Pokalbiui su kinui gyvenimą paskyrusiu operatoriumi susitikome sostinės „Skalvijos“ kino teatre. A.Mikutėno jubiliejaus proga birželio pradžioje čia buvo rodomas vienas geriausių jo nufilmuotų filmų „Ir jis pasakė jums sudie“ (rež. Andrius Šiuša).
„Sveiki, aš Mikas“, – tvirtai spustelėjo ranką Algimantas.
Pasirodo, pavardės trumpiniu žmonės jį vadina nuo šeštos klasės: „Būdavo kas nors šaukia gatvėje Algimantu ar Algiu, tai net nesureaguoju. Dabar tikruoju vardu iš pagarbos į mane kreipiasi tik studentai“.
Vienas įdomiausių kino operatorių, 1977 metasi baigęs Maskvos kinematografijos institutą, per savo karjerą nufilmavo apie 50 ilgo ir trumpo metro vaidybinių bei dokumentinių filmų, sukūrė dešimtis reklamų ir vaizdo klipų.
Po studijų jis galėjo bandyti prasimušti į europinius kino vandenis, gal net pasiekti Holivudą. Algimantą buvo įsimylėjusi viena aukštas pareigas užimanti bulgarė ir kvietė atvažiuoti į Bulgariją, kur pasinaudojusi savo ryšiais žadėjo jį suvesti su italų kino režisieriumi Federico Fellini. Tačiau A.Mikutėnas norėjo dirbti Lietuvoje.
„Buvau paprastas kaimo vaikas, gimęs Rokiškio rajone Jučių kaime. Kažkaip nedrįsau laimės ieškoti svetur. Dabartiniu protu gal elgčiausi kitaip“, – kalbėjo A.Mikutėnas.
Ryški ir spalvinga kino asmenybė kūrė juostas su iškiliais Lietuvos režisieriais: Algimantu Puipa („Elektroninė senelė“, „Dievų miškas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“), Gyčiu Lukšu („Žalčio žvilgsnis“, Mėnulio Lietuva“), Raimundu Banioniu („Mano mažytė žmona“), Andriumi Šiuša („Ir jis pasakė jums sudie“), dokumentininkais Janina Lapinskaite Algimantu Grikevičiumi, Artūru Pozdniakovu, Inesa Kurklietyte, Algimantu Maceina ir kitais.
Apie Algimantą dažnai sakoma: tai žmogus pagavęs kino infekciją. Visada buvo akcentuojamas šio kūrėjo profesionalumas, kietas charakteris, polėkis, išskirtinis dėmesys kadro kompozicijai, šviesos ieškojimams.
Šiltais, tapybiškais vaizdas A.Mikutėnas gebėjo nuspalvinti net ir pesimistinius kino filmus. Jaunystėje būsimasis operatorius pervertė šimtus tapybos albumų. Ypač jis žavėjosi nyderlandų tapytoju Janu Vermeeriu ir italu Michelangelo Merisi da Caravaggio.
„Nusipirkau sąsiuvinį ir tyrinėdamas iškilių dailininkų paveikslų reprodukcijas, viską braižiausi, dėdamasis į galvą, kaip juose krenta šviesa. Norėjau išmokti filmuoti kino paveikslus.
Tik išmanydamas šviesą, šešėlius, refleksijas gali spręsti kaip filmuoti.
Pavyzdžiui, kurdamas dokumentinį filmą su J.Lapinskaite „Stiklo šaly“ daug eksperimentavau. Reikėjo nufilmuoti aštuonių mėnesių vaikutį, gulintį lovytėje. Norėjau jį pavaizduoti kaip Dievo tvarinį. Išėmiau lovos dugną, įdėjau organinį stiklą, uždėjau paklodę, paguldėme vaikelį, o po lovos apačia pakišau lempą. Vaiką užliejo nežemiška šilta, gintarinė šviesa“, – energingai gestikuliuodamas pasakojo operatorius.
Bėgantys metai iš A.Mikutėno neatėmė jaunatviško polėkio, humoro jausmo. Jo piečius siekiantys plaukai, jau tapę savotiška vizitine kortele, iki šiol valiūkiškai plaikstosi vėjyje. Į susitikimą menininkas atėjo vilkėdamas juodus marškinėlius, ant kurių buvo itališkai užrašyta „Buongiorno“ („Labas“), taip pat nupiešta stilizuota operatoriaus kamera, ant kurios puikavosi klausimas „Tai kaip gi ten to vokiečio pavardė?“. A.Mikutėnui marškinėlius 69-ojo gimtadienio proga padovanojo vienas linksmų plaučių bičiulis.
„Aš dažnai sveikindamasis sakau „Buongiorno“. O antras užrašas asocijuojasi su anekdotu. Močiutė klausia anūko: „Kaip gi ten to vokiečio pavardė?“ Anūkas jai atsako: „Alsheimeris“. Anksčiau, kai tardavausi dėl įvairių projektų, neužsirašydavau datų ir po kurio laiko pamiršdavau kur turiu būti sutartu laiku. Dabar ant sienos turiu kalendorių ir viską kas reikalinga pasižymiu“, – pasakojo A.Mikutėnas.
