Neseniai ekranuose pasirodęs M.Kavtaradzės ilgametražis vaidybinis filmas „Išgyventi vasarą“ atsigręžia į žmones, kurie kenčia nuo psichikos ligų ar sutrikimų.
Pauliui (aktorius Paulius Markevičius) nustatyta maniakinė depresija. Vaikinui prasidėjo manijos periodas: jis daug bėgioja, su gydytoju žaidžia nardais ir nuolat šypsosi.
Uždaro būdo Justė (aktorė Gelminė Glemžaitė) ligoninėje atsidūrė po bandymo nusižudyti – mergina persipjovė rankų venas. Ji nepripažįsta, kad serga.
Nors gydytojui neramu dėl staigaus Pauliaus būklės pagerėjimo, ligoninės vyriausioji gydytoja nusprendžia vaikiną išleisti namo.
Iš Palangos kilusį Paulių gydytojas nutaria perkelti į pajūryje esančią gydymo įstaigą. Be to, nori, kad patyrusi medikė ten konsultuotų ir Justę.
Jauna psichologė Indrė (aktorė Indrė Patkauskaitė), neseniai pradėjusi dirbti Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, sutinka Paulių ir Justę nuvežti į Palangoje esančią ligoninę.
Kelyje Vilnius–Klaipėda trijulė kurį laiką galynėjasi su vidiniais demonais, bet pamažu užmezga tarpusavio ryšį.
Nors filmas iškelia sudėtingas temas, jame netrūksta kuriozų ir juoko.
M.Kavtaradzės filmo premjera įvyko pernai rugsėjį Toronto kino festivalyje. Vėliau Taline vykusiame kino festivalyje šis darbas buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.
Pirmą ilgametražę vaidybinę juostą sukūrusi jauna režisierė yra gerai žinoma kino pasaulyje. 2011 ir 2015 metais ji pelnė Sidabrinės gervės kiaušinį už geriausius studentiškus filmus „Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“ ir „Man dvim keli“.
2017 metais M.Kavtaradzė kartu su Andriumi Blaževičiumi ir Tekle Kavtaradze gavo Sidabrinę gervę už filmo „Šventasis“ scenarijų. Šiemet kino festivalyje „Šeršėliafam“ Marijai buvo suteiktas Metų kino moters vardas.
– Kaip kilo mintis sukurti filmą apie žmones, sergančius psichikos ligomis?
– Norėjau išreikšti palaikymą žmonėms, kurie susiduria su dvasine kančia. Taip pat siekiau perduoti aiškesnę žinutę tiems, kurie nėra patyrę tokių susirgimų, bet vienaip ar kitaip yra šalia sergančiųjų.
Taip norėjau plačiau atmerkti akis tai visuomenės daliai, kuri skeptiškai ar nepakančiai žiūri į dvasinės kančios kamuojamus asmenis.
Psichikos liga yra tokia pat rimta ir sudėtinga, kaip bet kuri fizinė. Man buvo svarbu parodyti, kad žmogus nesirenka dvasinės kančios – ji užklumpa nelauktai, kaip maras.
– Neretai menininkai remiasi asmenine patirtimi.
– Taip, šios temos pagrindas buvo asmeninės bei mano draugų patirtys.
Jei nežinočiau, kas yra dvasinė kančia, negalėčiau parašyti tokio scenarijaus ir sukurti tokio filmo.
– Kaip ruošėtės filmui?
– Rašydama scenarijų skaičiau apie psichikos ligas. Vėliau konsultavausi su psichiatrais ir psichologais.
– Ar nesulaukėte kritikos, kad kai kuriuos specialistus vaizduojate ne visai teigiamai? Pavyzdžiui, maniakinės depresijos kamuojamas vaikinas išrašomas iš ligoninės, nors jo sveikatos pagerėjimas yra trapus. Žudytis bandžiusiai uždarai merginai medikė tiesmukai sako: „Na, tai pasakokite.“ Taip filme rodoma jauna psichologė, kuri nenori dirbti su pacientais.
– Norėjau parodyti įvairių specialistų. Pavyzdžiui, gydytojas Algis, kurį vaidina aktorius Darius Meškauskas, labai rūpestingas, nors ekscentriškas, jo charakteris savotiškas.
Iš vienos psichiatrės gavau kritikos, esą jis labai susidievinęs.
Taip, jis nėra tobulas, tačiau bet kuriuo atveju jam ne tas pats, kas nutiks pacientams.
– Aktoriai įtikinamai perteikė dvasines kančias. Gal jie lankėsi psichiatrijos ligoninėje, bendravo su pacientais?
– Mes su aktoriais labai daug kalbėjomės. P.Markevičiui daviau paskaityti knygų apie maniakinę depresiją.
