***
Kompozitoriaus A.Šenderovo muzika jau daug metų skamba Lietuvoje ir pasaulyje, jis kuria daug ir nuosekliai, kiekvienais metais pristato vis naujų kūrinių.
Netrukus 70-metį minėsiantis kūrėjas ištikimas savo kūrybos principams, kuriais jam svarbu ne tiek nustebinti, kiek prabilti į klausytojo širdį ir protą, ne pataikauti mados vėjams, o įvykdyti svarbiausią kūrėjo misiją – suteikti džiaugsmo ir atlikėjams, ir muzikos mėgėjams.
– Artėjantis jubiliejus yra graži proga dar kartą įvertinti jūsų indėlį į Lietuvos profesionalųjį muzikinį gyvenimą, į jo matomumą Europoje ir už jos ribų. O ką jums pačiam reiškia ši sukaktis?
– Sukaktį palyginčiau su sustojimu lipant į kalną: sustoji, kad pamatytum, kiek jau nueita, ir vėl eini toliau.
Esu nepaprastai laimingas, kad Nacionalinė filharmonija spalio 10-ąją rengia mano autorinį koncertą – jau trečią mano biografijoje. Tai garbė ir pripažinimas, kuris reikalingas kiekvienam menininkui. Dalyvaus vienas žymiausių pasaulio violončelininkų Davidas Geringas, bajanistas iš Kopenhagos Geiras Draugsvollis, mūsų nuostabi pianistė Indrė Baikštytė, choras „Jauna muzika“ ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno.
Tai man ir yra šventė. O pats gimtadienis – gražu, bet čia nėra jokių mano nuopelnų – gimiau iš tėvų iniciatyvos.
– Kas jums yra laimė? Ar tai dažni koncertai su pilnomis klausytojų salėmis, ar pelnytas prestižinis apdovanojimas, ar kūrybinės palaimos išgyvenimas, kai randasi naujas kūrinys? O gal kas nors visai kita?
– Beveik visą gyvenimą esu laisvasis menininkas – gyvenu vien muzika. Man tai ir didelė laimė, nepaisant tokio gyvenimo ir pragyvenimo būdo sudėtingumo. Karuselė vis greičiau sukasi ir darbo turiu vis daugiau, kas yra laisvalaikis, jau seniai nežinau ir, tiesą sakant, nelabai norėčiau žinoti.
Toks mano gyvenimo būdas, tikslas ir prasmė. Ir – laimė. Medį jau pasodinau, namą turiu, duktė ir anūkai gyvena įdomiai. Dabar tik rašyti (aš vis dar rašau pieštuku ant natų popieriaus), koreguoti, susitikinėti su atlikėjais, dalyvauti koncertuose ir laukti kitos sukakties.
– Kada ir kokį parašėte pirmąjį kūrinį?
– Pirmasis, dar 1959 metais mano užrašytas kūrinys – siuita fortepijonui „Trys lokiai“. Man tada buvo keturiolika. Viena dalis iš tos siuitos – „Vijimas“ vėliau buvo išspausdinta rinkinyje „Jaunasis pianistas“ ir, kiek žinau, yra atliekama iki šiol.
O kai man buvo šešeri, „kūriau“ uvertiūrą operai „Pasaka apie auksinę žuvelę“ – improvizavau prie fortepijono audrą, kuri palaipsniui nurimsta. Mama bandė užrašyti, o aš vis grojau skirtingai. Kad ir kaip būtų keista, puikiai atsimenu tuos laikus – sako, kuo esi vyresnis, tuo geriau atsimeni vaikystę.
– Kaip apibūdintumėte vienu sakiniu, kas yra kūryba?
– Vienu sakiniu?! Tai neįmanoma. Kūryba – procesas, kuris nežinia kada, iš kur ir kaip vyksta. Jos atsiradimas yra nesuvokiamas ir nepaaiškinamas.
Vėliau prisideda tai, ką vadiname profesionalumu, žinios, mokslas, technologija, patyrimas, intuicija. Ir – dar kažkas. Galbūt tas „kažkas“ ir yra kūryba? Štai jums būtų atsakymas ne tik vienu sakiniu, bet vienu žodžiu.
Toks mano požiūris į kūrybą, konkrečiau – į muziką, kuri, kaip aš iki šiol manau, apeliuoja į žmogaus natūralius jausmus. Savo muzikoje technologiją, kuri yra labai svarbi, stengiuosi taip paslėpti, kad ji taptų nematoma, neišsiveržtų į pirmąjį planą.
Muzikos prasmė yra visiškai kita – nepalikti klausytojo abejingo, priversti jį mąstyti ir pajusti tai, ko jis ne visada suranda tikrame gyvenime.
– Kas padeda kūrėjui, pelniusiam tarptautinį pripažinimą, grojamam įvairiose šalyse, neužmigti ant laurų, nuolat eiti į priekį?
– Tam, kad neužmigtum, nereikia vartoti migdomųjų... O „migdomieji“ – kai tau viskas aišku ir nematai kitų galimybių. Po kiekvieno mano kūrinio atlikimo aš matau, kaip padaryti, kad tas ar kitas muzikos fragmentas suskambėtų įtikinamiau. Muzika turi gyventi kartu su tavimi. Kartu su besikeičiančiu gyvenimu. Tada ji turi šansą būti aktuali.
– Ką pasakytumėte skeptikui, teigiančiam, kad kompozitoriaus profesija nebeaktuali – juk jau prikurta begalė įvairiausios muzikos, o jos nemažos dalies ir taip niekas negroja...