– Ar tiesa, kad kur einate, važiuojate ar sėdite viską matote atskirais kadrais?
– Taip, sėdžiu kavinėje ar važiuoju troleibusu dažnai pagaunu save mąstantį: „O, gera šviesa ar įdomi kompozicija“. Tada savo regėjimus užsirašau į užrašų knygutę ir žinau, kad galėsiu juos panaudoti filme. Tokių užrašų knygučių turiu galybę.
– Ne paslaptis, kad su režisieriais dažnai ginčydavotės ir jiems nenusileisdavote, jei manydavote, kad esate teisus.
– Na, buvau blogas policininkas (juokiasi). Nuolankumu tikrai nepasižymėjau. Režisieriams drąsiai sakydavau: „Darom taip ir taip arba viską metu ir išeinu“. Galvoju, kad dėl nelengvo charakterio neturėjau tiek pasiūlymų, kiek būčiau norėjęs.
Aikštelėje visko prigalvodavau. Bet tobulumo siekiau ne dėl savo ambicijų, o dėl kino. Norėjau filmuoti kaip įmanoma geriau, todėl viską turėdavau sukomponuoti, tinkamai sustatyti šviesas.
Neretai sulaukdavau priekaištų, esą ilgai terliojuosi. O aš norėdavau, kad viskas būtų milimetro tikslumu. Filmavimo aikštelėje visada turi tvyroti 380 voltų įtampa, tik tada menininkas tampa savotišku laidininku ir gali transliuoti savo mintis žiūrovams. Jeigu to nėra, tai bus ne menas, o „chaltūra“.
Būdavo, jog dvi valandas ruošiuosi filmavimui, sustatau techniką, o netikėtai režisierius praneša, kad filmuosime kitą sceną kitoje vietose. Kartais garsiai pasikeikdavau, kartais nurydavau kartėlį ir kitoje vietoje dar dvi valandas ruošdavausi filmavimui.
– Jūs ypatingą dėmesį skirdavote aktorėms. Filmavimo aikštelėje stengdavotės taip sužaisti šviesa, kad kiekviena aktorė atrodytų kaip Marilyn Monroe.
– Man visada geriau sekėsi su moterimis. Pats esu moteriškas – augau tik su motina, vyriškos jėgos ir absurdiškos tvarkos nežinojau. Mano profesija – kurti vizualųjį grožį.
Aktorės visada džiaugdavosi, sužinojusios, kad filmuos A.Mikutėnas. Stengiausi, kad jos kadre atrodytų gražiai. Aktoriams skirdavau mažiau dėmesio: sakoma, vyras gražesnis už beždžionę ir gerai.
– Ar savo žmoną, aktorę Gražiną Baikštytę esate filmavęs kine?
– Keliuose filmuose filmavau. Gražiną esu gerai išstudijavęs. Jos jokiu būdu negalima filmuoti iš apačios, nes nosis šiek tiek riesta. Ir profiliu praktiškai neįmanoma nufilmuoti – nesižiūri, ji graži tik užfiksuota tiesiai ir tam tikrame aukštyje.
– Ar aktoriams persiduoda operatoriaus, stovinčio už kameros, skleidžiamos emocijos?
– Aktoriai visada jausdavo iš manęs sklindančias emocijas – jie pasitiki pasitiki ne tik operatoriaus profesionalumu, bet ir geranoriškumu. Tik kartą buvo nutikęs nemalonus įvykis. Buvo kuriamas Raimundo Banionio filmas „Mano mažytė žmona“, režisierius norėjo pagrindinį vaidmenį duoti Ingeborgai Dapkūnaitei, o kino guru Vytautas Žalakevičius išsireikalavo, kad pagrindinis vaidmuo tektų Eleonorai Koriznaitei. Mums visiems buvo šokas. Dėl to atsirado šioks toks šaltukas E.Koriznaitės atžvilgiu ir ji jautė, kad kažkas negerai.
– Sovietmečiu jums yra tekę filmuoti ir kolūkių fermose. Ten kur kas mažiau romantikos.
– Filmavau karvidėse, kiaulidėse, vištidėse. Silikatiniai, apšniaukšti statiniai, maži langiukai, viduje jautiesi kaip rūsyje. Tekdavo statyti keturias lempas po 18 kilovatų ir taip jas išdėlioti, kad kadre nesimatytų. Kažkaip bandydavau įsikomponuoti su kamera. Patikdavo filmuoti senuose malūnuose, nes ten daug paslapties, įdomūs įrengimai. Kolūkiuose kino žmonės buvo laukiami, sakydavo tik atvažiuokit ir filmuokit.
– Koks filmas jums brangiausias?
– Širdžiai mieliausia režisieriaus A.Šiušos juosta „Ir jis pasakė jums sudie“. Filmas atsirado per stebuklą, padėjo Dievo apvaizda. Prasidėjus nepriklausomybei aš, kaip ir kiti menininkai atsidūriau gatvėje: darbų nėra, vaidybinio kino nėra, nėra užsakymų iš kolūkių. Labai slogus metas, buvo taip liūdna, kad gyventi nesinorėjo.
