Panoręs sukurti naują gyvenimą, jis pasineria į vietinės genties ritualus ir savęs ieškojimą. Hibridinio žanro filmas šiais metais dalyvauja Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ Europos debiutų konkursinėje programoje.
– „Pamparios“ yra jūsų pirmasis pilno metro filmas. Kodėl pagrindiniu objektu pasirinkote save?
– Kaip kino kūrėjas, nesvarbu, ką bepasirinktum, vis tiek jį paversi objektu. Mano manymu, būtina pirmiausia pažvelgti į save, kad vėliau galėtum dairytis po pasaulį. Norėjau pamatyti, ką kinas gali su manimi padaryti, paversti save atvaizdu. Manau, kad tai yra filmo kūrimo pagrindas. O jeigu noriu laikyti save režisieriumi, turiu tai patirti pats.
– Kadangi filmo pagrindinis veikėjas yra jūsų paties sukurtas alter ego, kiek visa tai yra tikra?
– Viskas yra tikra (juokiasi). Viską, ką matote filme yra suvaidinta, net ir scenos su mano mergina ir tėvais. Bet mes nieko nerežisavome. Aš jiems nepasakojau, kas nutiks. Taigi viską, ką matote, iš dalies yra tikra arba paversta fikcija. Nežinau, tai – sunkus klausimas, kadangi turi savęs klausti, kas tikra, o kas ne.
– Kalbant apie realybę, prieš keletą metų lenkų režisierius Michalas Marczakas sukūrė hibridinį dokumentinį filmą „Visos nemiegotos naktys“ (2016). Šiuo metu atsiranda vis daugiau režisierių, kurie mėgsta žaisti su tikrove. Arba jie kuria vaidybinius filmus, kurių negalima atskirti nuo dokumentinio, arba atvirkščiai. Kodėl žaidimas su realybe yra toks patrauklus kino kūrėjams?
– Kinui jau daugiau nei 100 metų. Dabar mes turime kino kultūrą ir tam tikrą suvokimą, kaip jis veikia, kaip atskirti fikcinį vaizdą nuo taip vadinamo tikrojo. Dokumentika reprezentuoja realybę, nors iš tikrųjų ji yra labai apgaulinga, nes juk kiekvienas vaizdas tuo pačiu metu yra ir tikras, ir fikcinis. Vien dėl to, kad filmas yra dokumentinis, neteisinga manyti, kad viskas jame yra tikra. Man patinka trinti šias ribas, priversti žiūrovus kvestionuoti, ką jie mato ir laikyti juos tarpinėje būsenoje.
– Norite, kad žiūrovai, išėję iš jūsų filmo, klaustų, ką jie ką tik pamatė?
– Žinoma. Jeigu žiūrovams bus sunku identifikuoti realybę ir fikciją, jie į kūrinį investuos daugiau emocijų ir minčių.
Paimkime ekstremalų pavyzdį. Vaidybiniame filme yra nužudomas žmogus, tu vis tiek jauti jaudulį, bet žinai, kad viskas jame yra suvaidinta. Niekas nemirė iš tikrųjų. Bet jeigu dokumentiniame kine pamatai mirtį, apima visai kiti jausmai, nes žinai, kad kažkas mirė realybėje ir tai buvo nufilmuota.
Man įdomu su tuo eksperimentuoti ar net padaryti tai filmo pagrindu ir tikėtis, kad žmonės į tai labiau investuos savo emocijas. Galbūt ne labiau, bet skirtingas.
– Filme pasakojate apie sapną, kuriame vanduo užtvindo jūsų tėvų namus, jūs pradedate skęsti, bet jūsų tėvai jums nepadeda. Iš dalies man tai pasirodė kaip noras atsiskirti nuo šeimos, ypatingai, kai šiuo metu taip akcentuojamas individualizmas.
– Kai pradėjau kurti filmą, mano pirminė idėja buvo pasakyti tėvams, kad aš išvykstu visiems laikams ir jie niekada daugiau manęs nepamatys, tarsi save nužudyčiau. Tai buvo labai žiaurus sumanymas, tačiau to nepadariau.
Aš pradėjau kurti filmą norėdamas atsikratyti viskuo, iš ko esu padarytas. Manau, norint tikrų pokyčių, individas turi būti pasiruošęs atsisakyti savo praeities.
Kiekviena kultūra susiduria su skirtingomis problemomis, tačiau kai kurios iš jų jungia mus visus. Norėdami pokyčių, turime nužudyti savo kultūrą ir tai, kas mus daro individais visuomenėje, kurioje gyvename. Turime tai padaryti kaip kolektyvas, atsikratyti savęs, surasti naują gyvenimo būdą, ko šiuo metu ieško tiek daug žmonių.
Galbūt dėl to tiek daug bendruomenių dabar irsta ir susiduria su sunkumais. Pirmiausia turime išmokti gyventi su savimi ir tik tada ieškoti naujų būtų kolektyviniam gyvenimui.
– Praeityje niekas nekalbėjo apie individualumą, tarsi visada priklausei kažkokiai šeimai ar grupei.
– O dar anksčiau taip pat viskas buvo su gamta. Mes turime ryšį su tuo, kas palaiko mus gyvus. O viso to pagrindas yra gamta. Žmogus anksčiau elgėsi taip, kaip to reikalavo gamta. Tada mes išsiplėtėme į civilizacijas ir gamta tapo mažiau svarbi.
O kas yra civilizacija? Tai – daug šeimų, sujungtų į vieną darinį. Tada mums reikėjo šeimos, kad galėtume išgyventi. Tačiau dabar tai galime padaryti ir be jos. Šeima šiuo metu tampa vis mažiau ir mažiau svarbi. Pastaruosius, nežinau kiek metų, mes turime individualizmo koncepciją.
