Šioje šviesioje ir vilties kupinoje istorijoje vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė kylantis jaunosios kartos aktorius Paulius Markevičius. Jis už drąsiai, charizmatiškai ir empatiškai suvaidintą personažą tarptautinės žiuri pripažintas geriausiu aktoriumi.
Pamatyti itin sėkmingą M.Kavtaradzės debiutą Lietuvos kino teatruose bus galima nuo balandžio 19 d.
Prieš nacionalinę filmo premjerą trumpam sustojome pokalbio su P.Markevičiumi.
– Praėjusiais metais jums įteikta Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija, „Kino pavasaryje“ tarptautinės žiuri buvote išrinktas geriausiu aktoriumi. Konkuravote su gerai žinomais, ilgą patirtį kine turinčiais aktoriais. Ką jums reiškia šie įvertinimai?
– Džiugu, kai tavo darbą, kūrybą pastebi ir įvertina. O apdovanojimai yra kiekvieno žmogaus nuopelnas, tai kolektyvinės veiklos, pasiekto rezultato įvertinimas. Tad galbūt laimės dalykas, kad man teko dirbti su tokiomis komandomis, kurios nuėjo kelią, vertą išskirti apdovanojimu. Žinoma, svarbiausias įvertinimas yra susitikimas su žiūrovu.
– Atsiimdamas geriausio aktoriaus apdovanojimą pasakėte daugeliui įstrigusius žodžius: „Savo plojimais galime palinkėti sėkmės visiems tiems, kurie šiuo metu eina per savo tamsiausią naktį ir visiems tiems, kurie yra šalia jų“. Ar jums pačiam yra tekę patirtį tokią naktį ar būti šalia tų, kurie tai patyrė?
– Jei įsiminė, tikiuosi, kad pavyko visiems drauge nusiųsti geros energijos bangą tiems, kuriems to labiausiai reikia. Kartais sunku pastebėti, kada žmogus panyra į vidinę kovą, su kuo jam tenka grumtis.
Šiandien susiduriame su keista bakterija – pasyviu kritikavimu. Galime greitai įvertinti ir išeksponuoti kitų daromas klaidas, tačiau pasiūlyti sprendimų – retai. Ar tai neatsiranda iš noro atskirti ir išskirti save, tarsi nebūtum visumos dalis?
Manau, kad visa yra bendra: mūsų pergalės ir pralaimėjimai, atradimai ir praradimai, tai, kas darosi vienam žmogui, darosi visai bendruomenei. Tad visa bendruomenė turėtų jaustis lygiai atsakinga už kiekvieną savo narį, kad visi būtume pasiskiepiję nuo bakterijų ir lygiai koptume į pasirinktus kalnus. Kartu ir smagiau, ir lengviau.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris šiuo metu jaučiasi esąs tamsiausioje ir giliausioje naktyje ir dėl visuomenėje paplitusių stereotipų bijo kreiptis pagalbos?
– Velniop stereotipus. Tu esi gyvas, ir tai yra svarbiausia. Jei svyruoji – pasikalbėk su profesionalais, jie pasiruošę tau padėti. Atgauk jėgas, o tuomet tegu pažiūri mums į akis tie, kurie kūrė tokius „stereotipus“.
– Jūsų personažas Paulius filme „Išgyventi vasarą“ tarsi vaikšto plona linija. Jis serga visuomenėje kol kas vis dar labai mistifikuojama psichikos liga – bipoliniu sutrikimu. Iki galo nėra aišku, kokios iš tiesų būsenos ir savijautos jis yra, jūs to neperspaudė, nevaidinote šaržuotai. Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui?
– Liga nėra šaržas, liga yra tikrovė, liga yra tikras žmogus. Tikrą žmogų stengėmės ir sukurti drauge su Marija, operatoriumi Laurynu Bareiša. Pats pasiruošimas gali skambėti labai nuobodžiai: daug skaitymo, analizavimo ir bandymų. Tikiuosi, greičiau pasikeis stigmatizuojamas požiūris nei pacientų sąrašo ilgis.
– Kokie didžiausi iššūkiai kuriant šį personažą?
– Neperspausti, nenuslysti į ligos stereotipizavimą, norą ką nors parodyti, o ne išgyventi. Pirmiausia buvo sunku perskaityti scenarijų. Iš pradžių negalėjau jo perskaityti vienu prisėdimu. Tiesiog emocinis krūvis buvo labai stiprus. Einant į sceną ar stojant prieš kamerą iššūkiai išlieka tokie patys: būti tikram, atviram, gyvam, paruoštu kūnu, gyva mintimi ir nuoga siela.
– Viena itin ryški filmo scena – Paulius dainuoja „Hiperbolės“ hitą „Aš dar dainuosiu“. Ar jūs dar prisimenate, kaip jautėtės ruošdamasis tai scenai? Ar ji jums buvo kuo nors išskirtinė?
– Prisimenu, kad buvo emociškai viena stipriausių scenų. Ruošdamasis labai bijojau. Tikriausiai vienintelė scena, kurios bijojau. Viena vertus, dainuoti man nėra įprasta ir lengva. Bet čia ego. Kita vertus, bijojau, kad nesutalpinsiu visų režisierės lūkesčių.
– Kokių komentarų sulaukiate iš žmonių, mačiusių šį filmą?
– Tiesą sakant, nesu girdėjęs tiek teigiamų atsiliepimų apie darbą, kūrinį, kuriame būčiau dirbęs. Dažniausiai visuomet po pirmo sakinio eina „bet…“. O šįkart to „bet“ nebuvo. Tiesa, visus komentarus lydi žmonių dviprasmis žvilgėjimas. Visi tarsi nori džiaugtis, džiūgauti dėl gero kino gabalo, tačiau visus taip palietė filmo temos, kad džiaugtis tiesiog sunku.
Tu nori apsikabinti artimą, stipriai suspausti ir tavo skruostais tikrai teka ašaros. Iš to noro gyventi. Tad susimaišo džiaugsmingos emocijos ir gerai, jautriai supurtytos mintys. Įdomi būsena.
Filmas „Išgyventi vasarą“ kino teatruose nuo balandžio 19 d.
