Pagal Felikso Rozinerio apysaką „Purpuriniai dūmai“ sukurta istorinė drama primena skaudų mūsų šalies istorijos tarpsnį, karo ir pokario metus, istorijos mėsmalėje atsidūrusių žmonių sulaužytus likimus.
Filmo centre – meilės istorija, kai žydas Jozefas (Severinas Norgaila) įsimyli buvusiuose jo namuose gyvenančią Janiną (Giedrė Mockeliūnaitė), vietos partizanų būrio vado Vlado (Tadas Gudaitis) meilę, išgelbsti ją nuo tremties ir padeda auginti jos vaiką, nors Vladas karo metu dalyvavo jo tėvų sušaudyme.
Praėjus daugybei metų Izraelyje gyvenantis Jozefas gauna kvietimą į Lietuvos teismą liudyti Vlado byloje. Vyrui iškyla dilema: pasakyti tiesą ir taip pasmerkti savo mylimosios teisėtą sutuoktinį ar pameluoti ir išgelbėti tikrąjį vaiko tėvą.
Sumanymo kelias į ekraną – ilgas
Pirmadienį filmas pristatytas žiniasklaidai. „Turbūt kiekvienam filmui – savas laikas“, – po peržiūros sakė režisierius R.Banionis, šį filmą sumanęs dar prieš du dešimtmečius.
Kadaise rusų režisierė Aliona Krugliak Maskvoje, „Ermitažo“ teatre, pagal F.Rozinerio apysaką sukūrė monospektaklį. Šią apysaką ji pasiūlė amžinatilsį R.Banionio tėvui aktoriui Donatui Banioniui, juolab jos veiksmas vyksta Lietuvoje. Tėvas „Purpurinius dūmus“ davė perskaityti Raimundui ir jis panoro ją ekranizuoti. Bet tuomet nepavyko gauti finansavimo.
Vėliau apysaką pas savo draugą Niujorke pastebėjo animacinio kino režisierius ir dailininkas Ilja Bereznickas. Jam ji taip pat padarė įspūdį. Susisiekė su prodiuseriu Arūnu Stoškumi ir pasiūlė pasidomėti. Kai šis pradėjo skaityti, pamatė, kad tai projektas, kurį jiedu su R.Banioniu jau bandė įgyvendinti. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui kūrėjai dar kartą pateikė „Purpurinio rūko“ paraišką Kino tarybai ir šįkart ji buvo palaiminta.
Beje, scenarijų pagal šią apysaką yra parašęs Marius Ivaškevičius, leidykla „Kronta“ jį išleido dar 2003 m. Anot R.Banionio, Marius į istoriją pažvelgė kiek kitaip, jo scenarijuje daugiau trilerio elementų.
Padėjo suprasti partizanų likimo tragizmą
Į partizanų vadą Vladą persikūnijusiam aktoriui Tadui Gudaičiui tai pirmas didelis vaidmuo kine.
„Šis vaidmuo žmogiškai man paliko didelį pėdsaką. Kai skaitai literatūrą ar klausai prisiminimus žmonių, kurie išgyveno tą laikotarpį, žiūri į tą dalyką kiek iš viršaus – faktai jaudina, bet labai giliai neužkabina.
Kai reikėjo kurti Vlado personažą, turėjau nusileisti į vidų, kalbėtis su Vladu, pateikti jam klausimus ir atsakymai priblokšdavo. Partizanai man pasirodė kitokie, nei atrodė iš šalies, jie pasidarė labai žmogiški, labai tragiški. Tokie dalykai paveikia ir mano, kaip lietuvio, tapatybę“, – kalbėjo T.Gudaitis.
Meilė ir aistra gyventi
Paklausta, su kokiu didžiausiu iššūkiu susidūrė kurdama Janinos vaidmenį, aktorė G. Mockeliūnaitė sakė: „Sunkiausia turbūt buvo pajusti personažą, jauną merginą Janiną, jos meilę ir aistrą gyventi. Ji kenčia priespaudą namuose, yra suvaržyta, bet sykiu laisva. Reikėjo suvokti vidinę laisvę ir rasti, kas jai teikia laimę, pastebėti mažus dalykus, kuriuose ji matė laimę ir šviesą.“
Dar viena užduotis aktorei buvo suvokti, kodėl Janina tiek mažai kalba, nes jos dialogų iš esmės nėra. Aktorės nuomone, matyt, ir todėl, kad tuo metu moters balsas apskritai mažai kam rūpėjo.
„Mergaitė užaugo tokioje priespaudoje – juk vis tiek niekam neįdomu, ką pasakys. O jei jau pratrūksta, tai pratrūksta labai stipriai“, – apie savo personažą sakė aktorė.
Atkurti laikotarpį padėjo specialistai
O štai aktoriui Vidui Petkevičiui, sukūrusiam ekrane daugybę įvairių personažų, šįkart vienas sudėtingiausių dalykų buvo perprasti pakruojietišką tarmę.
„Gerai, kad scenarijų gavau iš anksto – visą vasarą zubrinau“, - prisipažino aktorius.
Ne tik jam, bet ir kitiems artistams filmavimo aikštelėje padėjo iš tų kraštų kilusi kalbos specialistė.
Konsultuotasi ne tik su ja – atkurti laikotarpį, drabužius, interjero detales padėjo istorikai, Genocido centro darbuotojai.
Be lietuvių, filme skamba rusų ir jidiš kalbos. Įvaldyti pastarąją padėjo vienas aktorių – Jozefą senatvėje vaidinantis Arkadijus Vinokuras.
„Bet jis irgi nebuvo visiškai užtikrintas, skambindavo seseriai į Izraelį ir su ja konsultuodavosi“, – paaiškino prodiuseris A.Stoškus.
Tikimasi, kad filmo tarptautinė premjera įvyks A klasės festivalyje, tačiau kokiame, kol kas per anksti pasakyti.
Filmo biudžetas – 850 tūkst. eurų. Jis filmuotas Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, Vilniuje, Anykščiuose, Jeruzalėje.
„Purpurinis rūkas“ Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti nuo vasario 8 d.
