„Venecijos bienalės Auksinis liūtas už geriausią nacionalinį pasirodymą skiriamas Lietuvai už eksperimentinę paviljono dvasią ir netikėtą šalies pristatymo traktuotę“, – tokie žodžiai nuskambėjo šeštadienį, kai Lietuvos menininkėms buvo įteiktas svarbiausias šios meno fiestos apdovanojimas.
Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės sukurta opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ Lietuvai pelnė pasaulinę šlovę. Juk Venecijos meno bienalės Auksinis liūtas – tokio pat lygio įvertinimas vizualiojo meno pasaulyje kaip Nobelio premija literatūroje ar „Oskaras“ kine.
Auksinis liūtas, skiriamas geriausiam tarptautinės bienalės parodos dalyviui, šiemet atiteko amerikiečių videomenininkui ir režisieriui Arthurui Jafai už filmą „Baltasis albumas“. Rasizmo problematiką nagrinėjanti juosta – tai ir esė, ir poezija, ir portretas.
Pasak žiuri, filmas ne tik kritikuoja smurtą, bet ir vaizduodamas menininko draugus ir šeimą kalba apie mūsų meilės galią.
Sidabrinį liūtą namo išsivežė geriausias jaunasis tarptautinės parodos menininkas – iš Kipro kilęs, bet Berlyne gyvenantis ir dirbantis Haris Epaminonda.
Domina tikrovės grūdas
„Saulė ir jūra“ suvienijo universalias kūrėjas. Lina įspūdingai reiškiasi ir kaip performansų autorė bei garso menininkė, Rugilė – dokumentiniame kine. Kaip joms pavyko suderinti savo originalumą ir požiūrius kuriant drauge?
„Labai glaudžiai bendradarbiavome ir stengėmės nė viena netapti lydere. Toks principas gal dėl to ir buvo vaisingas, kad kiekviena turime individualią kūrybos sferą, kurioje įgyvendiname asmenines idėjas“, – aiškino R.Barzdžiukaitė.
Pasak jos, „Saulės ir jūros“ išeities taškas buvo paplūdimio vaizdinys, o kokiu turiniu jį užpildyti, lėmė tarpusavio diskusijos. „Viena rašė tekstą, kita kūrė muziką, aš galvojau apie veiksmą. Tačiau visą laiką mes kalbėjomės, tikrinomės idėjas. Procesas buvo nelengvas, bet įdomus“, – pasakojo režisierė.
Merginos susivienija kūrybai, kai randa bendro darbo vertą sumanymą, mat pasiūlymų trijulei nestinga. Pirmasis kolektyvinis šių menininkių darbas – opera „Geros dienos!“ apie prekybos centro kasininkių potyrius – sulaukė milžiniškos tarptautinės sėkmės ir jau septintus metus keliauja po pasaulį.
„Opera yra tarsi labai sąlygiškas žanras, bet mus joje domina tikrovės grūdas. Ir ne tik socialiniu aspektu. Ieškome situacijų, kuriose vaidinantys žmonės jaustųsi labai laisvai, neapsimetinėtų“, – pasakojo Rugilė.
„Saulė ir jūra“, pasak jos, – meno kūrinys, kaip ir kiti Venecijos bienalės darbai, tik su gyvais žmonėmis. Po pristatymo Lietuvoje, Nacionalinėje dailės galerijoje, jis jau sulaukė sėkmės ir Dresdene (Vokietija), kur buvo parodyta vokiška operos versija.
Mokėsi tarti Lietuvos vardą
Lietuvos vardas visą šeštadienį mirgėjo įvairių šalių naujienų antraštėse, o į mūsų paviljoną Venecijoje užsukę garsiausi meno kritikai, politikai ir šiaip smalsuoliai netikėtai susigraudinę braukė ašaras.
Tiesa, patekti į buvusią laivų statyklą, šiandien priklausančią Italijos karinio jūrų laivyno kontroliuojamai zonai, nebuvo labai paprasta. Nuo pat paviljono atidarymo penktadienį prie jo nusidriekė ilgiausia eilė, joje žmonėms tekdavo stovėti net keletą valandų.