Ką mes darome su savo gyvenimais? Manau, sekantis žingsnis būtų nužudyti tai ir individualumą paversti mažiau rūpimu dalyku. Galbūt tada vėl galėsime grįžti į tam tikrą kolektyvinį gyvenimą.
– Filme jūsų kelionės tikslu tampa Meksika. Kodėl pasirinkote būtent šią šalį?
– Kai pradėjome filmuoti vokiškąją dalį, nežinojome, kur vyks antroji filmo dalis. Mintyse galvojau apie Pietų Afrikos šalis. Neturėjau jokios aiškios idėjos. Man svarbiausia buvo surasti kultūrą, kurioje ritualai vis dar buvo svarbi gyvenimo dalis.
Staiga man pasiūlė vietą menininkų rezidencijoje Meksikoje, skirtoje jauniems kino kūrėjams, dirbantiems prie pirmojo pilno metro filmo. Tai buvo pirmas kartas, kai lankiausi šioje šalyje. Joje radau vietinę gentį Huičioliai. Viskas išsivystė organiškai.
– Ką reiškia jūsų filmo pavadinimas „Pamparios“?
– Tai – terminas vietine kalba, reiškiantis „ačiū“. Tačiau tai yra gilus išsireiškimas, vartojamas, kuomet esi dėkingas už vietą visatoje. Šis terminas taip vartojamas ceremonijose. Po kiekvieno ciklo visi kolektyviai dėkoja ugniai, visatai, viskam ir kiekvienam. Ceremonijas sudaro 4 ciklai, vykstantys visą naktį, kurių metu žmonės dainuoja, šoka ir meldžiasi.
Maniau, šis žodis labiausiai tinka filmo pavadinimui. Juo norėjau pasakyti ačiū už gautą galimybę jį sukurti, padėkoti savo tėvams, genčiai, kuri mane priėmė ir žiūrovams, matantiems filmą dabar.
– Kiek laiko gyvenote kalnuose?
– Pusantro mėnesio kalnuose, o iš viso ten praleidome du mėnesius.
– Ar noriai genties gyventojai jus įsileido į savo kasdieninį gyvenimą?
– Pusę metų prieš filmavimą, ten praleidau dvi savaites kartu su draugu, kurį taip pat matome filme. Mes vykome į piligriminę kelionę dykumoje, kuri genties gyventojams kultūriškai yra labai svarbi. Taip mes susipažinome vieni su kitais ir užsitarnavome jų pasitikėjimą.
Po pusės metų atvykau su 5 žmonių maža komanda. Kalnuose praleidome 10 dienų be jokios įrangos. Tik vėliau į kaimą atsivežėme visas kameras. Mano draugas artimai bendrauja su genties gyventojais jau tris metus. Padeda jiems tvarkytis su biurokratiniais reikalais. Todėl vien dėl jo, jau iš anksto turėjome jų pasitikėjimą.
Huičioliai yra labai žymi Meksikos gentis. Per pastaruosius 10 metų apie ją buvo sukurta daug dokumentinių filmų arba televizijos reportažų. Neseniai vokiečių kanale mačiau reportažą būtent iš to kaimo, kuriame ir buvo nufilmuotas filmas.
Galima pastebėti, kad jie naudoja televiziją pristatydami savo kultūrą, jie vilki tradicinius drabužius visą dieną. Bet nuo pat pradžių mes jiems pasakėme, kad mūsų tai nedomina. Mes norėjome pamatyti jų kasdienį gyvenimą. Tai galėjo būti bet kuri Meksikos šeima ir norėjau, kad filme tai jaustųsi. Jų tradicijos yra svarbios, bet nenorėjau sutelkti dėmesį tik į jas.
– Filme jūs paaukojate avį, kad pelnytumėte laukams derlingumą. Tai – pirmas kartas, kuomet nužudėte gyvūną. Ši scena, atrodo, pakeičia jus. Ar jautėtės kitaip po aukojimo?
– Sunku atsakyti, nes visa patirtis buvo tokia. Filmo kūrimas mane labai pakeitė, todėl negalėčiau išskirti vienos scenos. Tačiau atimti gyvybę iš kito gyvūno buvo labai galinga patirtis. Aš visus žmones iš dalies laikau gyvūnais, viso šio pasaulio dalimi, todėl tai padaryti buvo išties sunku.
Mane tai net šiek tiek šokiravo. Prireikė kelių dienų, kol sau atleidau. Avies mes nežudėme specialiai dėl filmo. Buvimo ten metu buvo atliekamas ritualas, kurį galėjome nufilmuoti.
– Jūs taip pat priklausote dviem kolektyvams: „Kapitel Zwei Kolektif“ ir „Pronoia“. Papasakokite apie juos plačiau.
– Pirmasis jau nebeegzistuoja. Jis buvo sudarytas iš Miuncheno teatro mokyklos studentų, manęs kaip režisierius ir videomenininkų, kuriems buvo įdomu teatro performatyvumas.
„Pronoia“ sudaro 4 žmonės: 3 režisieriai ir 1 operatorius. Mus visus domina ribų trynimas tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Mes naudojame kiną tam tikrai socialinei transformacijai. Šiuo metu esame dar tik pirminėje stadijoje, todėl mums vis dar reikia daug laiko, kad galėtume nuspręsti, kaip ir ką norime kurti. Mano kolegos vis dar yra studentai. Aš esu pirmasis baigęs universitetą.
