Pašnekesio nostalgiškoje Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Mūzų menėje metu savo praktine patirtimi apie įkvėpimo antplūdžius bei juos išprovokuojančias kibirkštis dalijosi šiuolaikinis lietuvių pianistas Darius Mažintas, kartu naujai atverdamas mūzų temą ir savaip apibrėždamas šios mįslingos dievybės sąvoką.
– Kokios tiesioginės sąsajos tarp mūzos ir muziejaus artimiausios jums?
– Muziejus skirtas parodyti, kas buvo užfiksuota anksčiau, sukurta kadaise mūzų įkvėptų menininkų. Vis tik tokia izoliuota jo funkcija būtų negyva; gyvas yra pats procesas. Koncertas yra gyvas, publikai skaitoma poezija yra gyva. Pasibaigus procesui, meno gyvastis žūsta. Tai, kas pabaigta, yra pasmerkta mirčiai, kol vėl bus atverstos natos ar poezijos knyga.
Muziejus – tai taip pat procesas. Mūsų, menininkų, pritaikančių muziejų sąveikai su publika ir paverčiančių jį aktyvia kūrybine erdve, muziejus yra gyvas. Mes prikeliame eksponatus iš numirusių ir leidžiame jiems toliau ilsėtis iki kito jų atgaivinimo akto. Tai daryti nėra lengva, tai pareikalauja itin daug energijos ir pastangų. Kad prikeltum iš numirusių eksponatus, kurių žmonėms ne visada reikia, turi atlikti labai sunkų, sekinantį, bet svarbų ir gilia prasmine plotme pasižymintį darbą.
– „Encyclopædia Britannica“ mūzos apibūdinamos kaip ypatingai miglotos, neaiškiai apibrėžtos būtybės. Kodėl, jūsų nuomone, kūrybiniam įkvėpimui reikalingas nežinomybės elementas?
– Šis neapibrėžtumas svarbus, kad žmogus kūrybos proceso metu geriau atrastų save patį. Jam reikalinga mūza, kad jis ją apibrėžtų savaip, pritaikytų pagal save. Tad čia labai reikšmingą vaidmenį turi laisvė, demokratija. Mūza kūrėjui nėra primetama per prievartą – jis ją ir pasirenka, ir apibrėžia pats.
Suvokimas, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, paaiškina, kodėl jį įkvepia ir paskatina skirtingi dalykai. Jei apibrėžtume mūzą visuotinai, tai tiktų tik labai siauram žmonių ratui. Arba netiktų. Taigi, kūrėjui tektų rinktis vieną iš dviejų teisingų atsakymų, o atsakymai visada yra bent jau trys (dažnai daugiau). Visi apibendrinimai yra klaidingi.
– Įprastai vieni pagrindinių šaltinių – kitos meno rūšys ir žmonės. Kokią meno šaką ar netgi konkretų asmenį įvardytumėte kaip pagrindinį savo įkvėpėją?
– Man mūza anaiptol nebūtinai yra konkretus žmogus. Tai gali būti muzikinio kūrinio motyvas ar eilėraščio fragmentas. Mūza – tai būsena, į kurią patekęs jaučiuosi ypatingai, neįprastai. Būna, kad šis jausmas, apėmęs mane kūrybinio įkvėpimo metu, veda į priekį, tikslo link.
Man mūza – tai transformacija, tai – kūrybinės energijos šaltinis. Mūza – tai kanalas. Tai – tarpininkė tarp dievo, sinonimiškai vartojant dieviškumo sritį su kūrybine sfera, ir menininko, kitaip tariant – tarp mistiškos erdvės ir žemiško pasaulio. Tarp dieviško (kūrybos) pasaulio ir kūrėjo visada veikia mūza. Ji yra tunelis, per kurį mus pasiekia kūrybinės idėjos. Mūza – tai mygtukas, kurį įjungę gauname kūrybinės elektros impulsą.
– Ar gali būti, kad mūzos funkciją priskirdami savo pačių būsenai, mes nuvertiname pirminį, šią įkvėpimo būseną iššaukiantį veiksnį?
– Kadangi šią būseną kažkas sukėlė, galime sakyti, kad mūza – iš dviejų etapų susidedantis reiškinys. Pirminis elementas (kūrinio fragmentas, reiškinys ar žmogus) išprovokuoja kūrybiniam procesui reikalingą būseną, o šiam atlikus savo funkciją, pereinama prie gilesnio lygmens, pojūčio, kurio apimtas menininkas ima kurti.