– Palyginsiu su kulinarija – yra puikių gamtos produktų, žalumynų, uogų, vaisių, kurie nuolat auga, jų yra „prikurta“ begalė. Bet žmogus vis tiek juos mėgsta – tiesa, ne viską, ir pasirenka būtent tai, kas jam skaniausia.
Ir muzikoje kiekvienas pasirenka tai, kas jam artima. Muzika, kuri apeliuoja į sielą, negali palikti žmogaus abejingo. Žinoma, svarbu, koks žmogus ir kokia jo siela. Ir – kokia ta muzika.
– Viename savo interviu esate pasakęs: „Kartais man atrodo, kad visą gyvenimą rašiau vieną kūrinį...“ Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti šią mintį?
– Tuo, matyt, norėjau pasakyti, kad muzikoje visada „kalbu“ apie dalykus, kurie ne visada egzistuoja mūsų kasdieniame gyvenime, bet žmogus apie juos svajoja, mąsto. Galvoju ir apie tai, kad gyvenimas yra terminuotas – gimimas jau yra kelio į pabaigą pradžia.
„Da capo al...“ („Nuo pradžios iki...“) – taip ir pavadinau vieną savo kūrinį. Galbūt intuityviai ši tema visada jaučiama mano muzikoje.
– Ar teisinga būtų sakyti, kad mėgstamiausias jūsų instrumentas yra violončelė?
– Ne. Kūryboje neturiu mėgstamiausio instrumento, mėgstamiausio ritmo, metro. Mėgstamiausias yra tas, kuris būtinas tam tikrame muzikos etape. O violončelė mane lydėjo nuo kūdikystės ir yra man labiau simbolis.
Be to, mano draugas genialus muzikas D.Geringas, su kuriuo draugystė trunka jau 64 metus, susieja mane ir su jaunyste, ir su mano šeimos tradicija, ir su violončele, kuri jo rankose tampa daugiau nei tik muzikos instrumentas.
– Ką kompozitoriui reiškia būti geros formos?
– Kai nuolatos sportuoji, visas kūnas, raumenys jaučia tam tikrą tonusą. Kai muzikantas nerepetuoja, nukenčia intonacija – kalbu apie grojačius styginiais instrumentais. Pūtikams nukenčia vadinamasis ambušiūras – lūpų ir liežuvio padėtis, padedanti jausti instrumentą. Pianistams – „rankos neina“. O kompozitoriui – viskas kartu.
Jei seniai nerašei, tiesiog neateina minčių. O jei ateina viena kita, nežinai, ką su jomis daryti. Reikia nuolatos praktikuotis. Tai turėtų tapti gyvenimo būdu.
Ir ne tik rašymas, bet ir galvojimas apie muziką, klausymas, skaitymas. Kartais „gera forma“ atsiranda visai netikėtai, be jokio pasiruošimo. Svarbiausia vis dėlto talentas – tai, kas iš Dievo...
– Daugelyje jūsų kūrinių prasiskverbia teatriškumo, žaismės elementai, improvizacija. Kodėl jums tai svarbu?
– Man svarbu tai, kas išplaukia iš paties kūrinio esmės ir padeda muzikai labiau atsiskleisti. Tai gali būti netradicinis scenos traktavimas, specifinis apšvietimas, netikėtas atlikėjų elgesys.
Tačiau niekada nenaudoju specialios priemonės vardan tariamo naujoviškumo. Teatriškumas man kartais reikalingas tam, kad dar labiau pabrėžčiau muzikos esmę. Net jeigu auditorija ne viską supranta, visada ką nors pajus. Svarbiausia, kad publika neliktų abejinga.
– Koks yra A.Šenderovas vienumoje su savimi?
– Tai žino natų popierius, pieštukas ir trintukas, fortepijono klavišai, mažas darželis prie namų, automobilio vairas, mano kulinarinių eksperimentų vaisiai ir katinas Murkis.
– Baigiant klausimas apie gyvenimiškąjį faktorių, be kurio menininkas negali egzistuoti ir kurti. Kokie tie gyvenimiškieji faktoriai, kurie jus, kaip kūrėją, įkvepia?
– Įkvėpti gali bet kas, kartais net nepalankiausi dalykai. Geros sąlygos dar negarantuoja kūrybinės nuotaikos. Juk muzika atsiranda viršuje...
Muzika skamba įvairiose šalyse
Vienas žymiausių šių laikų Lietuvos kompozitorių A.Šenderovas gimė 1945 m. Vilniuje violončelininko ir pianistės šeimoje.
1967 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (prof. E.Balsio kompozicijos klasę). 1990 m. išvyko stažuotis į Tel Avivo S.Rubino muzikos akademiją. 1995-1997 m. studijavo kompoziciją Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje pas prof. O.Jevlachovą.
Dalyvavo daugiau kaip 30 tarptautinių muzikos festivalių, pastatyti trys baletai – „Mergaitė ir mirtis“ 1982 m., „Dezdemona“ 2005 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, „Mary Stuart“ 1987 m. „Vanemuine“ teatre Tartu (Estija).
Muzika išsiskiria ekspresyvumu, tembro, dinamikos, faktūros įvairove. Joje stipri dramaturginė tėkmė, ekspansyvus laiko pojūtis. Kompozitorius daug dėmesio skiria sakralinei tematikai, pasitelkdamas Senojo ir Naujojo Testamento siužetus ir tekstus hebrajų ir lotynų kalbomis.
A.Šenderovo muzika puikiai įsiliejo į Europos naujosios muzikos kontekstą, yra atliekama Lietuvos ir įvairių Europos, Azijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos šalių atlikėjų.