Buvo šmėkštelėjusi mintis, kad aktoriai galėtų susipažinti su psichiatrijos ligoninės gyvenimu, bet nutariau netrukdyti besigydančių žmonių.
Dalį juostos nufilmavome Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro kieme. Visi aktoriai profesionalūs ir jautrūs, todėl jų sukurti personažai yra gilūs ir realistiški.
– Ar iškart nutarėte, kad pagrindinis filmo veiksmas vyks automobilyje?
– Taip, iškart žinojau, kad pagrindinių personažų trijulė keliaus.
Automobilis padėjo sukurti kamerinę aplinką, kurioje žmonės priversti atsiverti ir bendrauti. Automobilis suteikia tam tikro lengvumo, nes nuolatos juda. O tai yra priešinga vidinėms herojų kančioms.
– Filme yra nemažai ir humoro.
– Humoras labiau paryškina nagrinėjamos situacijos trapumą ir tragiškumą. Žiūrovai atsiduria tarsi amerikietiškų kalnelių trasoje – tam tikrose vietose juokiasi, liūdi ir verkia.
Juokas man yra neatsiejama kančios dalis, tai yra kaip paskutinis išsigelbėjimas, padedantis nenugarmėti į dvasinę bedugnę.
Jei būčiau kūrusi filmą, kuriame nėra humoro, tai būtų buvęs melas. Nereikia įsivaizduoti, kad depresija sergantis žmogus nebemoka juoktis.
– Ar filmuojant pasitaikė kokių nors kuriozinių situacijų?
– Buvo situacija, gerai nusakanti visą filmavimo procesą. Antrą filmavimo dieną dirbome ligoninės kieme. Aš susipykau su operatoriumi. Kadangi esame geri draugai, tai jei pykstamės, tai stipriai. Mums besiriejant pradėjo lyti, visi pasislėpė po stogu. O mes nesustodami rėkėme vienas ant kito.
Kai galiausiai išsiaiškinome santykius, akimirksniu nustojo lyti, nušvito saulė. Vėl tęsėme darbą.
Pro šalį einantis ligoninės psichiatras pasakė: „Matau, jums čia viskas lengva. Maniau, kad filmuojant būna sunkiau.“ Na, man beliko tik pritarti, juk nepasakosiu, kad prieš penkias minutes vyko konfliktas, pliaupė lietus.
– Iš kai kurių scenų atrodo, kad sąmoningai taikėtės prie besikeičiančio oro ir kad jis yra neatsiejama veiksmo dalis. Pavyzdžiui, kai Paulius ir Indrė važiuoja pro stoglangį iškišę galvas, šviečia saulė.
Kai į paniką puolusį ir plentu einantį Paulių bando sulaikyti psichologė ir kai Indrei prasideda nerimo priepuolis, ima lyti.
– Filmavome 18 dienų rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Dirbdavome po 12 valandų. Tempas buvo didelis, bet viską spėjome.
Permainingas oras dera su psichikos ligomis sergančių žmonių besikeičiančia būsena.
Scena, kurioje iš automobilio išlipusį Paulių ir nervinį priepuolį išgyvenančią Indrę užklumpa lietus, buvo nufilmuota paskutinę pamainą.
Man iš anksto sakė, kad lis ir kad gal reikia atšaukti filmavimą. O aš nudžiugau, nes tai turėjo būti dramatiškiausia scena, todėl lietus – tinkamas akcentas.
– Kodėl pabaiga tragiška?
– Norėjau, kad viskas būtų tikroviška. Jei finale būtų parodyta, kad jaunuoliai nuvyksta prie jūros ir sėkmingai pasveiksta, būtų buvę banalu.
Liūdna pabaiga gali suteikti jėgų kitiems – neturime pasiduoti, tačiau negalime dėl nieko garantuoti. Taigi turime būti budrūs. Pabaiga yra ir žinutė aplinkiniams, kad svarbu nebūti abejingiems, netaupyti savo laiko artimiesiems, draugams. Kita vertus, mes negalime visko kontroliuoti, niekas nėra kaltas dėl žmogaus pasirinkimo užbaigti gyvenimą.
– Filmas „Išgyventi vasarą“ buvo rodomas įvairiuose užsienio kino festivaliuose. Kiek psichikos sveikatos problemos opios kitose šalyse?
– Kai važiavau į Torontą, įsivaizdavau, kad Kanadoje viskas tobula, bet sužinojau, kad ir ten sveikatos sistema šlubuoja.
Praktiškai visose šalyse po filmo žmonės atsiveria, dėkoja, netgi apsiverkia. Gal tik Turkijoje, kur filmą rodėme nedideliame, konservatyviame miestelyje, žmonės reagavo santūriau, buvo matyti, kad jie nepratę apie tai kalbėti.