Pagal graikų mitologiją devynios mūzos atstovauja atskiroms sritims, tačiau šis išskaidymas tėra formos ir simboliai, kuriais siekiama sudominti, atkreipti dėmesį. Viskas yra vientisa, mokslo disciplinų bei meno sričių atskyrimas yra sąlygiškas. Įvairiais istoriniais laikotarpiais jis buvo vis kitoks. Tarkime, švietimo ir kultūros sritis anksčiau buvo bendra, o dabar jos yra išskaidytos. Manau, jas reikėtų jungti, šios dvi sritys visada turėtų eiti išvien.
– Ar būtina kūrybinio įkvėpimo ieškoti išoriniame pasaulyje?
– Metaforiškai pažiūrėjus, mes irgi esame mūzos, arba kitaip – mūzos slypi mumyse. Amerikiečių režisierius Deividas Linčas labai gerai tai pavaizdavo filme „Laukinė širdis“. Paklaustas, kur yra jo šuo, filmo veikėjas atsako, kad jam šuns nereikia, nes šuo yra jame – ir ima loti. Mes kartais esame linkę ieškoti įkvėpimo šaltinio išorėje, bet galbūt turėtume atsigręžti į save ir įsimylėti save pačius.
Pati religija moko mylėti kitus kaip save patį, o tai reiškia, kad turėtume teikti sau pirmenybę šiuo atžvilgiu. Galbūt mūsų talentas ir yra mūza, tik mums reikia išorinio objekto, kuris įjungtų, išjudintų mumyse jau esantį jausmą. Žmonės dažnai kuklinasi, nuvertindami save ir suteikdami kitiems visus nuopelnus, tačiau aplinkiniai tiesiog sužadina mumyse tam tikrą impulsą. Juk iš tiesų čia mes viską nuveikiame patys. Šiuo požiūriu menininkai yra savotiški egoistai, jie myli save, tačiau toks egoizmas yra sveikas ir netgi reikalingas.
– Visuotinai žinoma, kad pagal senovės graikų mitologiją devynios mūzos buvo Dzeuso dukterys. Kokią reikšmę, jūsų nuomone, turi dieviškumo motyvas kūrybiniam procesui paskatinti?
– Visos vyriausio Olimpo dievo dukros yra lygios, o tai tik dar kartą įrodo, kad jų atstovaujamos sritys irgi yra vienodai svarbios, jos sudaro visumą. Visos meno sritys yra lygiavertės. Nėra svarbesnės ar ne tokios reikšmingos srities, tiesiog mes, kaip menininkai, turime po atitinkamą savo srities mūzą. Mūzos neatsiejamos nuo dieviškumo sferos, o įkvėpimą išprovokavęs fragmentas nėra žemiško lygmens – jis visada turi ryšį su dieviškomis galiomis. Kūrybinio įkvėpimo fenomenas yra priskiriamas dangiškai sferai.
Tai, ko mes nepaaiškiname žemiškomis sąvokomis, cheminėmis formulėmis ar fizikiniais dėsniais, visada sietina su dieviškumu. Tai, kas yra už materialaus pasaulio lygmens, kartu patenka ir už žemiško ribotumo gniaužtų rėmų. Šiuo atveju tai būtų mūzos.
Tarkime, jei tam tikru atveju mūzos rolę atliktų žmogus, jis man nebūtų tik paprastas, žemiškas, socialiniais kriterijais apibrėžtas asmuo. Semdamasis kūrybinės energijos iš mūzos, aš ją visada papildau, pratęsiu tam tikromis fikcinėmis savybėmis, sieju su neaprėpiama sritimi. Kūrybinio įkvėpimo reiškinys – tai mįslė. Neįmanoma tiksliai paaiškinti, kas būtent įkvepia tam tikru metu, kas nutinka tada, kai suveikia pradinis postūmis, kuris ir sužadina įkvėpimą.
– Kuo jums svarbi simbolinė muzikos mūzos reikšmė?
– Paties žodžio „muzika“ šaknis sutampa su žodžio mūza šaknimi – taigi, šiose sąvokose jau užkoduota nepertraukiama sąsaja. Daug kas sako, kad muzika – tai pati svarbiausia meno sritis dėl ypatingos savo specifikos, konteksto, funkcijų, istorijos ir poveikio.