Bet 1991 metais atsirado vienas žmogus, kuris davė milijoną rublių kurti filmui ir mes grupelė, gal 15 žmonių pradėjome filmavimus. Kūrybinė komanda buvo nuostabi, dirbome atsidavę, nors vaikščiojome suplyšusius batus apsiraišioję virvėmis.
Visoje buvusios sovietų sąjungoje turėjau pažinčių ir iš visur nebrangiai susigraibiau techniką. Aukščiausio lygio kino kamerą atsivežiau iš Kirgizijos. Dar mums davė kirgizą asistentą, kuris buvo atsakingas už kameros priežiūrą. Filmavome smėlynuose, tai jis tą kamerą kiekvieną vakarą kruopščiai išvalydavo.
Filmas gausiai lankė tarptautinius kino festivalius. Šiaurės šalių kino dienose Liubeke laimėjo pagrindinį prizą, tarptautiniame kino festivalyje Strasbūre buvo įvertintas ir žiūrovų, ir kino kritikų, Bratislavos tarptautiniame kino festivalyje buvo apdovanotas už geriausią vaizdą ir garsą.
– Ar filmavimuose yra buvę kuriozų ir ekstremalumų?
– Yra nutikęs vienintelis kuriozas, kai pajūryje rengėmės kurti dokumentinį filmą. Važiavome „uaziku“ į Klaipėdą – filmo direktorius, režisierius, aš, vairuotojas, asistentas ir apšvietėjas. Greitis 70 kilometrų per valandą, nusitrenkti į pajūrį pavykdavo per aštuonias valandas. Prisikrovėme daug daiktų – ekspedicija buvo numatyta porai savaičių. Maždaug prie Kauno šaunus vairuotojas Fedia sako juokais: „Vyrai, ar paėmėte kamerą?“. Na, aišku, kad paėmėme. Bet asistentas Linas nutarė patikrinti dėžes. Paaiškėjo, kad viską susidėjome, o kameros nepasiėmėme. Tada grįžome į Vilnių ir jau tą dieną į pajūrį nebevažiavome. Šį atvejį iki šiol atsimenu. O kuriozų filmavimo metu nepasitaikė, viską darydavau atsakingai.
Kai buvau jaunas ir nieko nebijojau, ne kartą filmavau iš skrendančio karinio malūnsparnio atviromis durimis.
– Dokumentika kitoks žanras, nei vaidybinis filmas. Ar visada buvo lengva padėti atsiskleisti su kinu nieko bendro neturinčiam žmogui?
– Pabendraudavome, taurelę išlenkdavome, ypač kaime. Nepuldavome prie žmogaus, iš pradžių susidraugaudavome. Kai atsirado mažos kamerytės, tai aš ją paslėpdavau ar kur nors atokiau pastatydavau įjungtą, kad negąsdintų žmogaus. Tuomet atsisėdu prie stalo, geriu kavą, o kamera sau filmuoja.
– Ar nepagalvojate, kad gimėte per anksti, nes dabar, kai yra skaitmeninės technikos laikais, filmuoti paprasčiau?
– Ne, aš patenkintas savo laikmečiu. Kino juostos eroje maudausi kaip žuvis vandenyje. Esu išbandęs visas įmanomas tarybines juostas, net astronominę ir medicininę rengeno. Bet taip, kino juosta miršta. Nors turbūt esu atsilikusios kartos atstovas, kiek man reikia, tiek nusimanau šiuolaikinėje elektronikoje – moku filmuoti, montuoti, kompiuterį valdau. Jaunimas sako, kad esu genijus, nes mano amžiaus vyrai jau nieko nemoka.
Dabar jaunosios kartos laikas, bet aš dar galiu dirbti aikštelėje. Mes su A.Puipa 2018 metais nufilmavome ilgametražį vaidybinį filmą „Kamanių medus“. Perspektyvoje naujo didelio projekto neturiu. Darau nedidelius darbelius, taip sakant iki pensijos prisiduriu ir gerai. Man daug nereikia.
– Ką jums reiškia 70-metis?
– Atsirado truputį baimės. Tik kvailas gali nebijoti. Galvoju ką čia dar nuveiksiu? Kas dar bus ateityje? Norų turiu visokių ir darbas gelbėja. Jeigu sėdėčiau namuose ir tik žiūrėčiau pro langą, būtų blogai. Iš pensijos pragyventi neįmanoma, ypač kai prasideda šildymo sezonas. Būna, kad kartais kelį pamaudžia. Atsiliepia tiek daug metų kameros nešiojimas.
Na, dabar turiu ir kitą misiją. Esu senelis. Jaunėlė duktė Viktorija augina dvi mergaites: Gabrielei ketveri metukai, o Dominykai – šeši mėnesiai.
– Dažnai meno žmonių santuokos ilgai netrunka. O jūs su Gražina jau daug metų kartu.
Gražina protinga moteris, o aš esu monogamiškas. Mama man įskiepijo stiprius moralės principus. Dar jaunystėje sau pasakiau: „Vedu tik vieną kartą“. Su Gražina pragyvenome 42 metus. Santuokoje reikia ir proto, ne tik emocijų.
