Iki tol spektaklis kelis kartus buvo parodytas laisvėje esantiems žiūrovams. Rezultatas buvo labai geras ir nustebino net pačius aktorius bei režisierę. Būtent todėl trupė nusprendė, jog su šiuo spektakliu reikia pabandyti nueiti pas labiausiai sužeistus žmones, t.y. kalinius.
Spektaklio unikalumas tas, kad žiūrovams duodama patiems išsitraukti ir perskaityti sonetą. Po to aktoriai rodo etiudą, kad žiūrovas suvoktų, apie ką jame kalbama. Taip prie soneto prieinama netradiciškai, daugiau filosofiškai, iš šiuolaikinio žmogaus konteksto. Nors ir nedrąsiai, kaliniai įsitraukė į veiksmą ir skaitė Williamo Shakespeare'o sonetus.
Trupę nustebino kalinių nuoširdumas. „Toks jausmas, kad jiems labai reikalingas W.Shakespeare'as“, – teigė spektaklio režisierė R.Urbonavičiūtė.
Spektaklio metu kaliniai pasinėrė į kelionę po skirtingus istorinius laikotarpius, t.y. renesansą, viduramžius, septintąjį dešimtmetį, kol galų gale pasiekė dabartį. Kaliniai stebėjo renesansiškus ir lindyhopo šokius, akrobatinius triukus bei kitus provokuojančius elementus.
Kalėjime vaidinę aktoriai sulaukė ir kalinių replikų. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje aktorius, išduotas moters, nusprendžia keisti savo gyvenimą, ir pradeda nusimesti daiktus bei rūbus, pasigirdo įkalintų žiūrovų replikos: „Tai nusirenk iki galo.“ Čia suveikė jų gyvuliškoji pusė, tačiau aktorius nusirengia tik dalinai ir tuomet įeina į Tibeto šventovę. Staiga žiūrovai supranta, kad čia yra visai kas kita. Po nuogumu nėra jokio gašlumo, atvirkščiai, aktorius bažnyčioje patiria dvasinį apsivalimą ir atranda tikėjimą.
„Žmonės ieško dvasinės pusiausvyros, ieško šventovių, bet nesupranta, kad reikia pradėti nuo savo minčių. Žmogus turi galių ir potencialą, bet jis užmigdytas ir pats apie save mažai žino. Teatras gali ne tik tenkinti laisvo žmogaus dvasinį alkį, bet jis gali atkleisti dvasinį alkį įkalintam žmogui, kuris nesupranta, kad jį turi. Juk visi nusikaltimai atsiranda dėl dvasinės tuštumos“, – visą patirtį, išgyventą kalėjime, apibendrino R.Urbonavičiūtė.