Graikų mitologijoje muzikos mūza Euterpė kartu priskiriama ir lyrinės poezijos sričiai, o tai iliustruoja, kad šios dvi sritys yra susijusios ritmo, intonacijos, melodingumo požiūriu, tiesiog atitinkamai reprezentuoja žodinę ir akustinę sferas ir taip viena kitą papildo.
– Kas šią akimirką yra pagrindinė jūsų mūza?
– Pastaruoju metu mane labai domina kosmoso tematika. Aš jai skiriu daugiausiai dėmesio, tai atsispindi ir mano meninėse fotografijose. Manau, kad gamta – pats tobuliausias dailininkas, o mes – jos pameistriai, užfiksuojantys tam tikrą momentą pagal savo pasaulėjautą, pagal sugebėjimą įkomponuoti, estetiškai patraukliai pateikti jos fragmentus.
Pats genialiausias kūrinys yra tai, ką mes matome aplink save ir kas kinta kiekvieną sekundę, todėl kartais atrodo, jog kas akimirką galime nutapyti gražiausią paveikslą. Taigi, vienas pagrindinių mano įkvėpimo šaltinių šiuo metu – gamta. Man norisi ją fiksuoti. Gamta ir kosmosas kone labiausiai įrodo, kad mes turime kažką daugiau nei kūną, pomėgius, privilegijas, darbą ir maistą. Kosminė kibirkštis yra pagrindinė, nes ji nepasiekiama.
Skirtingais gyvenimo etapais mūzos skiriasi, tačiau ilgainiui vis labiau man patinka tylos mūza, kuri nedaro įtakos, neprimeta, išlaisvina. Semdamasis įkvėpimo iš jos, esu visiškai atsipalaidavęs, laisvas, ir kartais išgirstu tokių atsakymų, kurie atrodo neįtikėtini net man pačiam. Vis tik vienos konkrečios mūzos neišskirčiau.
Kūrybiniu ir profesiniu požiūriu labai paveikė susitikimas su pianistu Ivo Pogorelič. Tai buvo man didele atspirtis, kuri labai paskatino siekti neįmanomo. Vėliau dvejus metus profesinėje srityje gyvenau vien tuo. Mano sūnus irgi mane itin įkvepia.
– Vadinasi, jums mūzos – tai ir konkretūs įvykiai, susitikimai, principai („pasiekti neįmanoma“)?
– Šį sąrašą papildyčiau. Mūzos – tai ir kelionės, geografinės vietovės, dvasiniai atradimai. Reikšmingą poveikį įkvėpimo požiūriu man turėjo Paryžius. Be to, pastaruoju metu vis tenka apsilankyti Česlovo Milošo tėviškėje, kurioje nuolat praturtinu savo patirtinį spektrą meniškai vertingais atradimais, papildau kūrybinės energijos resursus.
Kartą lankydamasis minėtoje vietovėje ir eidamas upės link suvokiau, kad pats artėjimas prie tikslo man yra neįtikėtinai gražus. Pasiektas tikslas (upė) nei estetiniu požiūriu, nei emociniu intensyvumu neprilygo artėjimo procesui. Kai kurios filosofijos moko, kad pats procesas ir yra tikslas, jis yra svarbiau už užsibrėžtą tikslą savaime. Tąkart aš tai pajaučiau vizualiai.
Kai pasiekiau norimą geografinį objektą, šis momentas anaiptol neprilygo ėjimui jo link. Šiuolaikiniai psichologai irgi pritaria tokiam požiūriui. Artėdamas prie tikslo, tikiesi kažko ypatingo, lauki, nekantrauji, vaizduotėje susikuri potencialiai su realybe prasilenkiantį, idealizuotą vaizdą: nežinai, ko tikiesi, bet gauni tai, kas neišvengiama, ir galimai nusivili. Tad kaip tik patį procesą ir reikia pratęsti.
Priėjus galutinį tašką, tampa nebeįdomu, norisi ieškoti kažko kito. Žmonėms patinka neturėti. Kai nebėra, ko siekti, žlunga susikurta iliuzija. Jei žinotum, kad vilties jai įgyvendinti nėra, iliuzija taip pat žlugtų, bet pasiekus tikslą tiesiog nebelieka galutinio siekiamybės taško ir tenka sustoti – motyvacija judėti pirmyn praranda prasmę.
– Ar tokiu atveju kūrybos procese apskritai išlieka tikslų poreikis?
– Geriausia šį siekiamybės procesą išskaidyti etapais. Manęs kartais prašo įvardyti savo gyvenimo tikslą. Mano manymu, tai – absurdas, kadangi man galbūt nė nebūtų įdomu šį tikslą sužinoti. Tai sužlugdytų proceso grožį ir esmę. Aš nežinau, kaip jausiuosi rytoj, kokie bus mano tuometiniai siekiai ar intencijos.
