Galbūt viena priežasčių, kodėl kino kritikai nesutaria dėl šio amerikiečių filmo įvertinimo, – kompromisai dėl nepakankamo jo biudžeto. Kita vertus, vieno labiausiai vertinamų kino režisierių naujasis darbas pranoksta amžininkų bandymus trilerio žanre.
Įtempto siužeto, nenuspėjamas „Domino“ pasakoja apie danų policininkus Kristianą ir Aleksą, kurių vaidmenis atlieka „Sostų karų“aktoriai Nikolajus Costeris-Waldau bei Carice van Houten.
Jie mėgina sulaikyti Kristiano partnerį nužudžiusį imigrantą iš Libijos Tarzį (akt. Eriqas Ebouaney), visiškai nenutuokdami, kad šį saugo Centrinė žvalgybos agentūra (CŽV).
Kodėl JAV agentūra leidžia Tarziui tiesti kruviną kelią per Europą?
Jis gali puikiai atlikti tai, ko pagal įstatymą negali CŽV: susekti, kankinti ir žudyti „Islamo valstybės“ šnipus.
Šis veikėjas siekia atkeršyti šeichui, kuris pražudė jo tėvą.
Filmo scenarijuje apstu kritikos liberalams (šeichas buvo išleistas iš Gvantanamo), Danija vaizduojama itin liberali), nors politika nėra B.De Palmos „arkliukas“.
Trileryje režisierius grįžta prie idėjų, kurios jį persekiojo daugiau kaip 50 metų.
Viena jų – hipnotizuojantys kino kameros vaizdai. Filme „Islamo valstybės“ teroristai naudoja filmuotą smurto medžiagą, kad įbaugintų europiečius: vienoje scenoje jauna moteris nufilmuoja savo savižudybę ant Nyderlandų kino festivalio raudonojo kilimo, o jau kitoje – bulių kovos arenoje – panaudojamas skraidantis dronas.
Svarbiausia, kad režisierius B.De Palma įrodo, kad didžiausia įtampa ir siaubas randasi silpnumo akimirkomis.
B.De Palma negreitina tempo, kaip dauguma režisierių. Atvirkščiai – jis ištęsia laiką ir tarsi sutirština orą. Kulminacijos tenka laukti nekantraujant, kaip puikiai kritikų įvertintame jo veiksmo filme „Įniršis“ ar trileryje „Užpūsti“.
Trileryje „Domino“ herojai turi žaibiškai išspręsti sudėtingas problemas, bet veiksmas beprotiškai sulėtėja, kol įtampa įkaista iki sprogimo.