Viena lietuvaitė feisbuke pasidalijo įrašu, kad stovėdama toje eilėje ir stebėdama, kaip du vaikai mokosi teisingai ištarti Lietuvos pavadinimą, suprato, koks iš tiesų svarbus mūsų šalies įvaizdžiui yra šis apdovanojimas – auksinis sparnuotas Venecijos liūtas.
Paskutinės dienos Žemėje
Britų dienraščio „The Guardian“ meno kritikas A.Searle’as lietuvių performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ pavadino „bilietu į pasaulio pabaigą“. Pasak jo, iš balkono stebint turistus, kurie vartosi ant paplūdimio smėlio, grėsmė lėtai smelkiasi į žiūrovus tarsi kremas nuo saulės.
„Kai dangus ir jūra keičia spalvą, koralų rifai blunka ir gamta miršta, šis įspūdingas performansas pamažu virsta nepakeliamu tragizmu ir skausmu, rauda dėl pasaulio saulėlydžio.
Aš negaliu nustoti galvoti apie šį darbą, kuris pelnytai laimėjo Lietuvai geriausio nacionalinio paviljono apdovanojimą.
Atskrisdami ir išskrisdami, gyvendami savo įprastą gyvenimą, mes visi esame į tai įklimpę. Tai jau ne įdomūs laikai, o paskutinės dienos“, – taip Venecijos bienalės apžvalgą užbaigė A.Searle’as.
JAV dienraštis „The New York Times“, rašydamas apie Lietuvos auksą Venecijoje, pacitavo Londono „Tate“ galerijos kuratorę Catherine Wood, prisipažinusią, jog Lietuvos paviljonas buvo jos favoritas, o pats kūrinys – „tuo pat metu ir džiaugsmingas, ir melancholiškas“.
Bienalės žiuri, kuriai vadovavo Berlyno „Martin Gropius Bau“ muziejaus direktorė Stephanie Rosenthal, buvo sužavėta „išradingu vietos panaudojimu brechtiškos operos pristatymui, taip pat paviljono sąsaja su Venecijos miestu ir jo gyventojais“.
Dar prieš paskelbiant apdovanojimus Lietuvos paviljonas įvairių šalių meno kritikų ir žurnalistų buvo įtrauktas į bienalėje būtinų pamatyti kūrinių sąrašus.
Žinomas italų žurnalistas ir rašytojas Gianluigi Ricuperati jau savo straipsnio „Artribune“ pavadinime pranašavo lietuvių pergalę. Apžvalgoje „Kodėl Lietuvos paviljonas nusipelno Auksinio liūto“ jis teigė pasijutęs lyg seklys, iš viršaus slapta nagrinėjantis kiekvieną nerūpestingos idilės veikėjo judesį – mat atlikėjai nemato savo žiūrovų, yra panirę tarsi į atskirą pasaulį.
„Tokie performansai kaip šis – deimantai, trapiausia meno forma“, – rašė italas.
Gyvas ir jaudinantis menas
Šių metų Venecijos bienalės kuratorius Ralphas Rugoffas garsėja kaip žmogus, kuris nemėgsta apdulkėjusio muziejinio meno.
„Daugybė kūrinių istorijos muziejuose yra mirę. Ten per daug akademinių kūrinių, kurie beveik nieko nereiškia mūsų kultūrai.
Tarsi ant sienų eksponuotume pūvančių kūnų liekanas“, – sakė kuratorius interviu dienraščiui „The Guardian“ 2015 metais.
Pagrindinės bienalės parodai jis pasirinko šiuo metu ypač aktualių melagingų žinių (angl. „fake news“) pavyzdį. Jos pavadinimu tapo senoviniu kinų prakeiksmu laikomas posakis „Kad gyventum įdomiais laikais“, kuris iš tiesų buvo tik britų politikų sugalvota ir išpopuliarinta frazė.
Gyvą ir aktualų meną vertinantis kuratorius bienalės pradžioje ir pabaigoje pasiūlė publikai specialią performansų programą. Taigi lietuvių opera-performansas puikiai atitiko bendrą bienalės kryptį.
