Pirmoji paskaita apie architektūrą buvo surengta birželio 6-ąją Lietuvos nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje. Architektūros fotografas Norbertas Tukajus (Norbert Tukaj) pasakojo apie pastatus, kurie buvo užfiksuoti leidyklos „Lapas“ išleistame Vilniaus architektūros gide, kuris, anot Norberto, iš dalies atstoja miesto architektūros albumą, kuriame tam tikru metu fotografijose sustabdoma istorinė akimirka, kuri tikriausiai nepasikartos.
Istorija susideda iš to, kas buvo, kas yra dabar, o kas bus ar ne – tai nesibaigianti diskusija ((ne)bus). Nuotraukoje matomas Mokslų akademijos priestatas (autorius Alfredas Brusokas, 1976 m.) šiuo metu yra rekonstruojamas ir pokytis tarp to, kaip buvo ir kaip yra dabar, yra pavyzdys, kaip keičiasi miestas. Fotografija padeda užfiksuoti šį pokytį metuose, metų laikuose ar dienos eigoje.
„Tai yra architektūros dokumentavimo žavesys: padarai fotografiją ir stebi, ar užfiksuota vieta keičiasi ar ne, ir tuomet užfiksuoji pokytį“, – apie savo darbo subtilybes pasakojo Norbertas.
Kalbėti ir klausyti apie architektūrą ne tik reikia, bet ir yra labai įdomu. Kaip sako architektūros istorikė Marija Drėmaitė, „apie architektūrą reikia kalbėti todėl, nes pastatai patys nekalba, o žmonės vis dėlto nori žinoti daugiau nei mato jų akys“.
Rudenį apie architektūrą bus kalbama daug, nes pasirodys garsioji Le Corbusier knyga „Apie architektūrą“. Išleista 1923 m. ji padarė didelę įtaką kelioms architektų kartoms. Taip pat pristatysime JAV žurnalistės Jane Jacobs pagrindinį veikalą „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“ (1961 m.), kuris turėjo didelę įtaką urbanistikai, sociologijai ir urbanistinės ekonomikos suvokimui. Žiemą pasirodys ilgai lauktas Neringos architektūros gidas.
Kai kurios pastatų istorijos
Nuotraukoje matomas priestatas šiuo metu yra rekonstruojamas ir pokytis tarp to, kaip buvo ir kaip yra dabar, – pavyzdys, kaip keičiasi miestas. Fotografija padeda užfiksuoti šį pokytį metuose, metų laikuose ar dienos eigoje.
Buvusi Ryšių minsterija, dab. Sveikatos apsaugos minsiterija, projektuota Justino Šeiboko, yra pavyzdys, kaip pagarbiai reikėtų elgtis su pastatais. Tai viena iš nedaugelio sovietmečio modernizmo pastatų restauracija. Betoninės fasado dalys jau buvo aptrupėjusios, kyšojo armatūra, o šiandien antram gyvenimui prikeltas pastatas toliau puošia ir puoš Vilniaus senamiestį.
„Kalbėti apie ikoniškų pastatų architektūrą galima dienų dienas, todėl kiekvienam siūlau atrasti savo istoriją ir tai, kas yra asmeniškai gražu. Kompozitorių namai susiję su muzika, artistais ir fotografuojant interjero erdves istoriją padeda pasakoti muzikantai“, – sakė N.Tukajus.
Labiausiai vertinamas architekto J.Šeiboko darbas yra buvusios Lietuvos kooperatyvų sąjungos rūmai. Bendraujant su J.Šeiboku gyvai jis pasakojo istoriją apie fasadinio tinko sprendimą, kuris vyrauja fasade. Architekto sumanymas buvo išskirtinės ilgaamžės medžiagos – smiltainio tinko panaudojimas, kuris buvo žymiai brangesnis nei įprastas fasadinis tinkas. Todėl šiam sprendimui reikėjo valdžios iš Maskvos pritarimo, kurį lydėjo įprasti sovietiniai bauginimai.
Dar vienas puikus V.Čekanausko kūrinys šalia Tauro kalno.Taip pat laikui mažai pavaldus projektas. Pastatas jautriai atkartoja kalno reljefą ir labiausiai sužvavėjo, kaip pastatas atrodo vasaros vakare.
