Nuo vakar Lietuvos kino teatrų ekranuose sukasi 36 metų režisierės ir scenaristės R.Barzdžiukaitės debiutinis dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ apie didžiausią Europoje kormoranų koloniją Juodkrantėje.
Su prodiuseriu ir garso režisieriumi Dovydu Korba R.Barzdžiukaitės sukurtos juostos premjera Lietuvoje įvyko tik dabar, bet filmas jau spėjo aplankyti 15-a tarptautinių kino festivalių.
„Rūgštus miškas“ pirmasis iš lietuviškų ilgametražių dokumentinių juostų pateko į vieno seniausių pasaulyje Lokarno kino festivalio Šveicarijoje oficialią programą – būtent čia įvyko jo pasaulinė premjera.
Negana to, filmo režisierė pelnė šio festivalio prizą debiutinio ilgametražio filmo kategorijoje ir kvietimą į menų rezidenciją Šanchajuje.
„Rūgščiam miškui“ taip pat skirtas Didysis prizas už geriausią debiutą Bilbao dokumentinių ir trumpametražių filmų festivalyje Ispanijoje, tad debiutantės darbas tapo antruoju pagrindinį užsienio festivalio prizą pelniusiu lietuvių filmu apie gamtą po Mindaugo Survilos „Sengirės“.
Kuo traukia ir žavi pasaulį ši juosta? Turbūt pirmiausia vaiduokliškais ir poetiškais negyvo miško su jame karaliaujančiais juodais paukščiais vaizdais.
Paukščiai šaudo tarsi žudikai juodvarniai garsiajame detektyvų meistro Alfredo Hitchcocko siaubo filme.
Tačiau R.Barzdžiukaitės juostoje nėra nieko išgalvoto. Joje atgyja Kuršių nerijos nacionaliniame parke įsikūrusi kormoranų kolonija, pavertusi didelius pušynų plotus dykyne su styrančiais negyvų kamienų stagarais. Ir tai nėra tik gamtos dokumentika.
– Jūs daug keliaujate pristatydama filmą. Ar supratote, kur jo sėkmės paslaptis? – paklausiau R.Barzdžiukaitės.
– Pasak Portlando kino festivalio rengėjų, Juodkrantės kormoranų kolonija yra viena makabriškiausių turistinių atrakcijų pasaulyje.
Matyt, ir filmo žiūrovus traukia egzotiški, siurrealūs, keliantys apokaliptines asociacijas miško ir paukščių vaizdai, taip pat ir plati šio reiškinio interpretavimo erdvė. Be to, filme yra iš ko pasijuokti.
Kiekvieną pavasarį turistai plūsta autobusais į Juodkrantės kormoranų koloniją. Daugeliui ši vieta tampa atradimu, bet vieni kai ką apie kormoranus žino, kiti – ničnieko, tad lankytojų komentarai – įvairiausi: nuo pasibaisėjimo iki džiugios euforijos. Kartais sunku patikėti tuo, ką girdi.
Stebėjome lankytojus į aikštelę nukreipta kamera, fiksavome jų pokalbius paslėptais mikrofonais ir sudėliojome iš jų savo istoriją. Iš šimtų valandų įrašų, stulbinamų kadrų atrinkti tinkamiausius buvo sunku, nes nenorėjome, kad situacijos, nuotaikos kartotųsi.
Vien filmavimas išsitęsė per tris pavasarius – tikrai gerai susipažinome su šia vieta.
– Jūs esate talentinga muzikinio teatro kūrėja – daugybę prizų pelniusios šiuolaikinės operos „Geros dienos!“, Venecijos bienalei atrinktos operos „Saulė ir jūra“ režisierė. Kodėl susidomėjote kormoranais?
– Mane domina žmogaus santykis su kitomis gyvybės rūšimis, jo vaidmuo ekosistemoje, nebūtinai dominuojantis.
Kormoranų temos nutariau imtis prieš penkerius metus, kai reikėjo kurti trumpametražį filmą diplominiam darbui baigiant dokumentinio kino režisūros studijas Londone.
Įkvepianti žiežirba buvo paukščių baidymo paradoksas Juodkrantėje.
Paprastai fejerverkus siejame su šventėmis, o kormoranų kolonijoje jie padeda naikinti paukščių jauniklius, nes iš atšalusių kiaušinių jie neišsirita.
Iš karto pajutau filme slypinčias galimybes, kad tema gali peraugti gamtinę plotmę, kad ji kelia daug aktualių asociacijų su visuomenės gyvenimu. Ir žmonių komentarai nuojautą patvirtino – tikiuosi, dabartinis filmas sukels žiūrovams įvairių minčių. Jis yra turbūt keturiskart didesnės apimties.