Galiu nebent tikėtis, bet žinoti yra neįmanoma. Svarbiausia išsikelti dalinį tikslą konkrečiu metu. Kūryba – tai nuolatinė tikslų kaita, procesas, laipsniškumas, etapai. Pasiekę tam tikrus tikslus, menininkai juos aprašo, kitaip užfiksuoja, palieka ateities kartoms ir užsibrėžia naujus. Taigi, esama pastovios siekiamybės, žingeidumo, noro išsiaiškinti neištirtus arba nepakankamai ištirtus dalykus.
Šiame procese vyrauja beribiškumo jausmas. Mes nežinome, kas yra už mūsų visatos ribų, ir čia mes matome paralelę su savo kūrybinėmis galiomis. Vadinasi, ir mes nebūtinai esame pasmerkti apsiriboti jau sukurtais meniniais darbais. Proceso būtinybę akcentuoja ir egzistencializmo filosofijos atstovai – pasak jų, labai svarbu gyventi intensyvų gyvenimą, kuris irgi yra nuolatinis, visko perpildytas procesas.
Jis gyvas, jo metu visi atomai aktyviai veikia. Pasiekus atitinkamą objektą, įgyvendinus idėją ar sukūrus norimą meninį reiškinį būtina turėti dar didesnį tikslą, nes kitaip visa kūrybinė gyvastis išnyks ir praras prasmę. Kūrinio atlikimas – jo pradžia, vystymas ir pabaiga – irgi yra procesas.
Jis pats savaime yra mistiškas pasigėrėjimo objektas. Dėl šios priežasties man visada labai liūdna baigti kūrinį. Nežinomybė ir nuolatinis klausimas, kas bus toliau, kelia nuostabą. Tai galioja ir vizualiesiems menams, ir grožinei literatūrai, ir muzikos kūriniams. Kai išgirstame visą kūrinį, mes atsisveikiname su proceso žavesiu.
– Ar visaverčio kūrybos proceso eigai užtikrinti menininkui būtina tikslų turėti daug?
– Galima turėti tą patį tikslą, bet kitu lygmeniu. Kosmosas – tai įrodymas, kad visada galima plėsti ribas. Kai jau atrodė, kad tikslą pasiekei, visada gali atsiverti nauji sluoksniai, galimybės, apie kurių egzistavimą nė neįtarei. Tai patvirtina ir vieno teisingo atsakymo, universalios tiesos nebuvimą.
Mūzos rolei pasirinkę kosmoso reiškinius, kurie nėra taip gerai apčiuopiami, kaip kiti, žemiškesni dalykai, mes turime daugiau galimybių savo hipotezei pateikti, papildyti kūrybiniu supratimu, kuri tampa teorija tik tada, kai yra pripažinta visuomenės. Hipotezė nėra įrodyta, tuo tarpu teorija yra paremta moksliniais tyrimais.
Jei mano mūza veikia kosmoso lygmeniu, ji maitina mane nežinomybe, kartu suteikdama man visišką laivę. Tuomet aš turiu žymiai daugiau variantų savo hipotezei pateikti. Kitas svarbus aspektas – kosmoso reiškinių mastas. Jie yra labai galingi, nesuvaldomi, ir savo kūryboje pasitelkdamas šiuos reiškinius kaip įkvėpimo šaltinius galiu iliustruoti, kokia stipri yra mano būsena, dalyvaujant kūrybiniame procese.
Pavyzdžiui, kai dangaus kūnų įvaizdžiai pasitelkiami poezijoje, per jų simboliką galima numanyti, kokia stipri kūrybinė energija verda menininkui patiriant kūrybos proveržius. Kūryba nėra paprasta, žemiška, praktiška. Savo galingumu kūrybinė energija prilygsta kosmoso reiškiniams.
Galbūt jos veikiami mes ir galime prie tikrųjų tiesų priartėti labiausiai, neapsiribodami vien moksliškai įrodytomis teorijomis. Mes neturėtume kūrybos nuvertinti, tarsi tai būtų tik fikcinio lygmens išgalvoti siužetai. Kūryba – tai būdas pasiekti atsakymus ir esmę per meno prizmę. Per kūrybą mes savotiškai paaiškiname net patį kosmosą, semdamiesi iš jo įkvėpimo.
