Ilgametį Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorių Osvaldą Daugelį pakeitė Kauno ir visos Lietuvos teatro srityje gerai žinoma teatro meno, festivalių, teatralizuotų renginių vadybininkė 53 metų Ina Pukelytė. Ji laimėjo Kauną pasaulyje garsinančio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovo konkursą.
I.Pukelytė 1993 metais baigė anglų kalbos ir literatūros bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Išvykusi studijuoti į Paryžiaus III universitetą Prancūzijoje įgijo teatrologijos magistro laipsnį, o 1997 metais – aspirantūros diplomą. 2002-aisiais baigė teatrologijos doktorantūros studijas Leipcigo universitete (Vokietija) ir pelnė filosofijos daktaro laipsnį.
Teatro publikai ji tapo geriausiai žinoma, kai 2003–2007 metais ėjo Kauno dramos teatro vadovo pareigas. 2003 metais buvo kultūros leidinio „Kulka“ redaktorė. I.Pukelytė 2010 metais tapo VDU Menų fakulteto dekane.
Ji taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentės sudarytoje darbo grupėje kultūros politikos kaitos gairėms rengti, buvo Kultūros ministerijos teatrų ir koncertinių organizacijų tarybos narė. Organizavo tarptautinį festivalį „Birštono grynparkas 2009“, projektą „Jaunimo iniciatyvų skatinimas apleistose Kauno senamiesčio zonose“, yra pastačiusi Vidmanto Bartulio oratoriją „Sutvėrimas“, sukūrusi ir pastačiusi pjeses „Meilė Paryžiuje“, „Brendžio trims“ ir „Vilko Kalėdos“.
Interviu „Laikinajai sostinei“ I.Pukelytė pripažino, kad tapusi Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktore ji per socialinius tinklus kreipėsi į kauniečius prašydama siūlyti idėjų, kaip patobulinti muziejaus veiklą, ją paįvairinti. Ir teigė sulaukusi vertingų pasiūlymų.
– Iki šiol jūs žinoma kaip teatro, festivalių rengėja, vadybininkė, teatro vadovė, taigi esate žinoma visko, kas judru, srityje. O muziejus – kažkas sustingę, archajiška, argi tai įdomu tokiai įvairumą ir judrumą mėgstančiai asmenybei kaip jūs?
– Niekada nelaikiau muziejaus sustingusiu ar archajišku dariniu – atvirkščiai, nuo pat vaikystės, kai į muziejų beveik kas savaitgalį mane vesdavosi tėvai, man tai būdavo vieta, kurioje atsiveria pasaulio gyliai ir platumos.
Tai vieta, kur iš praeities plūstelėdavo energijos šaltiniai, formavę mano ateitį, formuojantys mane kaip žmogų ir šiandien. Tai neišsemiami mūsų istorijos, nukreiptos į aiškesnį pasaulio supratimą, klodai.
Tai dinamiška vieta, į kurią vis ateini pasitikrinti, kiek užaugai, kiek pasenai, ką supratai.
– Gal turite kokių nors įdomių idėjų, kaip gyviau, įdomiau parodyti M.K.Čiurlionio paveldą? Gal būtų patrauklios interaktyvios parodos, kurias vyresnės kartos muziejininkai vertina labai atsargiai?
– Įdomių idėjų muziejams galima pasisemti kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Estijoje. Muziejus lankytojui yra patrauklus, kai aiškiai formuluojama žinutė, apie ką ir kodėl kuriama ekspozicija, kai ekspozicijoje naudojamos įvairios žiniasklaidos priemonės, pasitelkiama vaizduotė ir išplečiami, ir sustiprinami pasakojimai apie muziejaus eksponatus. Kai į ekspoziciją įtraukiami ir tokie jutimai kaip klausa, lietimas, uoslė, kai pasakojimui sustiprinti naudojamas judesys, gestas, šviesa, filmuotas vaizdas, 3D ir kiti šiuolaikinių technologijų veikiami sprendiniai.