Daug kas jame atsiskleidė per absurdiškas situacijas, humorą – tai dokumentikos, kurią sunku numatyti, dovana.
– Vykdėte savotišką tyrimą?
– Iš dalies. Kadangi finalo idėja buvo aiški, ieškojome istorijos turinio. Patyrėme įvairių nuotykių: praradome ne vieną droną, buvo pavogtas mikrofonas.
Dovydui teko įveikti sunkias fizines užduotis – jis išmoko laipioti po medžius: kameras kėlėme net į 25 metrų aukštį. Norėjome, kad paukščiai žvelgtų į kamerą, pasidairyti tarsi iš jų lizdų. Aršesni kormoranai tam priešinosi, puolė kamerą.
Susitikimuose mūsų dažnai klausiama, ar turėjome teisę slapta filmuoti ir įrašinėti žmones. Tačiau niekas neklausia, ar gavome kormoranų sutikimą. Tiesą sakant, jaučiau daugiau skausmo dėl jų trikdymo – kur kas labiau pažeidėme jų privatumą: net į miegamuosius įsiveržėme.
O perintys kormoranai – šeiminės darnos pavyzdys: patinas ir patelė pakaitomis tupia ant kiaušinių, rūpestingai juos glaudžia snapu, saugo.
Jų populiacijos kontrolė vertinama labai prieštaringai.
– Norite keisti neigiamą požiūrį į miško niokotojus?
– Kaip tik nenorime piršti jokios nuostatos – tik parodyti, koks tai sudėtingas reiškinys. Stebėjome ir pateikėme įvairius vienos situacijos pjūvius.
Net mokslininkai nesutaria dėl kormoranų – ruošdamasi darbui susipažinau su įvairiomis nuomonėmis. Beje, kai kas juos vadina Kuršių nerijos gelbėtojais, nes spygliuočius naikinančios jų išmatos yra naudingos trąšos lapuočiams – ir filme matome tarp mirusių medžių sužaliavusius ąžuoliukus. Yra teorija, kad jie ir augo Kuršių nerijoje, kol nebuvo iškirsti.
Man pačiai gaila sunykusių pušų, nors suprantu, kad vietoj mirusių atsiranda kiti augalai – gamta susitvarko savo reikalus be žmogaus įsikišimo.
Beje, kormoranų baidytojai mums sakė, kad žmonės jais labiausiai skundžiasi dėl apdergtų mašinų.
Tačiau populiacijos kontrolė suveikė. Kai norėjome perfilmuoti paskutinę „Rūgštaus miško“ sceną tobulesne technika, mums nepavyko išgauti tokio efekto kaip prieš kelerius metus – baidomų paukščių pakilo gal triskart mažiau.
– Ar buvo epizodų, kurių nedrįsote parodyti?
– Gal ne, nors prisižiūrėjome įdomių dalykų, prisiklausėme keiksmažodžių.
Labiausiai kormoranus plūdo lietuviai – matyt, tai ir žiniasklaidos įdirbis. Užsieniečiai dažniau kėlė klausimus.
Komentarų šifravimas buvo labai įdomus ir ilgas procesas. Išnarpliojome visus, nors filme skamba vienuolika kalbų iš 20. Atranką nulėmė filmo dramaturgija.
Filmas gali pritraukti turistų
„Rūgštus miškas“ jau rodytas kino festivaliuose Italijoje, Islandijoje, Graikijoje, Čekijoje, Latvijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Estijoje, JAV. Artimiausių savaičių filmo maršrutuose – Niujorkas, Torontas, Vokietijos, Baltarusijos, Australijos miestai.
Juodkrantės kormoranų kolonija gali sulaukti dar didesnio turistų antplūdžio, nors reklamos jai ir dabar nereikia – į mirusio miško apžvalgos aikštelę per metus užsuka per 65 tūkst. smalsuolių. Tai dvigubai daugiau, nei apsilanko Mirusiose kopose.
Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistų, šios vietos populiarumu nereikia stebėtis. Nors kormoranų kolonijų Europoje yra ir daugiau, tik Juodkrantėje įrengta šiems paukščiams stebėti skirta aikštelė.
„Rūgštaus miško“ kūrėjams pasisekė, kad filmavimo darbai prasidėjo atnaujintoje atviroje aikštelėje ir lankytojus užfiksuoti nebuvo nesunku – anksčiau tam būtų trukdęs stogas. Tiesa, dabar sunkiau išvengti besituštinančių paukščių.