„Šiame kūrinyje mes nubrėžėme liniją tarp žmogaus kūno trapumo ir Žemės trapumo. Mes labai laimingos, kad šis iš prigimties toks trapus kūrinys buvo pripažintas šitokiu būdu“, – per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją kalbėjo režisierė R.Barzdžiukaitė.
Kompozitorė L.Lapelytė pridūrė, kad „Saulė ir jūra“ – kūrinys apie meilę. Apie impulsus, signalus, kuriuos mes siunčiame ir kuriuos mes priimame. Ji neslėpė džiaugsmo, kad bienalės publika išgirdo siunčiamą žinią.
„Nors baigiame iššvaistyti savo planetos resursus ir nyksta koralai, vis dar turime meilę ir draugystę šiame pasaulyje, o tai ir yra visa ko prasmė“, – sakė libreto autorė V.Grainytė.
Operoje dalyvauja daugiau kaip 20 atlikėjų. Po atidarymo daugumą lietuvių dainininkų pakeis vietiniai savanoriai iš Venecijos ir jos apylinkių. Jei pakaks lėšų, performansas bus atliekamas kiekvieną šeštadienį iki pat spalio mėnesio.
Jo metu ant 35 tonų smėlio gulinčius ir 8 valandas dainuojančius vasarotojus žiūrovai turi galimybę stebėti iš balkono. Kūrinio dalimi gali tapti ir patys žiūrovai, kurie kviečiami kartu su atlikėjais išsitiesti paplūdimyje po netikra saule.
Tiesa, tai padaryti gali tiktai iš anksto Lietuvos paviljono tinklalapyje užsiregistravę ir savo maudymosi kostiumą bei rankšluostį atsinešę asmenys. Jie įsipareigoja čia išbūti ne trumpiau nei tris valandas, tačiau gali skaityti atsineštas knygas, užkandžiauti arba nusnausti.
Venecijos meno bienalė truks iki lapkričio 24 dienos.
Skirtingi kūrėjų trijulės keliai į aukštumas
Venecijos meno bienalė rengiama kas dvejus metus, ji laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Šiemet joje galima pamatyti 90 šalių nacionalinius paviljonus. Lietuva bienalėje dalyvauja nuo 1999 metų ir jau yra pelniusi keturis specialiuosius žiuri paminėjimus.
Šių metų Auksinį liūtą laimėjusios lietuvių menininkės publiką sudomino ir tuo, kad į bienalę įsiveržė iš teatro ir muzikos sričių. Opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ pirmą kartą buvo parodyta prieš dvejus metus Vilniuje vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“.
Kompozitorė L.Lapelytė daugelį metų dalyvauja įvairiose meno parodose. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi smuiko specialybę ji išvyko į Didžiąją Britaniją ir Londono menų universitete su pagyrimu baigė garso meno bakalauro studijas, o Londono Karališkajame meno koledže įgijo skulptūros magistro laipsnį.
Režisierė R.Barzdžiukaitė puikiai žinoma kaip ilgametražio dokumentinio filmo „Rūgštus miškas“ (2018 m.) autorė. Jos juostoje iš paukščio žvilgsnio pasakojama apie turistus, atvykstančius į Juodkrantės kormoranų kolonijoje įrengtą apžvalgos aikštelę. Autorė teigė, kad šio filmo vaizdai iš paukščio skrydžio turėjo įtakos neįprastam „Saulės ir jūros“ pristatymo būdui, kai žiūrovai performanso dalyvius stebi iš balkono.
Trečioji laureatė libreto autorė, rašytoja ir poetė V.Grainytė – ne tik esė knygos „Pekino dienoraščiai“ autorė, bet ir dramaturgė, daugelio performansų, spektaklių kūrėja.
„Saulė ir jūra“ – antroji šios trijulės sukurta opera. 2013 m. menininkės debiutavo šiuolaikine opera „Geros dienos!“, kurios herojės buvo prekybos centrų kasininkės. Kūrinys pelnė apdovanojimų ir kelerius metus keliavo po pasaulį.