Tokias ekspozicijas vertina tiek vaikai, tiek jaunimas, tiek ir vyresni muziejų lankytojai.
– Kaip čia Kaunui pasisekė, kad būtent mūsų mieste sutelktas M.K.Čiurlionio kūrybinis palikimas, nors nei asmeninė, nei kūrybinė biografija su Kaunu, atrodo, niekaip nesusijusi?
– M.K.Čiurlionio palikimu pradėta rūpintis dar 1925 metais. Buvo pastatyti architekto V.Dubeneckio suprojektuoti rūmai vadinamajame Pelėdų kalne, kuriuose numatyta laikinai eksponuoti M.K.Čiurlionio darbus (šis pastatas tebestovi ir šiandien ir yra Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto dalis).
Vėliau ekspozicija persikėlė į tuometį Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Sovietmečiu šalia muziejaus buvo pastatytas priestatas, kuriame M.K.Čiurlionio darbų kolekcija saugoma ir dabar. Kaune tarpukariu gyveno M.K.Čiurlionio šeima – žmona Sofija, kurį laiką ir sesuo Jadvyga.
Taigi buvo tikrai palankios sąlygos M.K.Čiurlionio palikimu rūpintis ir jį saugoti būtent Kaune. Dalis M.K.Čiurlionio šeimos Kaune tebegyvena ir šiandien – namas, kuriame ji įsikūrusi, yra visai netoli muziejaus.
– Kiek žinome, jūs per socialinius tinklus kreipėtės į visuomenę, kad pasiūlytų naujų idėjų, minčių. Ar sulaukėte pasiūlymų, ar jie buvo vertingi, jei taip, kokie?
– Taip, sulaukiau paprastų, bet labai vertingų pasiūlymų: pavyzdžiui, turėti muziejuje vežimėlių, į kuriuos dar nevaikštančias savo atžalas galėtų perkelti tėvai, atvažiavę su savo nešvariais vežimėliais iš gatvės.
Arba kartu su mokytojais parengti pamokų planus, kad jie galėtų vaikus muziejuose mokyti ir matematikos, ir chemijos, fizikos, istorijos, geografijos ar astronomijos.
Mano tikslas – kiek įmanoma labiau įsiklausyti į lankytojų lūkesčius ir juos kiek įmanoma geriau išpildyti. Tik kartu su lankytojais galime sukurti patrauklų muziejų įvairioms visuomenės grupėms.
– M.K.Čiurlionio muziejus – vienas potencialiai vertingiausių turizmo traukos objektų Kaune. Bet, tarkime, sovietmečiu ir ilgai po nepriklausomybės atkūrimo turistai praeivių dažniausiai klausinėdavo, kur yra Velnių muziejus, IX fortas. O dabar svečiai jau daugiau domisi M.K.Čiurlionio muziejumi ir jo filialais?
– Viena užduočių ir bus vykdyti tokią sklaidą viešojoje erdvėje, kad turistai norėtų apsilankyti visuose muziejaus padaliniuose – M.K.Čiurlionio galerijoje dėl M.K.Čiurlionio ar lietuvių liaudies meno kolekcijos, M.Žilinsko galerijoje – dėl XVII–XX a. I pusės dailės meno kolekcijų, Paveikslų galerijoje – dėl šiuolaikinio meno parodų, L.Truikio, A. ir P.Galaunių ar J.Zikaro memorialiniuose muziejuose – dėl autentiškų tarpukario interjerų ir juos puoselėjusių menininkų, Prezidentūroje – dėl nepriklausomos Lietuvos kūrimosi istorijos.
Na, ir, žinoma, jūsų minėtame Velnių muziejuje, kuris taip pat yra mūsų muziejaus padalinys. Beje, muziejui taip pat priklauso padaliniai Druskininkuose – M.K.Čiurlionio muziejus ir V.K.Jonyno galerija.
Visi jie yra verti būti aplankyti turistų.
