagrįstos, nematau jokių problemų apsinuoginti. Su režisieriumi iš anksto aptarėme, kodėl to reikia.
– Kokių nuotykių ar išvaizdos pokyčių teko patirti filmuojantis?
– Mano išvaizda iš esmės nesikeitė, tik dirbtinai buvo padidinta krūtinė ir tam tikrose scenose teko užsidėti trumpų plaukų peruką.
Reikėjo ir bėgti, ir kristi. Buvo ir mėlynių, ir nubrozdinimų. Na, tai darbo dalis, niekada specialiai nesisaugau ir reikiamas emocijas išreiškiu nuoširdžiai.
Filmuodamasi įgijau naujos patirties. Buvo nemalonu, kai reikėjo pešti ką tik papjautą vištą – bjaurus kvapas, bet nesupykino.
Teko minkyti kaimiškos duonos tešlą – labai patiko. Na, dar ir gimdžiau. Labai įdomi patirtis. (Juokiasi.)
– Kadaise buvote vadinamoji go go šokėja, studijavote psichologiją. Kaip atsidūrėte Amerikoje?
– Dar vaikystėje namiškiams ir draugams rengdavau pasirodymus. Būdama šešerių vaidinau Kauno „Vilkolakio“ teatre.
Mes su mama gana sunkiai vertėmės, tad būdama 15-metė moksleivė pradėjau šokti – reikėjo pinigų.
Įgijau gyvenimiškos patirties, galėjau išlaikyti save, padėti mamai. Vėliau įstojusi į psichologiją, kurią pasirinkau be jokio noro, tęsiau šokėjos karjerą. Su merginų grupe pasirodydavome įvairiuose TV projektuose.
Manau, kad meilę scenai paveldėjau iš mamos, kuri mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, baleto klasėje, o vėliau šoko Jūratės ir Česlovo Norvaišų pramoginių šokių kolektyve.
Baigusi studijas išvykau į Niujorką. Niekas ten manęs nelaukė. Galvojau – išsinuomosiu motelio kambarį kelioms dienoms, o paskui žiūrėsiu.
Dirbau tai vienur, tai kitur, kol sugalvojau studijuoti aktorinį. Apsilankiau keliose vaidybos mokyklose, bet kai įėjau į Lee Strasbergo kino ir teatro institutą Niujorke, iškart supratau, kad noriu pasilikti.
Ten studijavo daug garsių aktorių: Marilyn Monroe, Robertas DeNiro, Alas Pacino, Vincentas D’Onofrio. Mokiausi dvejus metus. Mūsų kursą baigė dvylika žmonių. Kai kurie iš jų jau pasiekę aukštumas.
Greičiau pasisekė vietiniams ir tiems, kurie turėjo žaliąją kortelę.
Daug kas nenori dirbti su turinčiais tik aktoriaus darbo vizą, nes gausu popierizmo. Man tai nemažai pakenkė, kainavo daug nervų, sveikatos. Aktorių atrankose dažnai atsimušdavau į užvertas duris. Neretai būdavo sunku psichologiškai.
Vis dėlto Niujorkas buvo geriausia mokykla visomis prasmėmis. Laikui bėgant išmokau galvoti, kad jeigu negaunu kokio vaidmens, vadinasi, jis nėra man skirtas. Užsieniečiams aktoriams Amerikoje pagalius į ratus kiša ir akcentas.
Man teko laimė filmuotis labai geruose filmuose, su garsiais aktoriais.
Po kelių trumpametražių juostų gavau nedidelį vaidmenį režisieriaus Toddo Heyneso filme „Kerol“.
Pagrindinius vaidmenis atliko C.Blanchett ir Rooney Mara. 2016 metais už vaidybą šioje dramoje jos abi gavo „Oskarus“ – pirmoji kaip geriausia aktorė, o antroji kaip geriausia antraplanė aktorė.
Šiame filme turėjau gauti didesnį vaidmenį, bet sutrukdė akcentas. Vaidinau R.Maros herojės buvusio vaikino merginą. Filmavausi su dideliu užsidegimu, bet montuojant iškirpo nemažai scenų.
Manęs šioje juostoje liko kokia minutė, nors titruose esu tarp svarbiausių aktorių. Kadangi filmas nemažai uždirbo, man iš jo vis dar kapsi pinigai.