– Galbūt būtent mūzos ir pasitarnauja, kad kūrybiniai ištekliai beribio meninio proceso metu niekada neišsektų?
– Kūrybinė energija neišsenka, jei yra nuolat maitinama. Nebūtina turėti daug mūzų – užtenka vienos, jei jos poveikis ganėtinai stiprus. Svarbu ir grįžtamasis ryšys, energijos mainai, sąveika su mūza. Jei aš gyvensiu plačiai atmerktomis akimis, viską stebėsiu, meninis kūrybinio proceso efektas ir rezultatas bus stipresni ir kokybiškesni. Pati visata nuolat plečiasi. Jei tavyje slypi kūrybinės energijos kibirkštis, ji nuolat tik stiprės. Svarbu turėti kryptį.
– Kokią funkciją tolesnių kūrybinio proceso eigos etapų metu atlieka mūza?
– Mūza savo darbą jau atliko dar prieš prasidedant šiam procesui. Mūza inicijavo kūrybinio proceso pradžią, ir čia jos misija pasibaigė. Ji atvėrė rojaus vartus, parodė kelią į Olimpo kalną. Ji supažindino su Dzeusu – savo tėvu.
– Kokias mūzų kulto atkūrimo formas matote šiandien, jei apskritai tikite jo poreikiu?
– Tikra tiesa, kad mūzas mes visada linkę savotiškai išaukštinti. Jei mūzos rolę atlieka žmogus, mes jį sudieviname, suteikiame ypatingų galių. Kartu pratęsiame mūzą, tad atsiranda kulto, garbinimo motyvas. Bandymai atkurti mūzų kultą pasireiškė dar XVIII amžiuje. Mūzos ir menininko ryšys nėra lygiavertis, savo įkvėpėją mes idealizuojame, priskirdami jam nesamų bruožų.
Kitaip tariant, mes matome tai, ką norime matyti patys, o tai greičiausiai nėra blogai, mat taip apsidraudžiame ir išvengiame nepageidaujamų trikdžių, įkvėpimo srautą stabdančių kliūčių. Tikrovėje labai svarbu matyti ribą tarp materialiosios ir idealistinės plotmės. Tai – socialiniai reiškiniai, kurie yra būtini, siekiant išvengti fanatizmo.
O štai kūryboje mums suteikta teisė daryti absoliučiai bet ką. Čia galioja visiškos laisvės ir demokratijos dėsniai. Vertinant per asmeninę prizmę, man labai svarbu turėti privačią erdvę, išsaugoti jos ribas. Kūrėjui socialinė identifikacija nėra būtina. Man, kaip menininkui, svarbu išlaikyti paslaptingumą.
– Ar jums, kaip scenos meno atstovui, irgi tenka atlikti įkvėpėjo rolę?
– Vienareikšmiškai taip.
– Ar vienos mūzos poveikiui dar nespėjus pasibaigti, atsiranda nauja, ar vis tik mūzos natūraliai keičia viena kitą palaipsniui? Ir ar mūzų vienu metu gali būti daug? Galbūt esama užtemimų, kai niekas nesukelia kūrybai reikalingos būsenos? Kas nutinka, jei mūzos nebeįkvepia taip kaip anksčiau, ir priemonės, kurios išprovokuodavo ypatingą būseną, daugiau nebeveikia? Ar tikslingai ieškote kitos mūzos, ar tuo metu, kai jos nėra, ištinka sąstingis, apatija, kūrybinių kančių tarpsnis?
– Visi atsakymai teisingi. Tiesiog aš jaučiuosi esąs visiškai kitas žmogus, kai pernelyg įninku į žemiškus, išgyvenimo reikalus, problemas, kurios absoliučiai nėra kūrybiškos. Tai slegia, aš prarandu savastį. Ilgainiui stebėdamas save supratau, kad tuomet, kai tenka ilgai negroti, aš tampu cinišku, sau nepatinkančiu žmogumi.
Tuo tarpu vos grįžtu į muziką, šis balansas išsilygina ir viskas vėl atsiduria savose vėžėse. Pernelyg įklimpti į buitinius, žemiškus reikalus – didžiausias pavojus savo kūrybiškumui sužlugdyti. Kažkas užslopinama, užspaudžiama. Tarsi šviesos trokštančią gėlę paslėptum tamsioje kertėje.
– Ar šiuo gyvenimo laikotarpiu trokštate šviesos?
– Taip, šiuo metu siekiu kuo daugiau šviesos ir pažinimo.
