Valeriją meno mokyklos dailės skyriuje mokanti mokytoja Alė Kalėdienė prisimena, kad mergaitė savo talentu išsiskyrė, vos pradėjusi mokytis šioje mokykloje: „Aš buvau jos auklėtoja. Mačiau, kad vaikas labai gražiai piešia, o kartą netyčia pastebėjau jos sukurtų eskizų knygeles… Iš karto supratau – čia būsimoji animatorė… Ji, pasirodo, gal nuo vienuolikos metų yra susidomėjusi anime stiliumi, jame „nardo“ kaip žuvis“.
Pati Valerija sako, kad iš pradžių tiesiog žiūrėjo japoniškus animacinius filmus – viską, ką rodė televizijos. Ir pati visur ieškojo tų filmukų. Jai įdomu buvo sužinoti, pamatyti, kaip dailininkai animatoriai piešia tuos personažus, kaip jie padaromi. O paskui kilo mintis pabandyti anime kurti pačiai.
Animacijos pradėjo mokytis pas mokytoją A. Kalėdienę Meno mokykloje talentingos mokinės darbai buvo vertinami vien dešimtukais, todėl ji, mokyklos administracijos sprendimu, net „peršoko“ vieną klasę.
Valerija sako, kad anime žanras jai įdomus dėl to, jog ją domina Rytų, o ypač Japonijos kultūra: „Ir kuo labiau domėjausi anime, tuo labiau man patiko šitas stilius.“
Paklausta, kas yra sunkiausia, piešiant tokiu stiliumi, Valerija sako, kad sunkiausia piešti kūną ir akis: „Visa kita galima greitai nupiešti. Anime žmogučio akis, pradėjusi jas mokytis piešti penktoje klasėje, išmokau tik septintoje… O visą kūną, manau, tik šiais metais pavyko gerai nupiešti.“
„Tradicinėje pieštoje animacijoje, tarkime, Volto Disnėjaus, kiekviename piešinyje viskas buvo piešta ranka, sufokusuoti į judesį. O japonų anime nuėjo kitu keliu – ten personažo išskirtinumas akyse, veiduke, emocija perteikiama per žvilgsnį – akyse atsispindi emocijos. Šiame japonų animacijos stiliuje akys neproporcingos veidui – jos labai stipriai išdidintos, pailgintos personažų kojytės, svarbi petukų proporcija. Taigi įvaldyti šį žanrą nėra paprasta“, – apie anime pasakojo mokytoja A. Kalėdienė.
Paklausus, kaip gimsta personažai, kaip Valerija jiems sukuria gyvenimą, nusprendžia, kas jie turėtų tokie būti, jaunoji dailininkė sako, kad dažniausiai ją įkvepia muzika. Mintys gimsta, žiūrint anime, o kartais ir paprasčiausias langas ar medis gali pasufleruoti idėją: „Klausiaukartą tokios ramios korėjietiškos dainos pavadinimu „Mėnulio vaikas“, ir man kilo idėja nupiešti berniuką, laikantį Mėnulį“.
Valerija, pradėjusi žiūrėti anime, filmukus žiūrėdavo su anglišku vertimu. Vėliau jai pasidarė nuobodu, tad pamanė, kad norėtų juos žiūrėti originalo kalba. Taip ir japoniškai pradėjo mokytis. Mergina sako, kad anime žiūrėjimas gali būti ir naudingas – stebėdamas siužetą gali išmokti, kaip išsisukti iš padėties, ar išvengti klaidų.
Savo nupieštų paveikslėlių Valerija nebesuskaičiuoja. Kartais per dieną gali gimti net ir penketas personažų. Jos pomėgį labai palaiko dailės mokytoja A. Kalėdienė. Taip pat ir šeima.
Valerija – „Ryto“ gimnazijos dešimtokė, tad pirmiausia daug laiko skiria mokslams, o anime – tik savaitgaliais, kai turi laisvo laiko.
Parodą bibliotekoje surengusiai Valerijai buvo smalsu pamatyti, kaip žmonės reaguoja į jos pasirinktą piešimo stilių. Džiaugėsi, sulaukusi gerų atsiliepimų. Juo labiau, kad buvo nemažai besistebėjusių, jog visa ekspozicija – vienos Valerijos darbai.
Parodoje buvo eksponuojamos Valerijos sukurtų anime piešinių nuotraukos. Ji savo darbelius kuria užrašų knygelėse, tokių dabar jau – 12, todėl mokytoja, norėdama jas išsaugoti, piešinius nufotografavo: „Norėjome parodyti jos kūrybos raidą, taigi išėjo tokia mozaika. Be to, čia buvo jos diplominio darbo pirmoji dalis – Valerija šiemet baigia Dailės mokyklą. Gegužę parodysime ir jos sukurtą animaciją“.
Savo ateitį jaunoji menininkė sieja su daile; labai nori studijuoti dizainą. Dar norėtų nukeliauti į Japoniją, Pietų Korėją, nes domisi šių šalių kultūra, budizmu. Jai įdomu būtų susipažinti su tų šalių papročiais, žmonėmis, pamatyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje jie elgiasi, kokia jų pasaulėžiūra, palyginti, kaip toje situacijoje elgtųsi lietuviai.
O paklausta, apie ką labiausiai šiuo metu svajoja, Valerija sako: „Pamatyti Japoniją būtų geriausias svajonės išsipildymas“.