Kuriant didelio biudžeto filmą visai komandai skiriamas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, iš ryto prie namų manęs laukdavo automobilis, nuveždavo į filmavimo aikštelę, ten mane perrengdavo, pavalgydindavo, pasakydavo, kur įsitaisyti, kol pakvies vaidinti. Vakare parveždavo namo. Taip vežiojo visus aktorius.
Po „Kerol“ Londone filmavausi juostoje „Adamas Džunsas“ (Burnt), kurį režisavo Johnas Wellsas.
Filmavimo aikštelėje dirbau su daugybe garsių aktorių: B.Cooperiu, S.Miller, Uma Thurman, Omaru Sy, Danieliu Bruhliu, Alicia Vikander.
Jų profesionalumo lygis aukščiausias, tokių dalykų kaip nepavykęs dublis praktiškai nėra.
Ypač sužavėjo B.Cooperis, kuris yra neįtikėtinai šiltas ir smalsus. S.Miller – nuostabi aktorė, dirba labai profesionaliai. Dažnai su garsiais aktoriais susėsdavome prie vieno stalo pavalgyti ar išgerti arbatos.
Šiame filme kūriau mažą vaidmenį – įkūnijau A.Vikander herojės draugę.
Paskui ten likau dirbti kostiumų departamente, tad turėjau progą iš arti stebėti aktorių darbą.
– Kodėl kartais vadinatės Bond?
– Amerikoje viena dėstytoja nuolat sakydavo, kad mano pavardė ilga, sunkiai ištariama, ir pradėjo vadinti Bond. Per baigiamuosius darbus reikėjo ant skrajučių užrašyti pavardę. Užrašiau Bond.
Tuo metu ji man ir prilipo. Su ja Amerikoje įstojau ir į Aktorių gildiją.
Buvo metas, kai norėjau, kad manęs nesietų su konkrečia šalimi, tikėjausi, kad taip bus lengviau siekti karjeros Amerikoje.
Dabar suvokiu, kad turėjo būti atvirkščiai, nes žmonėms esi įdomus savo šaknimis, savo kilme, kultūra ir papročiais. Dabar pavardės Bond visiškai nenaudoju.
– Ar turite širdies draugą?
– Mylimo žmogaus neturiu. Jausmams durų nesu uždariusi, bet sąmoningai neieškau antrosios pusės.
Manau, artimas žmogus – kaip ir vaidmuo, jis niekur nepabėgs, jeigu yra tau skirtas. Jis neišsigąs nei tavo karjeros, nei aktyvios veiklos.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Labai mėgstu žiūrėti filmus, ypač kino teatre. Patikusius esu peržiūrėjusi po keliolika kartų.
Dabar šią veiklą turiu atidėti, nes ilgai sėdint vienoje vietoje ima mausti koją. Tačiau į teatrą einu ir su ramentais, manęs negąsdina apledėję šaligatviai.
Atrodo, aš apskritai nieko nebijau. Kai prieš trejus metus pradėjau slidinėti, jau penktą dieną leidausi juodosiomis trasomis.
Ši trauma – ne pirmas nelaimingas nutikimas. Kai kritau nuo motociklo, irgi stipriai susižeidžiau.
Esu didelė nenuorama. Vaikystėje paragavau močiutės klofelino ir atsidūriau reanimacijoje. Koncerte su grupe „Scooter“ šokau sirgdama plaučių uždegimu, po pasirodymo mane išvežė tiesiai į ligoninę ir dviem savaitėms prijungė prie lašelinių.
– Ar niekada neteko gailėtis, kad pasirinkote aktorystę?
– Niekada. Bet domiuosi ir kitais dalykais. Pastaruoju metu traukia režisūra. Be to, namuose turiu studiją, joje tapau paveikslus. Tapyba man padeda išsilieti.
Labai patinka kepti pyragus, verti karoliukus – tai savotiška meditacija.
Manyje tarsi du žmonės: vieną dieną galiu būti labai moteriška, kitą – patrakusi kaip berniūkštis.
Pagal nuotaiką ir rengiuosi skirtingai, todėl būna, kad gatvėje žmonės manęs neatpažįsta.
